Europa peržiemos ir be rusiškų dujų. Dujos pinga ir dar pigs. Mileris deda rožinius akinius Putinui.

— Šią savaitę dujų rinkoje labai daug įvykių, norėtųsi pradėti nuo Gazprom direktorių tarybos sprendimo. Antradienį jie netikėtai visiems rekomendavo išmokėti tarpinius, pusmečio, dividendus. Tai svarbu, nes vyksta pirmą kartą Gazpromo istorijoje – įprastai jie pusmečio dividendų nemoka – ir dar pamename, kad dar prieš porą mėnesių, birželį, įvyko sensacija – Gazpromas iš viso akcininkams neišmokėjo metinių dividendų. Todėl dabartinis direktorių tarybos sprendimas atrodo netikėtas. Kas vyksta su Gazpromu, jo dividendais?

— Matome, kad Gazpromo vadovybės planai pasikeitė. Ir pasikeitė kardinaliai. Jei anksčiau manė, kad dividendai atšaukiami, nes Gazpromui reikia daug pinigų vykdyti tiesioginį prezidento nurodymą – pradėti dujų transportavimo infrastruktūros statybą Azijos kryptimi. Tai yra, garsiąją „Sila Sibiri 2“, pagaliau pradėti rimtai projektuoti, statyti. Tam turėjo būti skirti labai dideli biudžetai, nes statybą planuota atlikti didesniais tempais. Gazpromas praranda Europą, – jei dar ne visiškai prarado, – vadinasi, Europos rinką reikia kažkuo pakeisti, kaip sakė prezidentas, Azijos kryptimi, Kinija. Tam reikia labai daug pinigų. Vadovybė ėmė galvoti, kad bus tokia didelė investicinė programa. Ir staiga nuomonė pasikeitė. Kuo tai galima paaiškinti? Pirma, mačiau kelių ekspertų prielaidas, kad šalies vadovybei trūksta pinigų finansuoti karinius veiksmus, ir todėl reikia pinigus imti iš visur, kur tik įmanoma. O Gazpromas, kaip žinia, beveik 50 procentų priklauso valstybei. Beveik 12 procentų pervedama tiesiogiai liūdnai pagarsėjusiai kompanijai „Rosneftegaz“, kurią asmeniškai kontroliuoja prezidentas, o likę iš tų penkiasdešimties procentų visgi eina valstybei, į „Rosimuščestvo“ – ir šie pinigai galėtų labai stipriai pagelbėti finansuoti, tarkime taip, karinius reikalus.

Jei viskas taip ir yra, galima daryti prielaidą, kad rytinio dujotiekio „Sila Sibiri 2“ statybos projektas, gali būti, patylomis bus pamirštas. Nes, pirmiausia, suprantama, kad kinams tiek dujų nereikia, Kinija didesnio dujų tiekimo iš Rusijos neplanuoja. Kiek galiu spręsti, jų planai visiškai kitokie ir jų visiškai nedomina Rusijos pasiūlymas tiesti dujotiekį per Mongoliją, per tranzitinę valstybę. Be to, čia svarbus ir laiko faktorius – tarkime, norime pakeisti Europą, nagi, nutieskime dar vieną dujotiekį. Pradinis pralaidumas – 50 mlrd. m³ dujų per metus. Tiek neužteks, nes kartu su kitais šaltiniais ir „Sila Sibiri 1“ sudarys gal du trečdalius to, kas buvo parduodama Europai. Paskui planavo padidinti galingumą iki 100 milijardų m³ per metus. Tačiau įvertinus, kiek užtruks tokio vamzdžio tiesimas, paaiškėja, kad 12–15 metų. Kad ir kokiais greitais metodais tai būtų daroma, be gigantiškų išlaidų yra ir laiko klausimas. Tai reiškia, kad per tuos 12–15 metų Rusija niekaip negalės kompensuoti nuostolių, kuriuos susiorganizavo Europos rinkoje. Sprendžiant iš visko, šį projektą gali paguldyti ilgon dėžėn, pamiršti – pinigų jam neužtenka ir todėl yra darytina tokia prielaida. Vadinasi, pinigų reikia dabar, juos reikia leisti. Todėl ir nuspręsta visiškai netikėtai išmokėti tarpinius dividendus akcininkams.

— Tačiau Aleksejus Mileris pareiškė, kad Gazpromas ties dar ir trečią dujotiekį į Kiniją. Kas žinoma apie tą projektą? Apie ką kalba?

