Projektas „Venona“ — plati amerikiečių žvalgybos operaciją, kurios metu buvo nulaužti sovietų specialiųjų tarnybų šifrai.

Dešifravimas tapo įmanomas, nes sovietų šnipai Antrojo pasaulinio karo metu, pažeisdami taisykles, po keletą kartų naudodavo vienkartinius šifravimo bloknotus (knygos autoriaus nuomone, taip buvo dėl to, kad sovietų karinis-pramoninis kompleksas nepajėgė pagaminti pakankamai šifravimo bloknotų). Tokiu būdu pavyko atskleisti GRU ir NKVD naudotą Vernamo šifrą, kuris laikomas iš principo nedešifruojamu.

Operacija Venona Project prasidėjo 1943 metais ir tęsėsi iki devintojo dešimtmečio vidurio. Ji buvo tokia slapta, kad daugelio sovietinių agentų JAV ir Britanijoje atskleistų su „Venona“, netgi nepavykdavo pasodinti į kalėjimą: CŽA ir МI6 nusprendė nerizikuoti ir šios medžiagos teisme nenaudoti. Slaptumo grifas buvo pašalintas tik 1996 metais.

Maskvos gatvėse tvyrojo įkyrios baimės atmosfera. Vakarais sostinės komunalinių butų gyventojams, baimė išgirsti koridoriuje nepažįstamus žingsnius, užgniauždavo kvapą. Ketvirtajame dešimtmetyje žmonių dingimas tapo Maskvos kasdienio gyvenimo dalimi. Priešaušriu medžioklėn traukdavo NKVDistai. Jų aukos buvo įvairių visuomenės sluoksnių žmonės, kuriuos paimdavo tiesiai iš namų ir siųsdavo į skyrius, kur žiauriai tardydavo, o paskui dažniausiai sušaudydavo. Stalino valdymo metais niekas negalėjo būti absoliučiai tikras savo nekaltumu.

Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad pats vadas niekuo netikėjo. Ir kaip vėliau parodė šifrai, tam jis turėjo savo priežasčių. Prasidėjus Didžiajam tėvynės karui, NKVD naudojo vienkartinius bloknotus, pavadintus Vernamo šifru (tą pačią sistemą vėliau naudos ir KGB). Ji buvo sudėtinga, tačiau veikė be jokios specialios įrangos. Šifras buvo kuriamas, naudojant vienkartinius raktus, išspausdintus ant sunumeruotų bloknoto lapų.

Ši sistema buvo pagrįsta idėja, kad priešininkas niekada negalės perskaityti pranešimo, užšifruoto atsitiktine raktų kombinacija, kurios daugiau niekada nebus panaudotos. Užduotį atliekantis agentas pranešimą šifruodavo iš anksto aptartu metodu. Paversdamas abėcėles raides skaičiais, žvalgas atlikdavo operacijas su atviro teksto skaičiais ir ant popieriaus lapo (kartais lapai būdavo labai maži) atspausdintais rakto skaičiais. Rezultatas atrodė visiškai beprasmiškas, tad, perėmus šifruotą tekstą, niekas nebūtų galėjęs išsiaiškinti šifravimui panaudotų taisyklių. Negana to, kriptogramoje nebuvo žodžių, tad dešifruotojai negalėjo išsiaiškinti dažniausiai naudojamų terminų ar balsių.

Teisingai naudojantis, Vernamo šifras nepasiduoda kriptoanalizei. Šios sistemos nulaužimą apsunkino tai, kad pagal seną šnipų tradiciją, užšifravus ar dešifravus pranešimą, agentas lapą su vienkartiniu raktu sunaikindavo – sudegindavo arba prarydavo. Darbui pagal šią schemą tereikėjo pieštuko ir popieriaus, todėl veiklą slėpti buvo gan lengva. Sovietų žvalgai, kaip ir britų diversantai SOE, raštelius su raktais slėpdavo niekuo neišsiskiriančiose knygose. Dar kalbama, kad kai kurie vienkartiniai lapai buvo tokie maži, kad juos priklijuodavo prie riešuto kevalų (tiesa, tokiu atveju, norint su jais dirbti, būtina gera lupa).

Taigi, karo metais ši efektyvi šifravimo sistema buvo patikima įvairiuose pasaulio kampeliuose, nuo Portugalijos iki Kinijos, dirbusių sovietų šnipų atrama. 1941 m. sovietų valdžia pasiūlė savo sąjungininkams nustoti bandyti nulaužti vienminčių šifrus. Tačiau Jungtinėse valstijose buvo žmonių, maniusių, kad SSRS ir Vakarų draugystė netruks ilgai. Todėl JAV ne tik kaip įgalėdama rėmė Sovietų Sąjungą, bet ir formavo nedideles kriptografų komandas, kruopčiai tyrusias perimtus sovietų šifrus.

