— O štai GUR vadovas Kirilas Budanovas interviu patvirtino, kad 2016 metais jau atplaukdavo į Krymą diversantų grupėje.

— Vien žvalgo žodžiais tikėti niekada negalima. Nors vėl gi, mes žinome, kad Ukrainos kariškiai gan išradingi. Ir žinoma, po visų rusų pralaimėjimų daugumai žmonių, ypač vietinių, akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau rusų armija pralaimės. Iš esmės ji jau pralaimėjo, tiesiog šis pralaimėjimas dar neužfiksuotas ir Ukrainos pajėgoms reikia užbaigti karą.

Daugėjant šių katerių, jų taktika taps dar pavojingesnė, jie galės koordinuotis. Ukrainiečiai ką tik paskelbė sukūrę visą jūrinių dronų brigadą, tai yra jau visas padalinys. Iš esmės, šiuo klausimu jie dabar yra jūrų ginkluotės avangarde. Žinoma, su tokiomis valtėmis-kamikadzėmis ekperimentuoja daugelis šalių, tačiau, pirmiausia, ukrainiečiai gali nuolatos atlikti karinius eksperimentus, o antra, jie šioje srityje aiškiai daug pasiekė, jiems dirba geri inžinieriai — nebūtinai ukrainiečiai, tačiau šis ginklas yra įspūdingas.

Bepiločiai, kuriais atakuojama Maskva, irgi įspūdingi. Nežinau, iš kokių elementų šie dronai gaminami, tai visiškai ukrainietiški gaminiai ar surinkti iš tam tikrų detalių, tačiau šiaip ar taip rusų inžineriai panašių bepiločių sukurti nesugebėjo. Jie tiesiog paėmė iranietišką ir dabar jį gamina (Shahed-136 plačiai naudojamas Rusijos invazijoje į Ukrainą „Geranj-2“ pavadinimu. — Republic). Todėl verta pagerbti Ukrainos inžinierius ir gamintojus.

Bendrai Ukrainoje daug įdomių kūrinių. Tarkime, savaeigė haubica 2S22 Bohdana. Jie kūrė ją ilgai, tačiau sutvarkė. Prieš kelias dienas buvo demonstruojami ukrainiečių pagaminti 122 mm kalibro artilerijos sviediniai. Dar jie gamina įdomius karinės technikos maketus, kurie padeda išvengti nuostolių. Pavyzdžiui, [„Azovstalj“ savininkas Rinatas] Achmetovas vysto projektą „Plieno frontas“. Jie daro metalinius haubicų maketus, ir bepiločių kameromis juos labai sunku atskirti nuo tikrų pabūklų. Dar jie kuria specialias konstrukcijas, kurias užkasa po žeme ir iš karto gaunamas bunkeris, priebėga kareiviams. Ukrainos pramonei trūksta daug gamyklų ir žmogiškų resursų. Tačiau jeigu jie sugebėtų visa tai išplėsti, tai būtų labai rimtas žingsnis į priekį.

„Kai tik Rusijos armija ima įgyvendinti politinius tikslus, ji pralaimi“

— Kas dabar vyksta Bachmuto rajone? ZSU ketino apeiti jį iš dviejų pusių ir apsupti, tačiau toks jausmas, kad ji puolamoji operacija žlugo.

— Nepasakyčiau, kad tiesiog žlugo, nes prie Bachmuto veikė kariai, kurie ten ir taip būtų pasilikę, pridengdami tą rajoną. Tai yra, Ukrainos armija nieko papildomai nenaudojo jam susigrąžinti. Ten nebuvo permesti kokie nors rezervai atlikti ataką. Jie puolė, kol galėjo.

O Rusijos armija permetė ten ganėtinai rimtą pastiprinimą, konkrečiai, į liniją Kleščejevka — Andrejevka — Kurdiumovka. Ir iuo metu ukrainiečių judėjimą jie pristabdė, tai faktas. Tačiau matome, kad ten, pavyzdžiui, pasirodė T-90 tankai, tai yra, ten permetė labai rimtus ginkluotus dalinius. Tai būtent apie Rusijos armijos sustiprinimą. Štai sustiprinimas atvyko į Bachmutą. Atitinkami, Zaporižės frontui tų pastiprinimų neliks.

