Prieš beveik 30 metų, idilišką rojaus kampelį Karibų jūroje – Montserato salą, nusiaubė seniai matyto masto katastrofa, po kurios sala neatsigavo iki šiol: pusė jos iki šiol virtusi niūria dykviete.

Montseratas yra Karibų sala, esanti Pavėjinėse salose, salų grandinės, žinomos kaip Mažieji Antilai, dalis Vest Indijoje ir Britanijos užjūrio teritorija.

Sala buvo iš dalies sunaikinta, kai 1995 m. liepą išsiveržė anksčiau snaudęs Soufrière Hills ugnikalnis, palaidojęs Montserato sostinę Plimutą daugiau nei po 12 metrų purvo ir pelenų sluoksniu. Du trečdaliai salos gyventojų buvo priversti bėgti.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ugnikalnis ir toliau reguliariai išsiveržė, įskaitant vieną 1997 m. birželio 25 d., kai 19 žmonių žuvo, kai juos pasivijo piroklastinis srautas.

Nuo 2010 m. ugnikalnis buvo gana tylus, tačiau sostinė Plimutas tebėra daugiausia palaidotas purve ir sukietėjusiose uolienose.

Dėl esamo ugnikalnio aktyvumo ir dėl to atsirandančio piroklastinio aktyvumo potencialo buvo nustatyta „uždraustoji zona“ (exclusion zone), besitęsianti nuo pietinės salos pakrantės į šiaurę iki Belhamo slėnio dalių. Šiuo metu lankytojams neleidžiama patekti į draudžiamąją zoną, tačiau įspūdingas vaizdas į sunakintą Plimutą atsiveria nuo Garibaldi kalvos viršūnės Isles įlankoje.

Nepaisant ugnikalnio aktyvumo, didelė Montserato dalis išlieka vešli ir žalia. 2005 m. vasarį „oficialiai atidarytas naujas oro uostas Gerald mieste šiaurėje; ankstesnį oro uostą sunaikino ugnikalnis. Salos šiaurės vakaruose esančioje Mažojoje įlankoje kuriamas naujas sostinės miestas ir uostas, kur įrengtos naujos prieplaukos. Dabartinis vyriausybės centras ir de facto sostinė yra Brades mieste, nors de jure sostine išlieka sunaikintas Plimutas.

Salos geografija

Montserato sala yra maždaug 40 km į pietvakarius nuo Antigvos, 21 km į pietryčius nuo Redondos (mažos salos, priklausančios Antigvai ir Barbudai) ir 56 km į šiaurės vakarus nuo Prancūzijos užjūrio regiono Gvadelupos.

Sala užima 104 km² ir palaipsniui didėja dėl pietrytinėje pakrantėje besikaupiančių ugnikalnių telkinių. Sala yra 16 km ilgio ir 11 km pločio. Salos centrinė dalis kalnuota, apsupta plokštesnio pakrantės regiono, su uolėtomis pakrantėmis, iškilusiomis 15–30 m virš jūros. Yra daugybė smėlio paplūdimių, išsibarsčiusių tarp įlankų vakarinėje (Karibų jūros) salos pusėje.

Soufrière Hills ugnikalnis yra aukščiausias salos taškas; jos aukštis iki 1995 m. buvo 915 metrų, tačiau po išsiveržimo dabar jis išaugo – dabartinis jo aukštis yra 1 050 metrų.

Montseratui priklauso kelios mažytės atviroje jūroje esančios salos, tokios kaip Mažoji Redonda prie šiaurinės pakrantės ir Pinnacle Rock bei Statue Rock prie rytinės.

Klimatas – tropinis jūrinis. Metinė vidutinė temperatūra 25–26 °C. Per metus iškrinta 1400–1600 mm kritulių; rugpjūtį–spalį būna tropinių ciklonų.

2018 metų duomenimis saloje gyveno tik apie 4700 gyventojų. Iki 1997 metų ugnikalnio išsiveržimo jų skaičius siekė daugiau kaip 11 000.

Trumpa Montserato istorija

Žmonės saloje gyveno jau 500 pr. Kr. – 500 po Kr. (rasta šio laikotarpio gyvenviečių liekanų). 1493 m. salą antrosios ekspedicijos metu atrado Kristupas Kolumbas ir ją pavadino Ispanijos vienuolyno vardu.

1632 m. saloje įsikūrė pirmieji kolonistai – airiai ir nuo persekiojimų iš netoliese esančios Sent Kitso salos pabėgę katalikai anglai; vėliau atvyko nemažai airių iš Virdžinijos kolonijos (dabartinės JAV). Kolonistai plantacijose augino tabaką, cukranendres, vilnamedžius. Nuo 1664 m. dirbti plantacijose buvo atvežama juodaodžių vergų iš Afrikos.

1660–64 m. ir 1782–83 m. Montseratas buvo užimtas Prancūzijos. Nuo 1783 m. priklauso Didžiajai Britanijai. 1834 m. panaikinta vergovė. Nuo 1958 m. Montseratas buvo Vest Indijos Federacijos narys. 1962 m., federaciją panaikinus, Montserato gyventojų dauguma balsavo už Didžiosios Britanijos užjūrio teritorijos statusą.

Montserato katastrofa

90-ųjų pradžioje Montserato ateitis atrodė šviesi.

Po 1989 m. niokojančio uragano „Hugo“ atlikto didžiulio atstatymo buvo pastatyta daug modernios infrastruktūros, o teritorija išgyveno precedento neturintį klestėjimą. Net buvo kalbama apie nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos.

Tačiau mažai kas įsivaizdavo, kad 1995 m. pradėjęs rūkti ugnikalnis, neveikęs kelis šimtus metų, atsibus su tokia jėga.

Kai kalnas pirmą kartą pradėjo skleisti savo baltus garus, salos gyventojai prisimena, kad tai buvo užburianti ir jaudinanti akimirka. Žmonės vakarais rinkdavosi su baime stebėti ugnies liepsnos.

1995 m. liepos mėn. Soufrière Hills ugnikalnis, neveikęs šimtmečius, išsiveržė ir netrukus palaidojo salos sostinę Plimutą (kurį spėta evakuoti) daugiau nei po 12 metrų purvo ir pelenų sluoksniu, sunaikino salos oro uostą ir doko įrenginius bei pavertė pietinę salos dalį netinkama gyventi ir nesaugia keliauti dykviete.

Pietinė salos dalis buvo evakuota, o lankymas griežtai apribotas. Draudžiama zona taip pat apima dvi jūros zonas, esančias greta vulkaninės veiklos sausumos zonų.

Po Plimuto sunaikinimo ir ekonomikos sutrikimo daugiau nei pusė gyventojų paliko salą, kuriai taip pat trūko gyvenamojo būsto. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įvyko papildomų išsiveržimų. 1997 m. birželio 25 d. piroklastinis srautas nukeliavo žemyn slėniu. Šio piroklastinio antplūdžio metu žuvo 19 žmonių, keletas kitų patyrė stiprius nudegimus.

Keletą metų ugnikalnio veikla daugiausia apsiribojo retais pelenų išmetimais į negyvenamas pietų teritorijas. Pelenai retkarčiais iškrenta į šiaurinę ir vakarinę salos dalis. Paskutiniuoju padidėjusio Sufrière Hills ugnikalnio aktyvumo laikotarpiu, nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. vasario mėn., įvyko vulkaninis sprogimas, dėl kurio piroklastiniai srautai nusileido keliomis kalno šlaito pusėmis.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()