Kaip sudaryta ir kokiomis idėjomis grindžiama tarptautinė teisėsaugos sistema. Ar galima laukti, kad Haga visus nuteis?

Šiandien sukanka metai nuo Rusijos pradėtos viso masto agresijos prieš Ukrainą pradžios. Nuo pirmųjų įsiveržimo dienų rusų armija ir okupacinė valdžia vykdo karo nusikaltimus. O ar juos bus galima patraukti atsakomybėn?

Haga

2022 metų vasario 28 dieną, praėjus kelioms dienoms nuo rusų armijos įsiveržimo į Ukrainą, link RF pasiuntinybės Vilniuje esančios gatvės atsirado užrašas: „Putinai, tavęs laukia Haga“.

Vladimirui Putinui įvairiomis progomis grasinama Haga iš protestų plakatų, karikatūrų, politikų tribūnų. Tas pats dažnai siūloma ir jo bendražygiams, ypač propagandistams.

Tuo tarpu patys propagandistai grasina „Haga“ „Europos naciams“. Ir svarsto, kad Rusijai pralaimėjus, „Haga lauks netgi kiemsargių“.

Kodėl karo nusikaltėliai teisiami Hagoje?

Nes ten yra aukščiausios tarptautinės teisėsaugos instancijos: Tarptautinis baudžiamasis teismas, Tarptautinis JTO teismas, Nuolatinis arbitražo teismas (nagrinėja tarptautinius komercinius ginčus).

Vien pats tokių instancijų egzistavimas yra ganėtinai naujas reiškinys. Idėja padaryti karą neteisėtu ir taip apriboti nacionalinį suverenitetą (o būtent, suteikti tarptautinėms struktūroms teisę areštuoti ir teisti atskirų valstybių oficialius asmenis) savo laiku buvo revoliucinis ir lig šiol toli gražu ne visų pripažįstamas.

Pirmos kartos tarptautiniai teismai (XX amžiaus pradžios) su šia užduotimi nesusitvarkė: jiems nepavyko užkirsti kelio dviems pasauliniams karams ir dar keliems smulkesniems kariniams konfliktams. Ir viskas dėl to, kad tuomet patys šalių vadovai turėjo iš pradžių susitarti dėl ginčų sprendimo arbitražo teisme, pasirašyti atitinkamą sutikimą, parinkti teisėjus ir sutikti vykdyti jų sprendimus. Pirmieji tarptautiniai teismai (pavyzdžiui, toje pačioje Hagoje 1920 metais įsikūręs Nuolatinis teisingumo teismas) neturėjo nei tam tikrų kompetencijų, nei įgaliojimų inicijuoti tyrimus.

Po Antrojo pasaulinio karo karo nusikaltėliams teisti buvo sukurti keli tarptautiniai tribunolai (Niurnbergo – Europos, Tokijo – Rytų Azijos), tai yra, ypatingi teismai, kurių jurisdikcija buvo apribota ir laiku, ir teritorija, ir nusikaltimų kategorijomis. Paskui diplomatai pradėjo aktyviai kurti nuolatines nacionalines, regionines ir tarptautines institucijas, kurios galėtų užkirsti kelią naujiems karams. Visgi JAV ir SSRS priešprieša stipriai stabdė tarptautinių teismų kūrimą: nei viena iš „supervalstybių“, savaime suprantama, niekieno viršenybės pripažinti nesirengė.

Tarptautinės teisėtvarkos idėja atgimė žlugus SSRS. Postsovietinės šalys siekė greičiau tapti visateisiais tarptautinės bendruomenės nariais. Manoma, kad šis procesas paspartino tarptautinių organizacijų reformas ir tapo įmanoma sukurti Tarptautinį kriminalinį teismą. Be to, gan sėkmingai pasirodė Tarptautinis buvusios Jugoslavijos tribunolas (jis buvo sukurtas 1993 metais kaip tik Hagoje) ir Tarptautinis Ruandos tribunolas (1994, Arušo mieste Tanzanijoje).

Pasibaigus Šaltajam karui, ne tik smarkiai prasiplėtė tarptautinių teismų jurisdikcija, tačiau ir jų pačių padaugėjo: nuo 6 iki 25.

Kai kalbama apie „Hagą“, dažniausiai omenyje turimas Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT). Jo jurisdikcijoje visų pirma yra fiziniai asmenys (tarp kurių ir valstybių vadovai bei karo vadai), kaltinami genocidu, nusikaltimais prieš žmogiškumą, karine agresija ir karo nusikaltimais.