— Pirmasis dujotiekis – „Sila Sibiri“. Projektiniu, 38 mlrd. m³ per metus, galingumu turi pradėti veikti tik 2025-aisiais – jis vis dar tebestatomas. Štai, nuo statybos pradžios iki projektinio galingumo ir praeis lygiai 10 metų. Dar šiandien mačiau kažkokią publikaciją, kad jis statomas penkis metus. Ne, iki projektinio galingumo truko ne penkis – dešimt.

Antra – su Kinija buvo pasirašytas dar vienas kontraktas dar vienas kontraktas. Jei „Sila Sibiri“ kontrakto trukmė 30 metų, tai pagal šį Rusiją į Kiniją dujas tieks 25 metus, po 10 mlrd. m³ per metus „Tolimųjų rytų kryptimi“. Tolimųjų rytų kryptis – dabar jau pastatyta linija (niekas nesuprato, kam ji buvo statoma, ir ne visai aišku iki šio) Sachalinas – Chabarovskas – Vladivostokas. Šioje trasoje turėtų būti 12 ar 13 kompresorių stočių, kad būtų galima dujas tiekti Kinijai. Planavo tiekti 33 – 35 mlrd. m³ per metus. Štai, pasirašė sutartį 10 mlrd. m³ per metus. Visai nedaug liko sujungti su Kinijos tinklais per sieną, todėl šis dujotiekis jau egzistuoja ir jo galią jau galima didinti, statant naujas kompresorių stotis. Tačiau bėda yra su dujomis Sachaline – jų nepakanka tam, kad būtų galima nukreipti 10 mlrd. m³ į Kiniją. Todėl šio dujotiekio likimas labai neaiškus.

O trečias dujotiekis, iš visko sprendžiant, ir yra, ką aprašiau – „Sila Sibiri 2“. Tai yra a tai, ką įsakė prezidentas – sujunkime vakarinį Gazpromo dujų tinklą su rytine infrastruktūra ir nukreipsim dujų Europos dujų srautus į Aziją, ten, kur bus naudingesnė kaina. Taip sakė prezidentas. Tačiau šis trečias dujotiekis, kartais vadinamas „Sila Sibiri 2“ – tai neoficialus pavadinimas – jau gal keturis metus yra tyrimų stadijoje. Gazpromas vis praneša, kad trasa tiriama, vyksta inžinerinių sprendimų paieška. Tai tokie parengiamieji darbai, kuriems dar netgi neparengta projektinė dokumentacija. Ir jei Gazpromas sako ketinantis kažką parengti, pradėti projektavimą, tai kodėl šių darbų nepradėjo prieš keturis metus, kai buvo tokie prezidento nurodymai? Visa tai kol kas tik popieriuje. Tad, nėra nei kinų sutikimo, nėra nei judėjimo projektavimo ir statymo kryptimi.

— Mileris ne tik apie dujotiekius pasakojo, bet ir apie dujų perdirbimą – apie dujų gamyklų kūrimą, konkrečiai, jis sakė – „Gazrpromas įgyvendina du galingus šio sektoriaus projektus“. Kalbama apie gamyklą Ust Lugoje ir Amūro dujų perdirbimo gamyklą. Ar šie du Gazpromo projektai gyvybingi atsižvelgiant į sankcijas?

— Pradėkime nuo Amūro dujų perdirbimo gamyklos. Tai – visas kompleksas. Kam reikalinga dujų perdirbimo gamykla? Ten atiteka dujos, pirmuoju „Sila Sibiri“ dujotiekiu, kuris dabar didina pajėgumus, iš dviejų telkinių – Kovykta telkinio Irkutsko srityje ir Chayanda telkinio Jakutijoje. Norint dujas į Kiniją tiekti projektiniu pajėgumu – 38 mlrd. m³ per metus, – reikia šiuose dviejuose telkiniuose išgauti 42 mlrd. kubinių metrų. Visų pirma todėl, kad tose dujose yra daug įvairiausių priemaišų, tarp kurių ir niekam nereikalingas azotas ~7%, ir t.t. Ir norint į Kiniją siųsti praktiškai gryną metaną, t.y. dujas, kurias įprastai Gazpromas eksportuoja, reikia atskirti visus komponentus, tarp kurių ir gan vertingas helis. Artimiausiu metu atsiras jo paklausa tarptautinėse rinkose. Kol kas nei tokios rinkos, nei paklausos nėra. Ten pat atskiriamas etanas, butanas, propanas – angliavandeniliai, kurie turėtų būti perdirbami į dujų chemijos pramonės produktus greta statomoje įmonėje. Tai štai – yra problemų. Yra įrangos, kuriai taikomos sankcijos. Ir Amūro dujų perdirbimo gamykloje, apie kurią kalbėjo Mileris, yra tie patys dujų perpumpavimo agregatai, dujų turbinos, kurie gaminami Rusijoje, tačiau jų neįmanoma pagaminti be JAV kompanijos „General Electric“, kuri pagal italų kompanijos „Nuovo pignone“ projektą tas turbinas gamina. O Rusijoje jos vadinasi „Ladoga“ dujų perpumpavimo agregatais – Ladoga-16, Ladoga-32. Ir štai, visų pirma, kyla šių turbinų ir jų komponentų tiekimo problemos. Antra – kai kuriuos mazgus dujų chemijos įmonei tiekti turintys kinai, dalyvaujantys finansiškai, iš pradžių pristabdė finansavimą, o paskui ir mazgų bei komponentų tiekimą. Todėl šio dvigubo Amūro sumanymo sėkmė dėl sankcijų kol kas negarantuota.