Tačiau Josifo Stalino vadovaujama Kremliaus valdžia dešifruotojų veiklą vertino skeptiškai. Pateiktais dešifruotais duomenimis apie nacių įsiveržimo planus vadas nepatikėjo. Kaip bebūtų, 1941 m. nacistinės Vokietijos karo mašina kirto vakarinių SSRS sričių teritoriją ir priėjo Maskvą. Būtent tada sovietų šifrai ir tapo pažeidžiami. Per Sovietų Sąjungos teritoriją užtikrintai judantis priešas degino kaimus, naikino dešimtis tūkstančių Raudonosios armijos karių ir taikių gyventojų.

Toks stiprus priešo spaudimas atsiliepė šalies gyvenimui, taip pat ir vienkartinių bloknotų gaminimu užsiimančių karinio-pramoninio komplekso įmonių darbui. Tuo metu jų gamyba savo svarba prilygo pinigų kupiūrų leidimui — slaptuose fabrikuose šifravimo knygelės būdavo užpildomos atsitiktinėmis raktų kombinacijomis, o puslapiai pažymimi specialiais serijos numeriais. Iš fabrikų bloknotai būdavo perduodami kurjeriams ir diplomatijų darbuotojams, kurie pristatydavo juos į įvairias pasaulio šalis.

Tačiau dėl karo gaminti vienkartines šifrobloknotų poras (po vieną pranešimo siuntėjui ir gavėjui) tapo neįmanoma — tiražą teko didinti, kuriant daugybę vienodų egzempliorių. Kai tik britų ir amerikiečių kriptografai slaptai įsigytose šifravimo knygelėse aptiko pasikartojančias raktų kombinacijas, jie suprato, kad atsivėrė galimybė nulaužti sovietinius šifrus. Ir 1943 m. amerikiečių specialistai visgi neatsispyrė pagundai atskleisti slaptus SSRS vadovybės veiksmus ir planus.

Laikydama šiuos duomenis pernelyg svarbiais, kad būtų galima nekreipti dėmesio, amerikiečių vadovybė pradėjo kelis dešimtmečius trukusį „Venona“ projektą. Sovietų šnipų slaptų pranešimų kriptoanalizės pasekmės labai svarbios: ji padėjo išaiškinti šnipus ir sudrebinti kai kurių valstybių pagrindus. Ir tuo pat metu pats faktas, kad amerikiečiai žino sovietinių šifrų paslaptis, buvo laikomas griežčiausioje paslaptyje.

Prie „Venona“ projekto ištakų stovėjo Virginijos valstijos Rose Hill miestelio 23 metų amžiaus matematikos mokytoja. Sužinojusi, kad JAV įsijungė į Antrąjį pasaulinį karą, jaunoji Gene Grabeel iš karto susimąstė, kaip tokiu sunkiu metu padėti šaliai. Padedant pažįstamam armijos karininkui, kuriam ji, atsitiktinai sutikusi pašte, papasakojo apie savo ketinimus, ją užverbavo į dešifruotojus ir pasiuntė į Vašingtoną mokytis.

Jos tėvui tepasakė, kad „ji tiesiog dėlioja popierėlius“: tikrasis merginos užsiėmimas laikytas griežčiausioje paslaptyje. Iš tiesų po paruošimo Genę pasiuntė į Virginiją, Arlington Hall įstaigą. Tai buvo amerikietiškas Bletchley Park* analogas, bet anksčiau ten buvo mergaičių mokykla. Todėl ten dirbusios merginos, kurias užverbavo buvusi mokytoja, nekėlė jokių įtarimų: jas pačias buvo galima palaikyti mokytojomis.

* Sodyba pietryčių Anglijoje, kurioje Antrojo pasaulino karo metu buvo pagrindinis Didžiosios Britanijos žvalgybos šifravimo centras — Vyriausybinė kodavimo ir šifravimo mokykla (Government Code and Cypher School – GC&CS“). Bletchley Parke buvo nulaužti vokiškos šifravimo mašinos „Enigma“ kodai. — Republic.

Palikusi ramią tėvų fermą, Gene Grabeel atsidūrė slapto karo epicentre. Ilgai mokytis jai nereikėjo: kaip ir daugelis kitų šiam darbui užverbuotų naujokų, ji nesunkiai perprato visas matematines kriptografijos plonybes. Teliko įgautus įgūdžius ištobulinti dirbant su tikrais šifrais.

Erdvias mokyklos klases užpildė dešifruotojų grupelės. Dauguma jų darbavosi su japoniškais šifrais. Tačiau Arlington Hall vadovavęs pulkininkas Carteris W. Clarke'as SSRS ir JAV pokarinio bendradarbiavimo galimybes vertino itin pesimistiškai, ir todėl manė, kad gyvybiškai svarbu išmokti nulaužti sovietinius šifrus. Šią užduotį jis pavedė Gene'ai Grabeel. Ji subūrė gabių merginų komandą, kuri entuziastingai ėmėsi užduoties, kuri daugeliui kitų būtų tapusi košmarišku išbandymu.

