Romas Navardauskas. Kokią kultūrą kursime 2050? (35)
Lietuvos tūkstantmečio vienu sakiniu neapibūdinsi. Viena aišku, jis - Europos istorinio veido sudėtinė dalis. Nelengvas buvo Lietuvai pirmojo tūkstantmečio skaičiavimas. Kokio pobūdžio sunkumai laukia skaičiuojant antrąjį? Ateities vizijos, futuristiniai vaizdai piešti nuo didžiojo kunigaikščio Algirdo laikų iki O. Milašiaus. Nacionalinės idėjos ieškojome ir pastaraisiais dešimtmečiais. Ar radome? Kokie iššūkiai laukia artimiausioje ateityje?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dauguma XX a. futuristų, ketinusių suplanuoti žmonijos ateitį, koncentravosi į įspūdingas ateities technologijų galimybes ir neįvertino civilizacinių skirtumų. Dar 1788 m. britų istorikas Edvardas Gibonas klausė: ar Europa būtų tapusi islamiško pasaulio dalimi, jei prancūzai nebūtų sutriuškinę musulmonų armijos mūšyje prie Puatjė 732 metais? O kas būtų nutikę, jei Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis nebūtų atrėmęs Otomanų imperijos invazijos 1683-aisiais prie Vienos vartų? Perfrazuojant Giboną, galbūt šiandien Lietuvos aukštosiose studijuotume Koraną, o mulos nuo Vilniaus kalvų aiškintų pranašo Mahometo šventąsias tiesas?
Šiandien tokia įvykių eiga Europoje daugiau akivaizdi nei neįtikėtina. Mirštančios Europos tema, vaizdinys vis dažniau plėtojamas vaizduojamajame mene, literatūroje, filosofų darbuose, viešąjame diskurse. Kam teko lankytis Paryžiuje, Berlyne, Londone ar Briuselyje akivaizdžiai įsitikino problemos aktualumu. Tokių prognozių kaip „Paryžiaus mados namų podiumus okupuos arabų moterų drabužių tradicijos“ pilni populiarūs Europos savaitraščiai ir žurnalai. Panašias prognozes, deja, skelbia ne tik bulvarinė spauda. Intelektualai taip pat įžvelgia rimtą grėsmę krikščioniškajai Europos kultūrai.
Patriko Bjukeneno išleistoje pranašysčių knygoje „Vakarų mirtis“ teigiama, kad gimstamumo mažėjimas Europoje ir imigracija iš islamą išpažįstančių šalių pavers "Vakarų civilizacijos lopšį jos kapu". Knygos autorius teigia, kad 2050 metais Senoji Europa praras tiek savo senųjų nacijų gyventojų, kiek šiuo metu gyvena Vokietijoje, Lenkijoje ir Skandinavijos šalyse kartu paėmus. Tuo pačiu metu Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos gyventojų padaugės iki keturių milijardų, ir ši žmonių jūra tiesiog užtvindys Europos miestus. Europoje karstų pagaminama kur kas daugiau negu lopšių naujagimiams. Ironiška, Europoje tai vienoje, tai kitoje šalyje vis dažniau rengiamos didžiulės tarptautinės ritualinių paslaugų parodos, simboliškai bylojančios apie mirštančią Europą.
Prieš šimtą metų, kai Europos gyventojų perteklius plaukė per vandenynus į Ameriką ir Australiją, šalyse, kurios dabar įeina į Europos Sąjungą, gyveno apie 14 procentų pasaulio gyventojų. Šiandien tas skaičius sumažėjo iki šešių procentų. Kad išsaugotume šiandienos Europos kultūrą dar bent 25 metus reikia, kad šeimos prieaugis būtų bent 2 vaikai. Tačiau Europos šalyse statistikų skaičiavimu šeimos vidutiniškai augina 1,38 vaiko. Taigi Europos, kokią ją matome šiandien, veidas ne tik susiraukšlėjo, jis gęsta.
Statistikos departamento duomenimis, iki 2030 metų Lietuvoje gyventojų sumažės net 10 procentų. Jungtinių Tautų organizacijos (JTO) prognozės dar liūdnesnės. Ji pranašauja, kad Europos šalys, jų tarpe ir Lietuva, per tris šimtmečius praras apie 50 procentų gyventojų. Imigrantai okupuos turtingąją ir sparčiai senstančią Europą, teigiama JTO pranešime „Pasaulio gyventojų skaičius 2300 metais“.