Neatmesčiau galimybės, kad sankcijos dar griežtės ir rimtės. Kinai dabar stengiasi negadinti santykių su amerikiečiais. Akivaizdus pavyzdys – kinai nebetiekia mazgų, kurie turėjo būti patiekti KamAZ sunkvežimių gamyklai. Kinai nutraukė daugelio mazgų ir įrangos tiekimą Rusijos įmonėms, nes niekas nenori turėti reikalų su sankcijomis ir gadinti santykių su amerikiečiais taip pat ir amerikiečių bankais ir finansininkais. Tad, likimas neaiškus.

Antroji įmonė, – labai nustebau, kad Mileris ją paminėjo. Taip, Gazpromas turi statybų Ust Lugoje prie Baltijos projektą. Kaip žinia, ten ateina didelis dujų transportavimo koridorius iš Jamalo, turintis maitinti „Sila Sibiri 1“, „Sila Sibiri 2“. Ir tos dujų skystinimo gamyklos Ust Lugoje, – kuri kol ne tik nestatoma, bet netgi ypatingai neprojektuojama, regis, tik aikštelė parengta, – galingumas yra 13 mln. tonų suskystintų dujų per metus. Ir greta, savaime suprantama, turėtų atsirasti dujų chemijos įmonė. Šiam tikslui iš Jamalo dujų transporto koridoriaus 1, o gal ir 2 vamzdžiai – iš Jamalo viso išvesti 8 – skirti pumpuoti ne grynoms, o taip vadinamoms „riebioms“ dujoms, kuriose daug komponentų, iš kurių gaminama dujų chemijos pramonės produkcija. Tai štai, staiga kilo problema – ten visa technologija užsienietiška, ir dėl sankcijų šis projektas faktiškai sustojo. Ir Gazpromas – gal Mileris to nežino – jau skelbė, kad dėl sankcijų statyti šios gamyklos Ust Lugoje negali pradėti, ir kad ten galintys atitekėti dideli dujų kiekiai – juk pastatė didelį dujų tiekimo koridorių iš Jamalo – bus panaudoti vidiniams tikslams, tai yra, gazifikuoti Rusijos šiaurės vakarinę dalį. Kas tai yra? Tai – tušti žodžiai. Pažvelkite į tokios gazifikacijos galimybes. Pskovo, Leningrado apskritys, Novgorodo apylinkės – kaimai toli vienas nuo kito, kaimuose po tris senutes gyvena. Kas gazifikuos šį dievo pamirštą Rusijos regioną, kuris visiškai nesivysto, ir kur vyksta tik depopuliacija? Todėl tai – tušti lozungai, tušti žodžiai. Ir kai Gazpromas sako, kad šią įmonę jis statys, kyla gigantiški klausimai, ar jis žino, ką kalba.

Įdomumo dėlei prisiminkime, kas yra Ust Luga, ir kaip iš ten gabenti suskystintas dujas. Tai – sekluma, prie kranto prieinantį farvaterį reikia nuolat žemsiurbėmis gilinti, nes jis užnešamas smėliu.

