[Išsami tema] Praeitis, kurios nenorėtumėte – kaip atrodė naktinis gyvenimas prieš įsigalint elektrai? Ir kaip tai padarė įtaką muzikai (Foto)  (1)

Laikais prieš dujinį apšvietimą ir elektros lempas pasaulis buvo labai tamsi vieta.


Hendrick ter Brugghen, apie 1625
Hendrick ter Brugghen, apie 1625
© Gemäldegalerie | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Hendrick_ter_Brugghen_-_Esau_Selling_His_Birthright_-_WGA22163.jpg

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Žinoma, patalpose žmonės naudojo žvakes ir aliejines lempas. Bičių vaško žvakės buvo geriausios, jei galėjote jas sau leisti, nors dauguma žmonių to negalėjo. Paprasti žmonės tenkinosi degindami lajų. Lajus, dvokiantys gyvuliniai riebalai – buvo supilti į kažkokį rezervuarą, kuriame buvo tekstilės dagtis.

Jei uždirbtumėte vidutines pajamas, jūsų šeima tikriausiai apsieitų su žvake, kruopščiai naudojama. Būtumėte kartu praleidę daug kokybiško laiko. Visi turėtumėte sėdėti prie tos vienintelės liepsnos ir skaityti, siūti, piešti ar kalbėti.

Taip pat ankstyvųjų žvakių dagtys skyrėsi nuo tų, kurias žinome šiandien. Žvakes reikėdavo apkarpyti reguliariai – vaškui – maždaug kas dešimt minučių, o lajaus – net keturiasdešimt kartų per valandą. Priešingu atveju jie per daug įkais, ištirpdytų per daug riebalų ar vaško ir „išsilietų“. Dideliuose namuose ir rūmuose žvakių dagčių apipjaustymas buvo tarno darbas.

Paskutiniai vienetai ir labai riboto laiko pasiūlymas! Masiškai lietuvių perkamos pripučiamos SUP lentos - atsparios smūgiams, braižymams, UV spinduliuotei, atlaiko ugnies poveikį ir net visureigį (Video, „FunWater“ SUP lenta)
2484 6

Super geros kainos

Paskutiniai vienetai

Labai populiarios tarp lietuvių

Išsamiau

 

Iki XIX amžiaus buvusių Europos ir Amerikos miestų gatvės buvo tamsios ir pavojingos pėstiesiems. Naktimis be mėnulio keliautojai galėjo pasisamdyti „lydintį berniuką“ (link boy), kuris apšviestų kelią. Nesvarbu, ar vaikščiojote, ar sėdėjote karietoje, pirmyn vedė lydintis berniukas, nešinas lyno fakelu arba susuktais skudurais, sutvirtintais riebalais, pikiu ir sakais.

Prieš gatvių apšvietimą ir miesto policijos patrulius, plėšikai ir banditai keldavo realų pavojų. Epochoje, kai apranga galėjo kainuoti nemažus turtus – tiesiogine to žodžio prasme – pasiturintys keleiviai turėjo saugotis lydinčių berniukų, kurie galėjo būti vagių bendrininkai. Asmuo galėjo būti nuvestas į tamsią gatvę ir apiplėštas.

Thomas Rowlandson, „The Inn Door“, XVIII a. Keliautojai tampa kišenvagiu aukomis dėl lydinčio berniuko ir vagies bendradarbiavimo
Thomas Rowlandson, „The Inn Door“, XVIII a. Keliautojai tampa kišenvagiu aukomis dėl lydinčio berniuko ir vagies bendradarbiavimo
© Yale Center for British Art | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Thomas_Rowlandson_-_The_Inn_Door_(A_Man_escorted_by_two_link_boys_to_a_door_to_the_left)_-_Google_Art_Project.jpg

Vargas dėl scenos apšvietimo

 

O kaip buvo nušviečiami sceniniai pasirodymai? Kol pasirodė dujinis apšvietimas teatruose (apie 1817 m.), dramaturgai ir kompozitoriai, rašydami ir kurdami, turėjo atsižvelgti į apšvietimą arba jo nebuvimą.

Kadangi žvakė gali degti maždaug valandą, dramaturgai ir kompozitoriai žinojo, kad žvakes reikia keisti tarp spektaklio, operos, koncerto ar simfonijos veiksmų. Taigi laikas, kurį žvakė galėjo degti, nulėmė veiksmų ir judesių laiką.

Tarp veiksmų ar judesių žvakes apipjaustydavo „dagčio kirpėjas“. Dažnai tai buvo susiję su sietynų pakėlimu ir nuleidimu ant skriemulių. Dagčių apipjaustymas buvo karštas, dvokiantis ir įtemptas darbas. Net tada, kai dagčių kirpėjai savo pareigas atliko operatyviai, ant aktorių, muzikantų ir žiūrovų pasirodymo metu turėjo būti daug vaško lašelių.

Silpnai apšviestas spektaklis Varšuvoje, apie 1790 m.
Silpnai apšviestas spektaklis Varšuvoje, apie 1790 m.
© National Museum in Warsaw | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Spektakl_w_obecno%C5%9Bci_kr%C3%B3la_Stanis%C5%82awa_Augusta.jpg

Tačiau viskas po truputį ėmė keistis. Šveicarų išradėjas Ami Argandas pristatė naujos rūšies aliejinę lempą. Joje buvo dūmtraukis, leidžiantis daugiau deguonies cirkuliuoti aplink liepsną ir todėl skleisti daug daugiau šviesos nei seno tipo aliejinės lempos. Ji taip pat turėjo rankenėlę, kuri reguliavo liepsną.

 

Naujieji Argando žibintai buvo pristatyti Odeono teatre (Londonas) 1784 m., kai įvyko Mocarto operos „Figaro vedybos“ premjera. Tačiau lempos buvo brangios ir prireikė dar kelerių metų, kol jos buvo plačiai naudojamos teatruose ir koncertų salėse.

Argando lempa, apie 1835-40
Argando lempa, apie 1835-40
© Metropolitan Museum of Art | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Argand_Lamp_MET_Argand_lamp_1983.355.jpg

Neatsitiktinai simfonijos ir operos vis ilgėjo po to, kai žvakes pakeitė dujinės lempos, kurios buvo išrastos apie 1817 m. (Mahlerio simfonija Nr. 3, sukurta apie 1893 m., trunka 110 minučių; Wagnerio „Parsifalio“, sukurto 1882 m., pirmasis veiksmas trunka 105 minutes).

Tikriausiai gerai, kad teatrai buvo taip silpnai apšviesti, nes iki XIX amžiaus pradžios koncertų salėse ir teatruose nebuvo viešųjų tualetų. Bet tai jau kita istorija.

Aut. teisės: MTPC
MTPC
(9)
(0)
(9)

Komentarai (1)