Europa prarado galimybę atsikurti, ją palaiko tik imigracija. Naujieji imigrantai atvyksta iš pietuose ir rytuose už Viduržemio jūros gyvenančių jaunų islamo visuomenių. Jie pasiruošę kolonizuoti nukaršusią Europą, kurti naują Europos kultūrą. Libijos vadovas Muammaras al-Gaddafi yra sakęs, kad „Alachas laimina islamo pergalę Europoje be kardų, be ginklų, be užkariavimų. Penkiasdešimt ir daugiau milijonų musulmonų per keletą dešimtmečių įtrauks Europą į musulmonų pasaulį“. Pastebima, jog asmeninio dvasinio atsinaujinimo vedami į islamą pereina vis daugiau senųjų Europos gyventojų. Vyksta šliaužiančios islamizacijos procesas.
Statistika negailestinga. Jei Prancūzijoje šeima augina 1,8 vaiko, tai musulmonų šeimai tenka 8,1 vaikai. Prezidento Nicolas Sarkozy susirūpinimas musulmonių dėvima burka ne kaip religiniu ženklu, o kaip moterų nuolankumo vyrams ženklu, kuris Prancūzijoje nėra pageidaujamas, nes prasilenkia su demokratijos nuostatomis, atrodo desperatiškas. Nacionalinė Asamblėja šį birželį nusprendė pradėti tyrimą dėl to, kiek musulmonių nešioja burkas. Prancūzijoje 30 proc. vaikų ir jaunimo iki 20 metų yra musulmonai. Iki 2027 metų Prancūzijoje kas penktas prancūzas bus musulmonas, o per 39 metus Prancūzija taps musulmonų respublika. Jungtinėje Karalystėje pusė visų gimstančių vaikučių yra musulmonai. Čia atliktas tyrimas parodė, kad kas penkta moteris sąmoningai teikia pirmenybę karjerai, t. y. nusprendžia netekėti ir negimdyti vaikų. Manoma, kad per 15 metų pusę Anglijos gyventojų sudarys musulmonai. Panaši situacija yra ir Belgijoje. Antverpeno universiteto sociologų atlikto tyrimo duomenimis, apie 70 % turkų ir 50 % marokiečių kilmės šalyje gimusių Belgijos gyventojų žmoną ar vyrą atsiveža iš savo kilmės šalies. Tai rodo, kad musulmonų imigrantų integracija šalyje yra labai silpna. Rusijoje gyvena 23 milijonai musulmonų, tad jau šiandien kas penktas gyventojas yra musulmonas. Prireiks tik kelių metų ir rusų armijoje kariai, išpažįstantys islamą, sudarys 40 proc. Vokietijos federalinio statistikos biuro duomenimis, Vokietija musulmoniška valstybe taps 2050 metais. Šiandien Europoje gyvena 52 milijonai musulmonų, vokiečių skaičiavimu dvigubai jų padidės per ateinančius dvidešimt metų.
Europa sensta dėl vis labiau įsigalinčio individualizmo, kai asmens interesai tampa svarbesni už visuomenės interesus. Kelyje nuo sekuliarios valstybės prie sekuliarios visuomenės, krikščionybės reikšmė pastebimai sumažėjo, iškilo gerovės ir socialinio teisingumo, seksualinės ir socialinės laisvės siekimas. Gęstanti krikščioniškoji Europa, patirdama fundamentalius demografinius ir kultūrinius pokyčius atrodo, kad yra pasiryžusi konvulsinei savo tapatybės gynybai, tačiau ne krikščioniškos tapatybės, kaip 1683-iaisiais, o nereliginės. Ar Lietuva pasiruošusi apsaugoti, ginti savo tapatybę? Kaip pasikeis pirmojo tūkstantmečio Lietuvos kaip Vakarų forposto „antemurale christianitatis“ ideologija antrajame tūkstantmetyje? Kokią kultūrą kursime 2050?
Komentaras, skaitytas "Klasikos" radijo laidoje "Ryto allegro"