TBT veikla grindžiama Romos statutu, kuris įsigaliojo 2002 metų liepą. Iki 2023 metų jį ratifikavo 124 šalys. Labai supaprastinus, šių šalių vyriausybės privalo visapusiškai padėti nepriklausomai tirti šio teismo jurisdikcijoje esančius nusikaltimus. O svarbiausia, TBT perduoti visus kaltinamuosius, kuriems išduotas teismo orderis, įskaitant ir savo piliečius.

Per maždaug 20 savo veiklos metų TBT išnagrinėjo ir tebenagrinėja 31 bylą 17-oje šalių. Iš jų 22 karo nusikaltimų bylos, 21 nusikaltimų žmogiškumui byla, keturios – melagingų parodymų bylos ir viena genocido byla.

Teismo reputacija nėra vienareikšmė. Visi kaltinamieji nuosprendžiai karo nusikaltimų bylose (iš viso keturi) ir dauguma TBT išnagrinėtų, susijusios su Afrikos šalimis. Tuo pat metu turtingos ir stiprios šalys, kurių adresu dažnai skamba kaltinimai karo nusikaltimais (pavyzdžiui, JAV, Rusija ir Izraelis), Romos statuto neratifikavo ir teismo jurisdikcijos nepripažįsta. Paprasčiau tariant, net pripažinus, kad tarptautinė teisė iš tiesų egzistuoja ir veikia (o tai yra ginčytina), TBT nagrinėja ne tas bylas, kurias turėtų, o tas, kurias gali.

Panašu, kad kuo daugiau viskas keičiasi, tuo labiau viskas lieka po senovei: įstatymų, sutarčių ir teorijų vis daugiau, o praktiškai tarptautinė teisėsauga kaip ir seniau, priklauso nuo atskirų valstybių geros valios.

Putinas bus teisiamas Hagoje?

Teoriškai tai yra įmanoma, tačiau praktiškai itin menkai tikėtina.

Iš principo, TBT visų pirma sukurtas nagrinėti būtent karinės agresijos, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui bylas. O toliau – daug didelių „bet“.

Pirmiausia, nei Rusija, nei Ukraina Romos statuto neratifikavo. Nuo 2014 metų Ukraina pripažįsta TBT jurisdikciją ir dėl to teismas gali tirti rusų kareivių nusikaltimus šalies teritorijoje (tai jis jau ir daro). Tačiau teisti rusų jis formaliai negali. Šią problemą apeiti padėtų speciali JTO Saugumo tarybos rezoliucija, tačiau Rusija yra nuolatinė jos narė ir, savaime suprantama, tokią rezoliuciją paprasčiausiai vetuos.

Net jeigu Putinas atsidurtų teisiamųjų suole Hagoje, jo nuteisti už karo sukėlimą bus formaliai neįmanoma: juridinės technikos požiūriu, šį kaltinimą įrodyti lengviausia, tačiau neratifikavus Romos statuto, negalima jo pateikti.

Antra, nesenoje istorijoje tebuvo vienas atvejis, kai tarptautinis teismas (o konkrečiai Tarptautinis buvusios Jugoslavijos tribunolas) išdavė pareigas einančio valstybės vadovo, Serbijos prezidento Slabodano Miloševičiaus arešto orderį. Tačiau Hagoje jis atsidūrė tik tada, kai buvo nuverstas.

Trečia, TBT negali pradėti teismo proceso nesant kaltinamojo. Kadangi TBT nėra nuosavų antstolių, kurie būtų įgalioti pristatyti kaltinamuosius į teismą, kaltinamieji gali daugybę metų slapstytis savo šalyje ar draugiškose valstybėse. Vienintelis TBT turimas spaudimo įrankis yra arešto orderis. Šalis gali paprasčiausiai atsisakyti jį vykdyti ir jokių sankcijų dėl to nebus. Negana to, TBT bendrai labai dažnai turi taikytis su aktyviu politine pasipriešinimu. Pavyzdžiui, netgi po to, kai nuverstas Sudano diktatorius Omaras al Baširas pabėgo į JAE, šios šalies valdžia atsisakė išduoti jį Hagai.

Ketvirta, kaip ir dauguma kitų tarptautinių instancijų, TBT kyla rimta legitimumo problema: pasaulinis „hegemonas“ JAV jo jurisdikcijos savo atžvilgiu nepripažįsta. Donaldas Trumpas netgi taikė sankcijas TBT prokurorams ir teisėjams, tyrusiems amerikiečių armijos karo nusikaltimus Afganistane; Bideno administracija šį sprendimą atšaukė. Tuo pat metu būtent Vašingtono politikai dažniau už kitus pasisako už Putino teisimą Hagoje, o prezidentas savo vis-à-vis netgi atvirai vadina „karo nusikaltėliu“.

