Šią savaitę įvyko naujas Armėnijos ir Azerbaidžano kariuomenės susirėmimas. Ir vėl – su mirtinomis pasekmėmis.

Kaip rašoma Armėnijos gynybos ministerijos pranešime, „balandžio 11 d., apie 16 val., Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų daliniai atidengė ugnį į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų karius, vykdančius inžinerinius darbus“. Baku atsakė, kad būtent Armėnijos kariškiai pirmą kartą apšaudė Azerbaidžano armijos pozicijas Lačino kryptimi.

Reguliarūs kariniai susirėmimai vyksta de facto įšalus Armėnijos ir Azerbaidžano taikos deryboms. Ir tuo pat metu – smarkiai paaštrėjus Jerevano ir Maskvos santykiams.

Kas dabar vyksta Pietų Kaukazo regione? Kokios šiuo metu Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos Federacijos veiksmų strategijos?

O kaip Rusijos ir Ukrainos karo eiga gali paveikti šį konfliktą?

Pabandykime tai išsiaiškinti.

Ne laikas taikos deryboms

Nepaisant to, kad antrojo Karabacho karo veiksmai formaliai buvo sustabdyti 2020 metų lapkritį, konfliktas nesiliovė, o tik perėjo į mažo intensyvumo fazę.

Reguliarūs susirėmimai, įskaitant artilerijos naudojimą, vyko visus kitus metus.

Nepaisant to, taikos derybos nenutrūko. Tuo pačiu metu jos vyko dviem lygiagrečiomis kryptymis, iš kurių vienos buvo moderuojamos Maskvoje, o kitos – Briuselyje ir Vašingtone. Tuo pačiu metu kiekvienas derybų kelias turėjo savo ypatybes, kurios turėjo įtakos jos įgyvendinimo galimybėms.

„Mes nieko neketiname diktuoti Armėnijai. Jei Armėnijos žmonės ir Armėnijos vadovybė manys, kad būtina pasirinkti vadinamąjį Vašingtono taikos variantą, kuris, kiek suprantu, apima Azerbaidžano suvereniteto pripažinimą dėl Karabacho, tada prašau“, – praėjusių metų balandį sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Rusijos pasiūlymas numatė Karabacho klausimą įtraukti į atskirą susitarimą ir sutelkti dėmesį į Azerbaidžano ir Armėnijos sienos delimitavimą (sienos nustatymas).

Toks scenarijus buvo naudingas Rusijos Federacijai, nes numatė Rusijos „taikdarių“ buvimo Karabache įšaldymą.

Ir dar daugiau, tai buvo naudinga Armėnijai, nes nenumatė galutinio Karabacho pripažinimo neatsiejama Azerbaidžano dalimi.

Tačiau toks požiūris Azerbaidžanui kategoriškai netiko, todėl neturėjo sėkmės šansų. Tikriausiai tokių pasiūlymų Rusijos Federacijai reikėjo pirmiausia tam, kad Armėnija liktų jos įtakos zonoje.

Vietoj to, Vakarų požiūris buvo susijęs su didelėmis nuolaidomis, tačiau abiem pusėms. Viena vertus, Vakarai nekvestionuoja Karabacho nuosavybės, bet kartu kelia klausimą dėl ten gyvenančios armėnų bendruomenės teisių užtikrinimo. „“

Tačiau būtent dėl ​​to, kad reikėjo nuolaidų iš abiejų pusių, šis planas turėjo tam tikrų galimybių būti įgyvendintas – ir tai atvirai erzino Kremlių.

Tačiau nuo praėjusių metų rudens taikos derybų tema pamažu dingo iš darbotvarkės.

Ją keičia nauji karo veiksmų paūmėjimai. Įskaitant –  pirmą kartą tiesiai ant Armėnijos ir Azerbaidžano sienos, kas suteikė Jerevanui priežastį kreiptis į KSSO – Rusijos sukurtą NATO analogą.