Todėl šiuo atžvilgiu Ukrainos kariuomenė prie Bachmuto savo užduotį atliko. Jie laiko įtampą šioje fronto atkarpoje. Kai gali, pajuda pirmyn, išlaisvina ir tebetęsia mūšį už patį Bachmutą, nes jeigu rusų kariai nesupras, kad prasidėjo ataka, jie gali Bachmutą prarasti. Juk ten viskas labai arti išdėstyta. Todėl grėsmė rusų kariuomenei išlieka. Tai labai svarbus įtampos taškas.

— Britanijos žvalgyba praneša, kad Rusija kaupia jėgas smūgiams Kupiansko — Limano sektoriuje. Kaip manote, rusų armija išties turi resursų tokiam smūgiui?

— Kol kas tai, kas vyksta prie Kupiansko ir tame Luhansko fronto ruože — tai visgi lokalios atakos, kurias propaganda labai stipriai išpučia. Todėl šios informacijos kol nėra patvirtinimo, labai rimtai nepriimu. Žinoma, pats Kupianskas šalia fronto, ligi jo netoli, ir jeigu smūgis bus rimtas, šį atstumą nueiti galima santykinai greitai. Pajėgas ten kaupti rusų armija, žinoma, gali. Tačiau vėl gi, nėra kažkokios globalios užduoties supratimo — ką jie tuo gali pasiekti?

Taip, jie gali išeiti iki Oskolo upės, ir ką? Tai jiems visiškai nieko neduos. Norint nueiti dar toliau, reikia dar daugiau pajėgų, o dar tai ir rizika išeikvoti labai daug resursų. Ir nesuprantama, ar tuomet jų užteks gynybai kitose vietose — Zaporižės fronte. Teritorija nuo fronto linijos iki Oskolo upės gan tuščia, ten nėra strategiškai svarbių objektų, jokių stambių miestų. Be abejo, tai Ukrainos teritorija, kurios ZSU atiduoti nenori, tačiau netgi ją praradę, strategiškai jie nieko nepraras. Todėl rusų pajėgų požiūriu, čia sunku sukurti strateginę grėsmę Ukrainos kariuomenei.

— Kalbant apie tikslus, judėdama į vakarus nuo Oskolo, Rusijos kariuomenė lyg ir nori sukurti buferinę zoną apie Luhansko sritį.

— Toks yra politinis siekis, o vos tik rusų armija ima spręsti politinius uždavinius, ji pralaimi. Tas pats taikytina absoliučiai bet kokia armijai: jei vietoje karinių tikslų imami spręsti politiniai, tai praktiškai visada baigiasi nesėkme. Šiaip jau tai ir yra Rusijos invazijos nesėkmės priežastis — tikslai buvo grynai politiniai, o ne kariniai. Ir todėl visas įsiveržimas vyko ne tai kad neteisingai karinių veiksmų atžvilgiu, tačiau labai neapdairiai: ne rengiantis mūšiams, o tikintis, kad šalis sugrius, kad juos sutiks su gėlėmis — tai, kas jau milijonus kartų svarstyta.

Savaime suprantama, to neįvyko. Ir rusų kariuomenė atsidūrė visiškai nenaudingose pozicijose, kai jų frontas išbarstytas po visą Ukrainą. Juos visur, savaime suprantama, muša, nes jų pajėgos išbarstytos ir jie pasirodė nepasirengę tokiems mūšiams. Jei ir čia bus toks politinis tikslas, tai rusų resursai bus tiesiog iššvaistyti be jokios naudos. Koks skirtumas, kad ten buferinės zonos, ką tai gali paveikti? Tai tie patys apšaudymai, ir jokia buferinė zona nuo jų neapsaugos.

— Tačiau NATO specialistų nuomone, Ukrainos pajėgos irgi pernelyg išsklaidytos išilgai fronto linijos, ir būtų geriau jas sukoncentruoti vienoje vietoje.

— Jie gi negali mesti fronto linijos, teisingai? Aš manau, kad jie fronto linijoje išskirstyti taip, kaip Ukrainos generolams atrodo reikalinga. Matome, kad rusų kariuomenei niekur nepavyksta atlikti sėkmingų puolimo operacijų — jie negali nei užimti Marjinkos, nei Avdejevkos, nei atstumti ukrainiečių kariuomenės nuo Bachmuto, pulti Kupjansko.