Ir galiausiai, TBT priimti itin aukšti reikalavimai įrodymų bazei. Jei Putinas atsidurtų Hagoje, įrodyti, kad jis tiesiogiai kaltas dėl karo nusikaltimų ir juo labiau, genocido ar etninio valymo, bus itin sunku.

Apibendrinant: kad Putinas atsidurtų Hagoje, reikia, kad iš pradžių Rusijoje pasikeistų režimas, po to, kad naujasis režimas Putiną areštuotų, operatyviai ratifikuotų Romos statutą ir išduotų buvusį prezidentą Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Ir dar labai pageidautina, kad išliktų Kremliaus dokumentai apie pasirengimą karui Ukrainoje ir kariavimą, ir kad naujasis režimas būtų pasirengęs perduoti juos Hagai. Jei naujasis režimas išties bus priešiškas Putinui, suims jį, perims jo archyvą, daug labiau tikėtina, kad ir nuteisit norės jis pats. Juo labiau, kad netgi galiojančiame Rusijos BK yra straipsnis ir už karo pradėjimą ir karo įstatymų pažeidimą, ir apie genocidą.

Atsižvelgdami į visas šias juridines ir politines subtilybes, kai kurie politikai mano, kad Putiną teisti privalo ne TBT, o ypatingas tribunolas, panašus į Niurnbergo ar buvusios Jugoslavijos Hagos tribunolą. Tai galbūt išspręstų visas ar beveik visas formalias ir juridines problemas (tribunolas veiks, remdamasis mandatu, kurį galima pritaikyti pagal konkrečią situaciją), tačiau politiniai sunkumai niekur nedings. Vėl reikės specialaus JTO Saugumo tarybos nutarimo arba absoliučios JTO Generalinėje asamblėjoje dalyvaujančių šalių daugumos. Vėlgi, reikia, kad kažkas Putiną areštuotų ir jį perduotų.

Tai reiškia, grasinimai „Haga“ yra tušti?

Ne visai.

Kuomet priešininkai kare grasina vienas kitam „Haga“, į visas aukščiau išdėstytus sunkumus ir subtilumus jie retai kreipia dėmesį. Kasdienėje kalboje „Haga“ yra ne tik ir ne tiek konkreti tarptautinių teismų sistema, kiek bešališko aukščiausio teisingumo simbolis. „Haga laukia“ nėra „tave reikia teisti pagal Romos statutą“, o tiesiog „tu už viską atsakysi“.

„Haga“ tai įsivaizduojamas teismas, prieš kurį turi stoti bet kuris nusikaltėlis, kad ir koks galingas, turtingas ir privilegijuotas jis bebūtų. Ir šis teismas teisia ne pagal kokius nors žmonių sugalvotus ir todėl politikos, korupcijos, asmeninių interesų ar dar ko iškreipiamus įstatymus. Ten veikia veikia universalūs moralės ir teisingumo įstatymai.

Prieš amžių žmonės tokiais atvejais vienas kitam grasino Paskutiniuoju teismu. Tokia mintis guodžia: jei „Žemėje nėra tiesos“, kažkur ji visgi yra.

Tikėjimas pomirtiniu atpildu visų pirma, žinoma, svarbus asmeniškai atskiro žmogaus sąžinei. Tačiau kai tuo tiki milijonai, ji tampa ir politiniu faktoriumi. Jei šiame gyvenime su tavimi elgiamasi neteisingai, galima pakentėti iki kito, kuriame būsi apdovanotas, o skriaudikas nubaustas. Jei šiame gyvenime esi silpnesnis už priešą, galima susitaikyti, ne pomirtiniame gyvenime būsite lygūs ir kiekvienas gausite pagal nuopelnus.

Sekuliarizacija, tai yra religijos vaidmens visuomeniniame gyvenime nykimas, šią paguodą atima. Atpildas būsimame gyvenime virsta kažkokia abstrakcija: na, pleškės nusikaltėlis pragare, o mums kas iš to? Ir ar pleškės? Juk gyvename čia ir dabar, ir teisingumo mums reikia čia ir dabar.

Daug mokslininkų ir filosofų (bet ne visi), mano, kad tai yra intuityvus jausmas. Apie prigimtinį teisingumą kalbėjo ir Tomas Akvinietis, ir Imanuelis Kantas, tačiau vaikui, iš kurio chuliganas atėmė žaisliuką, nereikia nei filosofinio, nei juridinio pasirengimo kad suprastų, jog tai buvo neteisinga. Ir net jeigu jį įtikintume, kad chuliganui teks už savo elgesį atsakyti kitame pasaulyje, vaikas verkti nenustos. Kuriais laikais ir kokioje pasaulio dalyje šis incidentas įvyko – nesvarbu: neteisingumas visada ir visur lieka neteisingumu.

