Šio forumo tema — „Bendradarbiavimas fragmentuotame pasaulyje“. Tačiau tiksliau, ko gero, „Pavojus revoliucijai“

„Sunkus“, „pesimistiškas“, „pavojingas“ ir netgi „niūrus“ — dažniausi būdvardžiai vasario 16 d. Davose atidaryto Pasaulinio ekonomikos forumo tekstuose. Pirma jo diena tradiciškai skirta kultūros programai, tačiau jau šiandien pasaulio verslo lyderiai pradės svarstyti verslo reikalus. Ir jie neslepia nerimo.

Šiemetinio forumo tema — „Bendradarbiavimas fragmentuotame pasaulyje“. Jos aktualumą pabrėžia pati dalyvių sudėtis: nors svečių, kaip skelbiama, (vien milijardierių 116!), forume nebus rusų delegacijų, o Kiniją atstovaus tik atsistatydinantis vicepremjeras Liu He. Fragmentacija matoma ir forumo svetainės straipsnių temose: skurdžioms šalims nerimą kelia didėjanti sveikatos priežiūros prieinamumo nelygybė (taip pat ir naujų vakcinų, įvykus naujoms pandemijoms) bei maisto produktų brangimu, išsivysčiusioms šalims — atslenkanti recesija ir geopolitinė įtampa.

Tradicinė PEF klimato kaitos ir būtinybės mažinti CO₂ emisijas tema niekur nedingo, tačiau ataskaitoje apie globalias grėsmes, jų aktualumas pasislinko į dešimties metų horizontą.

Artimiausius du metus pagrindinėmis grėsmėmis paskelbtos gyvenimo kainos krizės, ekstremalių orų keliamų stichinių nelaimių problemos, o taip pat politinės konfrontacijos.

„Mūsų globalus „naujasis normalumas“, panašu, yra sugrįžimas prie pagrindinių — maisto produktų, energijos ir saugumo — problemų, kurias, manyta, turi išspręsti mūsų globalios sistemos“, — savo straipsnyje pripažįsta Saadia Zahidi, PEF Naujos visuomenės ir ekonomikos centro direktorė ir vadovė.

Beje, apie tradicijas. Šiais metais forumas pirmą kartą po 2020 metų sausio vyksta tradiciniu metu ir tradicinėje vietoje: lig tol kovido epidemija privertė surengti Davos 2021 internetu, o 2022 metais vyko vasarą.

Tačiau grįžkime prie forumo dalyvius taip neraminančių problemų. Šių problemų priežastys suprantamos. Iš pradžių kovido epidemija nutraukė tradicinius prekybos ryšius ir gamybos grandines, privertė vyriausybes rekordiškai padidinti valstybės skolas, liejant pinigus į lokdauno sukaustytas ekonomikas ir padedant piliečiams šį laiką ištverti. Tuo pat metu pasirodė pirmieji nacionalinio egoizmo požymiai: daugelis šalių stengėsi visų pirma padėti saviškiams — taip pat ir vakcinomis. O paskui visas šias problemas apsunkino Rusijos agresija prieš Ukrainą, prie ekonominių nesutarimų prisidėjusi ir politinius, o taip pat pasaulyje įžiebusi laikinai nurimusias teritorines pretenzijas.

Ir dabar pasauliui gresia ne tik recesija (kuo įsitikinę du trečdaliai prieš forumą apklaustų ekonomistų), aukšta infliacija ir politinės įtampos augimas, bet ir globalus viduriniosios klasės nykimas — o būtent vidurinioji klasė dabar ir yra pagrindinis vartotojas inovatyvios produkcijos, už kurią globalus kapitalas ankstesniais metais ir statė. Forumo lozungu tikriausiai galėtų tapti šūkis „Revoliucija pavojuje“, turint galvoje 2011 metais paskelbtą naujomis technologijomis paremtą, ketvirtąją pramonės revoliuciją.

Kaip esamas užduotis siūlo spręsti forumo dalyviai? Iš Davoso medžiagos kol kas galima daryti išvadą, kad kapitalas rengiasi suderinti bendradarbiavimą susiklosčiusių realijų pakeistomis sąlygomis. O konkrečiai:

Išsivysčiusios ekonomikos ir prie jų prisišliejusios šalys vystys tarpusavio ryšius, atsižvelgdamos tiek į karą Ukrainoje ir „šaltąjį“ karą su Kinija, tiek ir ekonominį ir ekologinį gamybos grandinių performatavimo pagrindimą.

Kalbama visų pirma apie gamybos perkėlimo iš Kinijos kaštus: grįžti į savo šalis ne tik brangu, bet ir gali paaštrinti darbo jėgos deficitą ir užmokesčio augimo problemą, kas dar labiau augina infliaciją. Visos naujos kompanijos skelbia apie gamybos perkėlimą į kitas Pietryčių Azijos šalis, tačiau, sprendžiant iš pergalingų reliacijų nebuvimo, šis procesas nėra paprastas: be išlaidų statyboms ir ryšiams su vietine valdžia kurti, dar būtina rasti pakankamai parengtą darbo jėgą, ir sukurti naujus transporto kelius, ir parengti inžinerinę infrastruktūrą. Vienu ar kitu būdu, per artimiausius porą metų šie kliuviniai, vienaip ar kitaip, panašu, bus įveikti: arba stojus naujai įtampos mažinimo su Kinija epochai, arba nubrėžiant naujo – plačiau pasiskirsčiusio – „pasaulio fabriko“ kontūrus.

