Kaip Turkija prisipirko nacių Vokietijos bombonešių ir vos jų nepanaudojo prieš pačius jų kūrėjus (Foto, Video) ()
1930-aisiais Turkijai trūko karinių priemonių, kad galėtų susidoroti su vis didėjančiomis grėsmėmis, pirmiausia fašistine Italija Viduržemio jūroje. Modernizuojant senstančias ginkluotąsias pajėgas, Turkija pradėjo užsakyti didelius kiekius ginklų iš užsienio, įskaitant bombonešius He 111, kurie tuo metu buvo pažangios mašinos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žvelgdami į Turkijos He 111 nuotraukas, galite nuspręsti, kad supainiojome lėktuvą. Klausiate, kur yra išskirtinė visiškai stiklinė kabina, pagal kurią visi atpažįsta „Heinkel He 111“. Tačiau šis lėktuvas taip pat yra Vokietijoje pagamintas „Heinkel He 111“. Iš tikrųjų tai vienas iš 24 tokio tipo orlaivių, pristatytų Turkijos oro pajėgoms (Türk Hava Kuvvetleri) 1937 m. pabaigoje ir 1938 m. pradžioje. Pagrindinio He 111 skiriamojo bruožo nebuvimą lemia tai, kad Turkijos įsigyti lėktuvai buvo ankstyvosios J serijos, o liūdnai pagarsėjusi stiklinė nosies kabina buvo montuojama tik į labiau paplitusius P serijos ir vėlesnius lėktuvus.
Pateikiame „Onyx“ straipsnį apie vokiečių He 111 bombonešius Turkijos armijoje.
Kadangi šis nesusipratimas paaiškintas, laikas išsiaiškinti, kodėl Turkija įsigijo He 111.
1930-aisiais Turkijai trūko karinių priemonių, kad galėtų susidoroti su augančia grėsme, pirmiausia fašistine Italija Viduržemio jūroje. Modernizuojant senstančias ginkluotąsias pajėgas, Turkija pradėjo užsakyti didelius ginklų kiekius iš užsienio, įskaitant pirmuosius tikrus bombonešius „Martin 139WT“, įsigytus iš JAV. Tai buvo didelis žingsnis į priekį nuo XX a. trečiojo dešimtmečio dviplanių „Breguet 19“, kurie vis dar sudarė didžiąją dalį šalies puolimo pajėgumų. Tačiau tik 20 naujų bombonešių vargu ar pakako tokios didelės šalies kaip Turkija gynybos poreikiams.
Dėl šios priežasties 1937 m. kovo mėn. Turkija pakvietė daugybę orlaivių gamintojų pademonstruoti savo naujausius pasiekimus. Siekdama užmegzti verslo ryšius su Turkija, „Heinkel“ kompanija pademonstravo savo naujausią lėktuvą – He 111 F-0. Šiuo tipu žavėjosi Turkijos pusė, o parodomieji skrydžiai netrukus paskatino 24 He 111 J-1 užsakymą 1937 m. kovo mėn. 18 iš jų atvyko jau tų pačių metų spalį, o likę šeši atkeliavo 1938 m. pradžioje.
He 111 pristatymas praėjus vos septyniems mėnesiams po užsakymo, be jokios abejonės, patenkino Turkijos oro pajėgas ir leido išleisti į pensiją pasenusius „Breguet 19“ bombonešius, kurie buvo įsigyti iš Prancūzijos 1932 m. Atvykę į šalį He 111 pradėjo tarnybą 1-ojo oro pulko 1-ojo bataliono 1 ir 2 eskadrilėse Eskišehire šalies šiaurės vakaruose. Kiekvienoje iš dviejų eskadrilių veikė aštuoni He 111 J-1, o dar šeši orlaiviai buvo operatyviniame rezerve. Naujųjų He 111 pilotai buvo apmokyti šešiais daugiafunkciais „Focke-Wulf Fw 58 Weihe“ orlaiviais, taip pat gautais iš Vokietijos 1937 m.
Tačiau Turkijos oro pajėgos netrukus atsidūrė sunkioje padėtyje, nes 1941 m. birželį Berlynas informavo Ankarą, kad tolesnis He 111 atsarginių dalių tiekimas mažai tikėtinas dėl orlaivio pasenimo. Šio keisto pasiteisinimo priežastis paaiškėjo po kelių dienų, kai nacistinė Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą ir paėmė visas atsargines dalis savo He 111. Nenorėdama išmesti savo He 111, Turkija pateikė įdomų prašymą Jungtinei Karalystei: ar ji galėtų suteikti He 111 atsarginių dalių, surinktų iš numuštų orlaivių per 1940 m. „Mūšį dėl Britanijos“. Londonas sutiko ir pateikė aštuonis variklius, variklių atsargines dalis, lėktuvo korpuso dalis ir kabinos prietaisus.