Lygiai taip nereikia niekam įrodinėti, kad blogai žmones žeminti ir juolab žudyti dėl odos spalvos ar dėl to, kad jie kalba kita kalba. Atvirkščiai, siekiant tokius veiksmus pateisinti, tenka griebtis pseudomokslinių teorijų ir sąmokslo teorijų.

Štai šis intuityvus universalaus teisingumo poreikis veikiausiai ir išreiškiamas grasinimu „Haga“.

Kai kurie teoretikai (pavyzdžiui, amerikietis politologas Johnas Mearsheimeras) mano, kad tarptautinės teisės bendrai ir tarptautinių teismų konkrečiai, nereikėtų vertinti kaip teisingumo institucijų. Jos neturi ir negali turėti tokių įgaliojimų ir, juo labiau, galimybių teisti „šio pasaulio galingųjų“ ir vykdyti kažin kokį „kosminį teisingumą“.

Šioje minties mokykloje jokio intuityvaus, bendro visiems žmonių rūšies atstovams, teisingumo jausmo nėra. Tad, nėra ir jokios universalios teisės, kuri turėtų būti taikoma visiems priklausantiems žmonių rūšiai. Iš esmės, yra tik stipriojo jėga.

Taip vertinant, „Haga“ turėtų tebūti įrankiu palaikyti tvarką, tai yra ,jėgų balansą ir tarptautinių santykių balansą. Ir teisti reikėtų ne pagal moralės įstatymus, o remiantis politiniu tikslingumu.

Bet nepaisant to, visą tarptautinio teisingumo istoriją bandoma juridiškai formalizuoti. Jei galima taip išsireikšti, žmogiškomis jėgomis surengti tokį pat bešališką, teisingą ir galutinį Paskutinįjį teismą.

Genocido, ne kaip tiesiog barbariškumo, o konkrečios sudėties nusikaltimo, supratimas radosi iš lenkų juristo Rafaelio Lemkino pasibaisėjimo masiniu armėnų naikinimu Osmanų imperijoje ir žydų Holokaustu nacistiniame reiche. Dabar tai yra griežtai formalizuotas juridinis terminas.

To paties Niurnbergo tribunolo rezultatai dabar visuotinai pripažįstami kaip tarptautinės teisėsaugos orientyras, tačiau tai nepanaikina fakto, kad iš pradžių tai buvo „nugalėtojų teisingumas“: laimėjusieji teisė pralaimėjusiuosius, ir apie jokį teisėjų nešališkumą (po du teisėjus iš JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir SSRS) kalbos, aišku, nėra.

Bet nepaisant to, Niurnbergo precedentas tapo svarbiausiu tarptautinės teisės šaltiniu. Kodėl, pavyzdžiui, galime tvirtinti, kad karo propaganda ir žmonių naikinimas pagal priklausomybę kokiai nors tautai yra nusikaltimas? Ne, tiesiog kiaulystė, o būtent nusikaltimas griežtai baudžiamąja prasme? Nes Niurnberge buvo nuteistas ir pakartas Julius Streicheris, laikraščio Der Stürmer vyr. redaktorius. Šis leidinys buvo toks antisemitinis, kad netgi nacistinėje Vokietijoje buvo odiozinis. O dabar Hagoje, kaip pagrindinis tutsių genocido 1994 m. skatintojas teisiamas Félicien Kabuga, Ruandos „Tūkstančio kalvų radijo“ įkūrėjas.

Kad ir kokia ribota to paties TBT praktinė jurisdikcija, ten dirba geriausi pasaulio juristai, kurie savo rankomis toliau kuria tarptautinę precedento teisę. Pavyzdžiui, 2016 metais Hagoje nuteistas „Al-Qaeda“ priklausantis teroristas Ahmad Al Faqi Al Mahdi, vadovavęs Timbuktu istorinių pastatų Malyje griovimui. Dabar, remiantis šiuo precedentu, galima teisti kitus žmones, kurie sąmoningai naikina kultūros paveldą.

Tarptautiniai rusų karo nusikaltimų Ukrainoje tyrimai, net jeigu tiesioginiai kaltininkai nebus nuteisti, veikiausiai turės bent jau tokį patį efektą: sukurs naujus precedentus, privers išaiškinti tarptautinę teisę ir, galbūt, netgi sustiprins tarptautinio teisingumo institutus. Dabartinės svajonės apie „Hagą“ labai tikėtina, liks nerealizuotos (nors kas žino). Tačiau, galbūt bent jau kieno nors kada nors realizuosis. Vėlgi, telieka viltis, kad neapibrėžtoje ateityje teisingumas nugalės.

Adam Mann
getsignal.news

doi: 10.1126/science.adh2318