Viena iš aštrių problemų — naujausių tipų puslaidininkių gamybos perkėlimas. Kinija jau nusprendė susitelkti į ne tokių šiuolaikiškų, tačiau masiškai paklausių lustų gamybą, o vyriausybė pasirengusi tam visokeriopai padėti, taip pat ir subsidijomis. O štai ką daryti su Taivano pačių pažangiausių lustų gamintoju TSMC? Pakibus Taivano prijungimo prie Kinijos grėsmei, kompanija stato gamyklas JAV ir Japonijoje, siekdama neleisti Kinijos komunistų partijai užgrobti jos technologijų. Tačiau tai jau sukėlė Taivano vyriausybės ekonominio bloko nerimą: pasitraukus šiuolaikinei gamybai, gali sumažėti mokesčių įplaukos į biudžetą ir sala praras puslaidininkių gamybos lyderio poziciją.

 

 

Tokių problemų, kai bandymas išspręsti vieną problemą paaštrina kitą — daugybė. Pavyzdžiui, infliacijos augimas.

Iš vienos pusės, ją skatina ir globalios ekonomikos defragmentacija: naujų ekonomikos ryšių kūrimas kainuoja. Iš kitos — jos slopinimas gali sukelti globalią recesiją, kuri savo ruožtu šią defragmentaciją sustiprins — drauge su prekybos ir valiutų karų sustiprėjimu ir kitomis grožybėmis.

Viena vertus, infliacijos augimas didina ir pragyvenimo brangimą, kas jau kuo negatyviausiai atsiliepia milijonų žmonių gyvenimui: šiam forumui parengtoje globalių rizikų ataskaitoje tai vadinama „gyvenimo kainos krize“ ir laikoma rimčiausia artimiausių dviejų metų rizika iš visų. Viduriniosios klasės nykimas išsivysčiusiose šalyse kelia socialinius protestus ir traukimąsi nuo demokratijos kai kuriose šalyse, rašoma dokumente, tuo tarpu neturtingose šalyse tai lemia skurdo augimą ir revoliucijų grėsmę. Iš kitos pusės — su infliacija kovojant didinama diskonto norma, gali nutikti taip, kad daugybė šalių nebegalės aptarnauti valstybės skolos, kuri sparčiai augo po metų finansų krizės ir 2020–21 metų pandemijos.

Ta pati klimato kaitos problema trumpalaikėje perspektyvoje tapo labai netgi praktine. Iš vienos pusės, daugėja orų anomalijų. Čia svarbiausia tai, kad dėl gamybos tankėjimo ir sudėtingėjimo, daugelio šalių ekonomikos tapo daug jautresnės tokiems kataklizmams. Ką domino Meksikos įlankos uraganai, kol ten veiklos nepradėjo vykdyti naftos gręžimo kompanijos? O tornadai Floridoje, kol ten neprasidėjo gyvenamųjų namų statybos bumas? Sausros ir potvyniai Afrikoje ir Azijoje, kol šie regionai netapo svarbiais lengvosios pramonės ir žemdirbystės žaidėjais?

 

 

Suprantama, kad dabar ekstremalūs orų reiškiniai žmonijai kainuoja kur kas brangiau, nei anksčiau.

Iš kitos pusės, perėjimas prie žaliosios energetikos, apie kurį buvo kalbama ikikovidiniuose forumuose, dabar užstrigo, kilus būtinybei pakeisti energijos išteklių tiekimą iš Rusijos į Europą — būtent čia tenka nukreipti lėšas. O tuo tarpu dujos, pavyzdžiui, pripažintos tarpine grandimi tarp anglies ir naftos epochos bei visiškai žalios energetikos epochos.

Panašių prieštarų pavyzdžių daug ir jų daugėja. Ar sugebės Davoso forumas tapti vieta, kur bus randami šių problemų sprendimai? Vargu. Vienu iš to požymių laikoma tai, kad JAV prezidentas Joe Bidenas nevyks į Davosą. Iš G-7 šalių bus tik vienas lyderis, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. Visgi, tai, kad į forumą susirinko rekordiškai daug verslininkų iš viso pasaulio, gali byloti, kad bent jau bus pasiektas konsensusas dėl krypties, kuria reikia judėti. Tokį konsensusą stambus verslas ir perduos vyriausybėms. Kaip bebūtų, to tikėsimės. Nes „naujo solidarumo“ alternatyva „naujo normalumo“ sąlygomis — taisyklė „gelbėkitės, kas galit!“. Pernelyg niūri alternatyva, ar ne?

republic.ru