Mažėjantį eksploatuojamų He 111 skaičių galėjo papildyti nuolatinis bombonešių pristatymas iš Didžiosios Britanijos, įskaitant apie 50 „Bristol Bleinheim“ ir „Beaufort“ orlaivių. 1944 m. likę He 111 J-1 buvo sugrupuoti kartu su penkiais internuotais JAV sunkiaisiais bombonešiais B-24D „Liberator“ į „strateginių bombonešių“ eskadrilę. Kai po metų, 1945 m. pabaigoje, He 111 J-1 buvo nurašyti, 8 iš 24 iš pradžių įsigytų vis dar veikė, o tai liudija jų konstrukcijos tvirtumą.
Vis dar kyla painiavos, ar Turkijos gauti He 111 buvo F serija, ar J. He 111 J buvo labai panašus į He 111 F, bet turėjo du „Daimler-Benz“ DB 600G variklius (su tarpiniais aušintuvais) ir nauja sparno konstrukcija su galiniais kraštais. Iš pradžių He 111 J buvo sukurtas siekiant patenkinti Kriegsmarine poreikį turėti torpedinį orlaivį, tačiau Luftwaffe liko vienintelis orlaivio operatorius po to, kai Kriegsmarine prarado susidomėjimą šiuo tipu. Buvo pagaminta iki 120 orlaivių, daugiausia jūros žvalgybinių, kol 1941 m. juos pakeitė Ju 88. J versijos lėktuvai buvo naudojami mokymo tikslais iki 1944 m.
Priežastis, dėl kurios Turkija galiausiai įsigijo „jūrinius“ He 111 J-1, tikriausiai buvo dėl trumpo pristatymo laiko (apie 7 mėnesius). F ir J tipų veikimo parametrai buvo maždaug vienodi: maksimalus greitis 305 km/h ir trijų 7,92 mm kulkosvaidžių MG-15 gynybinė ginkluotė nosyje, viršutinėje fiuzeliažo dalyje ir korpuse. Bombonešis gabeno 2000 kg naudingosios apkrovos, o „Martin 139WT“ – 1025 kg.
Skirtingai nuo daugelio kitų He 111, Turkijos lėktuvai niekada nemetė bombų mūšyje, tačiau dėl to jie tarnavo daug ilgiau (apie aštuonerius metus) nei šalių, naudojusių juos kare, lėktuvai. Jei Turkija būtų paskelbusi karą nacistinei Vokietijai anksčiau (tai padarė tik 1945 m. vasarį*), kaip tikėjosi sąjungininkai, He 111 panaudojimas prieš savo dizainerius būtų buvęs įdomus istorijos skyrius.
Nepaisant to, ankstyvosios Turkijos aviacijos istorija ir dažnai neįprasti jos įsigijimo būdai nenustoja stebinti vaizduotės ir stebinti audringomis epochos, kuri dabar pamažu tampa tolimu prisiminimu, peripetijomis.
*Šiuolaikinė Turkija gimė iš Osmanų imperijos po Pirmojo pasaulinio karo. 1939 m. Turkija pasirašė savitarpio pagalbos paktą su Prancūzija ir Jungtine Karalyste, tačiau vengdama tiesiogiai stoti į mūšį ir bijodama Sovietų Sąjungos (kuri ką tik kartu su Vokietija užpuolė Lenkiją), Turkija kartu su likusia Balkanų Antantės dalimi (Rumunija, Jugoslavija, Graikija ir Turkija) paskelbė neutralitetą, kai 1940 m. į Prancūziją įsiveržė Vokietija.
1941 m. birželį, vokiečių pajėgoms įžengus į Balkanų pusiasalį, Turkija ir Vokietija pasirašė nepuolimo paktą; šis paktas suteikė Turkijai saugumą, kurio ji siekė, o Vokietijai suteikė saugius Europos pietryčius, kai ji planavo atsigręžti prieš Sovietų Sąjungą.
Karo sėkmei pasisukus prieš Vokietiją, Turkija vis labiau linko į sąjungininkų pusę. 1944 m. balandžio mėn. Turkija sustabdė chromito, pagrindinės nerūdijančio plieno gamybos sudedamosios dalies, eksportą į Vokietiją. 1944 m. rugpjūčio 2 d. Turkija nutraukė diplomatinius santykius su Vokietija. 1945 m. vasario 23 d. Turkija paskelbė karą Vokietijai. Tačiau Turkijos kariuomenė kovos veiksmuose nedalyvavo.