Viena vertus, žinoma, galima sakyti: sutelkite jėgas vienoje vietoje ir atakuokite. Tačiau iš kitos pusės, jei tam, kad išvaduotumėte Tokmaką ir pasiektumėte Melitopolį, permesite pajėgas prie Rabotino, per tą laiką rusų pajėgos apsups Charkivąo, nes ten neliks kam gintis. Arba nueis iki Slaviansko ir Kramatorsko. Todėl man tokia logika atrodo keistoka, nelabai ją suprantu.

Juk tai ne Napoleono karai. Nuo Pirmojo pasaulinio karo, kai vyksta plataus masto karas, dažniausiai būna ištisinė fronto linija, be jos neįmanoma, ir, atitinkamai, visoje šioje ištisinėje linijoje turi būti kariuomenės. Nes jeigu kur nors bus silpna vieta, priešininkas tuo pasinaudos. Suprantama, ukrainiečių kariuomenė atakuoti Rabotino rajone atakuoti nusprendė ne dėl to, kad jiems to labai užsinorėjo, o todėl, kad atsižvelgę į visus faktorius, padarė išvadą, kad ten bus patogu atakuoti ir jie gaus maksimalią naudą. Jie negali neturėti visavertės fronto linijos.

„Jei ligi šių metų galo ZSU prasiverš, išlaisvins tik dalį teritorijos“

— Kai kurios NATO šalys pagaliau ėmė kalbėti, kad perduos Ukrainai savo naikintuvus F-16. Ir tuo pat metu suprantama, kad Ukrainos armija gaus juos ne anksčiau, nei kitų metų pavasarį. Kiek kritiškas toks terminas? Ar ukrainiečiai galės dar pusmetį atsilaikyti be lėktuvų — laikyti gynybą ir tuo labiau, pulti?

— Na, dabar gi gali. Žinoma, be lėktuvų kariauti sudėtingiau, tačiau jie neturi pasirinkimo. Aš manau, kad jie ir toliau veiks, nes laikas eina, o vienintelis būdas laimėti karą — išlaisvinti savo teritoriją. Todėl ukrainiečiai ir toliau tai darys turima ginkluote. Kiek davė — tiek ir naudoja.

— Kokius pranašumus Ukrainos armija įgis su šiuo ginkluote?

— Pirmiausia, jie galės priešintis Rusijos aviacijai kokybiškomis „oras-oras“ klasės raketomis. Ir rusų lėktuvai bei sraigtasparniai veiks gerokai atsargiau — ne taip įžūliai, kaip dabar. Antra, jie galės platesniu arsenalu atakuoti antžeminius taikinius. Gal bus naudojamos amerikietiškos sparnuotosios raketos, galbūt tos pačios [britiškos] Storm Shadow. Bus daugiau šių raketų ir bombų nešėjų, nes dabar Ukrainos aviacija tiesiog turi mažiau lėktuvų, nei Rusijos. Na, ir trečias svarbus momentas — radarinė ugnies valdymo sistema, kuri F-16 gerokai modernesnė nei Ukrainos turimuose lėktuvuose. Atitinkami, bus daugiau galimybių aptikti ir atakuoti rusų lėktuvus ir įvairius kitus taikinius.

— Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau sakė: „Mes pasirengę konfliktui, kuris truks tiek laiko, kiek reikės, nes negalime leisti laimėti Rusijai“. Dabar jau niekas neabejoja, kad 2024 metais karas tęsis. Numanote, kiek ilgai?

— Mano vertinimas — dar du su puse metų. Nes ligi šių metų pabaigos Ukrainos kariuomenė net ir atlikusi prasiveržimą, galės išlaisvinti tik dalį teritorijos. Kitais metais, net jeigu veiks labai aktyviai, jie irgi išlaisvins dalį ir, galbūt, patrauks į Krymą. Ir dar vienų metų prisireiks išlaisvinti likusią Donbaso dalį, pavyzdžiui, Donecką, Krymo „likučius“, Sevastopolį. Čia tuo atveju, jeigu Ukrainos kariuomenei užteks ginkluotės ir karių, Jeigu ne, karas gali užsitęsti dar ilgiau ir pavirsti užšaldytu konfliktu daugeliui metų, todėl svarbu neleisti tam įvykti.

Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru

Komentarai (24)