XVI amžiaus pradžioje portugalų keliautojas Ferdinandas Magelanas leidosi į istorinę ekspediciją per Atlanto, Ramųjį ir Indijos vandenynus. Po Magelano mirties Filipinuose ispanų keliautojas Juanas Sebastiánas Elcano užbaigė likusią kelionės dalį atgal į Ispaniją, kad pirmą kartą apiplauktų pasaulį.

Po keturių šimtų metų ši nauja kelionė įkvėps dar vieną titanišką kelionę. Tik ši kelionė bus vykdoma branduoliniu povandeniniu laivu visiškai panirus po vandeniu.

Akstinas šiai unikaliai misijai buvo intensyvi geopolitinė įtampa tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos, kilusi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kurią mes vadiname Šaltuoju karu.

Pirmojo dirbtinio palydovo paleidimas Sovietų Sąjungoje 1957 m. buvo didelis smūgis Amerikos prestižui, o JAV karinio jūrų laivyno padėjėjas kapitonas Evanas P. Aurandas baiminosi, kad Sovietų Sąjunga gali „mesti dar vieną Sputniką“, jei amerikiečiai nesustiprins savo karinės ir technologinės galios.

Kapitonas Evanas P. Aurandas buvo suinteresuotas paleisti branduolinį povandeninį laivą aplink Žemę. Pirmasis JAV branduoliniu varikliu varomas povandeninis laivas USS „Nautilus“ jau įrodė, kad gali ilgai išbūti po vandeniu, palyginti su laivais, varomais oru kvėpuojančiais dyzeliniais varikliais, kai povandeninis laivas turi dažnai išplaukti į paviršių.

1958 m. rugpjūtį USS „Nautilus“ paniręs praplaukė per Šiaurės ašigalį. Po šio misijos, JAV prezidentas Eisenhoweris numatė, kad vieną dieną krovinius gabenantys branduoliniai povandeniniai laivai galės plaukti per Beringo sąsiaurį ir po Šiaurės ašigalio ledo sluoksniais.

Taip gimė operacija „Sandblast“. Aurandas rekomendavo misijai pasitelkti USS „Triton“, kuris buvo didžiausias, galingiausias ir brangiausias povandeninis laivas, kada nors pastatytas jo paleidimo metu. Jis buvo 136 m ilgio, o jo vandentalpa siekė beveik 8000 tonų. Laivo dviejų suslėgto vandens branduolinių reaktorių bendra galia siekė 34 000 kW, kurios pakaktų laivą stumti po vandeniu daugiau kaip 30 mazgų greičiu. Net ir šiandien tokį greitį sugeba pasiekti vos keli povandeniniai laivai.

Nuspręsta, kad USS „Triton“ plauks tuo pačiu maršrutu, kuriuo keliavo ir Ferdinandas Magelanas ir Juanas Sebastianas Elcano per pirmąjį apiplaukimą aplink Žemę 1519–1522 m.

Buvo paskaičiuota, kad kelionė užtruks ne ilgiau kaip 80 dienų, tačiau dėl saugumo laivas buvo pakrautas pakankamai atsargų, kurių užtektų 120 dienų.

„Triton“ išvyko iš Naujojo Londono, Konektikute, 1960 m. vasario 16 d., prisidengdamas „praplaukimo kelione“, kurios tikslas buvo patikrinti laivo veikimą po kapitalinio remonto. Tik jiems išplaukus iš uosto, kapitonas Edvardas Beach‘as įgulai paskelbė tikrąjį jų kelionės tikslą.

Ties pusiauju Atlanto vandenyne laivas pasiekė Šv. Petro ir Pauliaus uolas, praplaukė rytine Pietų Amerikos pakrante ir, apiplaukęs Horno kyšulį, patraukė į vakarus per Ramųjį vandenyną. Perplaukęs Filipinų ir Indonezijos salynus ir Indijos vandenyną, „Triton“ apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį (PAR) ir balandžio 25 d. pasiekė Šv. Petro ir Povilo uolas – praėjus tik 60 dienų ir 21 valandai po to, kai išvyko iš to pačio taško.

Laivas grįžo į Grotoną, Konektikuto valstiją, gegužės 10 d., baigęs pirmąjį povandeninį Žemės apiplaukimą. Laivas išbuvo paniręs iš viso 83 dienas 9 valandas, per kurias įveikė 35 979 jūrmyles (arba 66 633 km).

Siekdami išlikti ištikimi misijai, įgula vengė kilti į vandenyno paviršių, išskyrus vieną atvejį, kai kovo 6 d. sergantis jūreivis buvo perkeltas į USS „Macon“ prie Montevidėjaus (Urugvajus).

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()