Ir tada padėtis aplink Karabachą eskaluojasi.

Nuo praėjusių metų gruodžio 12 d. Azerbaidžano aktyvistai blokuoja Lačino koridorių, jungiantį Karabachą su Armėnija ir priklausantį Rusijos „taikdarių“ atsakomybės zonai. Neseniai Azerbaidžano gynybos ministerija paskelbė, kad šalies ginkluotosios pajėgos perėmė Lačino kelio kontrolę.

Taigi Baku mano, kad problemą pavyks išspręsti jėga, ir kol kas jam viskas klostosi gana sėkmingai. Šią sėkmę iš esmės lėmė tai, kad, nepaisant formalaus Armėnijos ir Rusijos Federacijos sąjungininkių statuso, Rusijos ir Azerbaidžano interesai sutampa daug dažniau, nors ir ne visada.

Ne sąjungininkai, bet ir ne priešai

Kokie yra konflikto šalių interesai? Pradėkime nuo Rusijos Federacijos.

Armėnijos pralaimėjimas 2020 metų kare nesumažino Jerevano priklausomybės nuo Rusijos. Atvirkščiai – ypač išaugo priklausomybė nuo Rusijos Federacijos ir paties Karabacho rusų „taikdarių“.

Jei anksčiau Kalnų Karabacho (oficialiai Arcacho Respublika) valdžia, nors ir turėjo nuolatinių nesusipratimų su oficialiuoju Jerevanu, buvo orientuota į Armėniją, tai dabar yra pagrindo teigti, kad Stepanakertas (Karabacho sostinė) pagaliau tapo Rusijos Federacijos įtakos instrumentu.

Esamos padėties išsaugojimas yra geidžiamiausias Rusijos Federacijos scenarijus, nes Rusijos „taikdarių“ buvimas Karabache suteikia galimybę daryti įtaką tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui.

O jei tai neįmanoma – pastaraisiais metais Rusijos Federacijos įtaka Azerbaidžane kritiškai sumažėjo – tuomet minimali Kremliaus programa yra išlaikyti Armėnijos kontrolę. Be to, ES pasirengimas suteikti Sakartvelui kandidato statusą iš esmės keičia situaciją regione.

Sakartvelo europinė perspektyva teikia vilčių ir Armėnijai – ir tai labai rimta grėsmė Maskvos planams.

Užtat Azerbaidžanui atsivėrė tikras „galimybių langas“.

Rusijos Federacijos susilpnėjimas dėl karo prieš Ukrainą suteikia vilčių pasiekti daug didesnių Armėnijos nuolaidų. Atitinkamai, taikos derybos akivaizdžiai nėra Baku prioritetas.

Šiuo metu Azerbaidžanas juda link pirmojo tarpinio tikslo savo Karabacho strategijoje. Kalbama apie kontrolės posto įrengimą Lačino kelyje, kuris leis kontroliuoti tranzitą. Kiti tikslai: galutinė Karabacho savisaugos pajėgų demilitarizacija, vėliau rusų „taikdarių“ pasitraukimas.

Nurodoma, kad Rusijos Federacijos ir Azerbaidžano interesai gali sutapti. Visų pirma, dabartinė Lačino koridoriaus blokada nesukėlė humanitarinės nelaimės Karabache, kaip anksčiau buvo teigiama Armėnijoje.

Visi reikalingi produktai ir vaistai į regioną atkeliauja rusų „taikdarių“ automobiliais – tai tik padidina galutinę jų kainą, nes įskaičiuotas ir apmokėjimas už rusų „paslaugas“. O žmonių pervežimas irgi galimas – mokestis už tokį pervežimą, anot Armėnijos žiniasklaidos, yra nuo 300 iki 500 USD žmogui.

Tokia pusiau blokada atitinka Baku interesus – skatina etninius armėnus palikti Karabachą. Tačiau kartu tai didina Karabacho armėnų priklausomybę nuo Rusijos Federacijos.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()