Neprisimenu, gal jau pasakojau, bet kai pasiteiravau Transporto ministerijos valdininko, – anksčiau buvo Jūrų laivyno ministerija, dabar yra Transporto ministerija – atsakingo už Rusijos uostų ūkį, kaip iš viso galėjote suplanuoti, leisti projektuoti naftos perpylimo terminalą, kitus terminalus Ust Lugoje, jei ten tokia farvaterio situacija, viską smėliu užneša. Jis man atsakė: „Žinai, Miša, tu nieko nesupranti. Visų pirma, niekas negali nustatyti, kiek smėlio ten prinešė jūra, ir kiek iš tikrųjų iškasė žemsiurbės. Juk tai – auksinis smėlis! Kaip nesupranti, kad dugno gilinimo kontraktus išduosime mes. Todėl ir leidome visa tai Ust Lugoje.“

Iki Ust Lugos rimtas, turintis suskystintas dujas išgabenti, tanklaivis neprisiartins. Vadinasi, produkciją reikia krauti į kažkokius mažos grimzlės laivus, – kurių dar teks paieškoti pasaulio rinkoje – plukdyti iš Baltijos jūros, kažkur už Danijos sąsiaurių ir jau ten perkrauti į stambesnius okeaninius tanklaivius, kurie visą tą gėrį gali pristatyti pasaulio rinkai. Todėl čia kartu ir korupcija, ir fanfariški pareiškimai apie projekto progresą. Kai viskas vertinama, atsižvelgiant į bendrą situaciją, darosi aišku, Milerio žodžiais paprasčiausiai negalima tikėti.

— Kalbėdami apie Amūro dujų perdirbimo įmonę, užsiminėme apie turbinas. Negalima neprisiminti svarbiausio savaitės įvykio. „Severnyj potok“ sustabdytas jau antrą kartą per vasarą. Sustabdytas planiniam remontui. Dujų tiekimas tikriausiai bus atnaujintas rugsėjo 3 dieną (nors ne faktas“. Tačiau šį kartą Europoje nėra tokios panikos, kokia buvo birželį, po pirmo „Severnyj potok“ atjungimo. Ir net dujos biržoje atpigo trečdaliu. Kas pasikeitė po pirmojo atjungimo?

— Visų pirma, niekas netiki Gazpromu, teigiančiu, kad atnaujins tiekimą po 2–3 dienų. Tuo jau niekas seniai nebetiki, nes Gazprom tiek kartų visus apgavo, kad nebėra patikimas tiekėjas, ir patirtis tai patvirtina. Antra, niekas netiki, kad dujų tiekimas nutrauktas dėl techninių priežasčių.

Ten stovi 8 agregatai, 1 agregatas negali veikti, nes Gazpromas sąmoningai neima turbinos iš Vokietijos, nors perdavimui viskas parengta jau ne vieną savaitę. Gazpromas teigia, jog techninio aptarnavimo reikia dar vienai jų turbinai, o ką likusios šešios veikia? Visos Gazpromo reiškiamos pretenzijos dėl techninės turbinų* būklės – melas.

Kaina neteisinga – tai supranta visi. Lyginant suskystintų dujų kainą kur nors terminale JAV, pridedant frachtą iki Europos, ir pridedant labai nedidelę regazifikavimo kainą – biržoje ateities sandoriai tris kartus brangesni, nei turėtų būti. Šis supratimas atėjo. Supratimas, kad Europa žiemą išgyvens, – taip, su nedidelėmis energijos efektyvumo, energijos taupymo problemomis, bet išgyvens. Tai yra, rusiškas šantažas neveikia. Šio supratimo fone biržos kainos ir krenta. Manau, ši tendencija turėtų tęstis.

— Tuo tarpu Aleksejus Mileris tame pačiame mūsų aptartame pasitarime pratęsė Gazpromo mantrą, kad žiemą dujų kaina viršys 4000$/1000 m³. Kuo jis vadovaujasi?

— Jis pranešimą skaito vadovybei. Mileris buvo vadinamas paštininku. Tai žmogus, iš pavaldinių surinktas ataskaitas apie tai, kas vyksta Gazprome, redaguojantis taip, kad patiktų Putinui, nunešantis jam ir užsidėjęs rožinius akinius, pateikiantis Gazpromo pasiekimus. Iš Putino gavęs absoliučiai nekompetentiškus nurodymus, neša juos atgal į Gazpromo būstinę, kur pateikia pavaldiniams. Čia jie arba ignoruojami, – dirbti juk reikia, – arba iškreipia, arba šiek tiek sumažina prezidento reikalavimus. Ten tokia sistema. Ir tai, ką viešai skelbia Mileris, malonu bus išgirsti Rusijos prezidentui. Taškas. Tuo galima baigti. ﹤…﹥