Bloknotai su vienkartiniais raktais buvo gaunami iš įvairių slaptų šaltinių. Sovietinė šifravimo sistema ilgai iš tiesų atrodė neįveikiama. Tačiau kitos talentingos Arlington Hall darbuotojos Mary Joe Dunning pastangos įrodė priešingai. Pasinaudodama IBM tabuliatoriumi, ji atliko kelių pranešimų analizę, kuria aptiko požymiu to, kas vadinama „gyliu“, — tam tikro šablono naudojimo užuominos. Iš esmės, mašininė analizė parodė, kad kai kurie vienkartiniai bloknotai panaudoti daugiau, nei vieną kartą.

Po šio atradimo įvyko neįsivaizduojamas smegenų šturmas, kuriame dalyvavo geriausi Arlington Halo protai. Tarp ten dirbusių merginų buvo kelios lingvistės, kurios su džiaugsmu pasinaudojo savo rusų kalbos žiniomis, o taip pat daugybė išskirtinių kriptografų, anksčiau jau užsiėmusių tūkstančių vienkartiniais šifrobloknotais užšifruotų sovietų pranešimų tyrimais.

IBM mašina aptiko lobį, dėl kurio vertėjo stengtis, tačiau pati jo iškasti negalėjo — tai buvo užduotis žmogaus protui. Todėl ir buvo būtinas intelektas jaunų kriptografų, kurie laisvu nuo trumpučių šifruotų pranešimų metu, kaip patys įprasčiausi studentai žaidė bridžą ar vaikščiojo miške.

Arlington Hallas tapo tikra žinių lobynu, o su „Venona“ projektu dirbę dešifruotojai atliko ne vieną fenomenalų žygdarbį. Nagrinėdami iš įvairių šalių agentų gautą informaciją, jie aptikdavo tokias niūrias paslaptis, apie kurias nesiryždavo pranešti JAV prezidentui. Svarbiausia buvo saugumas, ir niekas negalėjo garantuoti, kad pats vyriausiasis vadas netyčia šių paslapčių neišduos Sovietams.

„Venona“ projektui pavyko demaskuoti daugybę šnipų, tarp kurių buvo Ethelės ir Juliaus Rosenbergų šeima — Jungtinių Valstijų piliečiai, sovietų žvalgams perdavę svarbią informaciją apie amerikiečių branduolinį ginklą, — ir Klausas Fuchsas, mokslininkas, dirbęs Manheteno projekte (kurio metu buvo sukurtos pirmosios branduolinės bombos, 1945 m. numestos ant Hirošimos ir Nagasakio). Fuchsas įsiminė svarbiausius savo tyrimo elementus ir perdavė juos SSRS vadovybei. Abiem atvejais išdavikus įmanoma buvo sulaikyti, dešifravus sovietų šnipų pranešimus. Tačiau šį faktą amerikiečių žvalgai nutarė nuslėpti.

„Venona“ pasitarnavo ir britams: padėjo demaskuoti išdavikus aukščiausioje Didžiosios Britanijos vadovybėje. Kai kuriose dešifruotuose pranešimuose buvo minimi Jungtinės Karalystės žvalgybos širdyje dirbę dvigubi agentai. Gavus daugiau užuominų, amerikiečiams pavyko surinkti dėlionę: paaiškėjo, kad tai buvo Guy'us Burgessas, Donaldas Macleanas ir Kimas Philby'is, vadinamojo Kembridžo penketo nariai. JAV žvalgybos informacija nejuokais suneramino anglus, bet nepaisant to, apie šių duomenų šaltinį buvo papasakota tik nedideliam asmenų ratui. Apie „Venona“ projektą težinojo du ar trys britų kriptografai.

Ir toks griežtas slaptumas visiškai pasiteisino, nes amerikiečių dešifruotojai tęsė darbus su „Venona“ iki pat devintojo dešimtmečio. Per 40 metų jie iš už „geležinės uždangos“ neįtikėtinai vertingas paslaptis iškrapštydavo ne tik be sovietų vadovybės žinios: to neįtarė ir Vakarų šalių lyderiai. Šiuo atžvilgiu amerikiečių kriptografų veikla tapo didžiu konspirologinių teorijų apie „giluminę valstybę“* gerbėjų triumfu.

* „Giluminė valstybė“ (angl. Deep State) — sąmokslo teorija, pagal kurią reali valdžia JAV priklauso ne renkamiems valstybės tarnautojams, o biurokratijos, armijos ir specialiųjų tarnybų pasaulio „pilkiesiems kardinolams“. — Knygos vertėjo ir redaktoriaus pastaba.

Tačiau technikos progresas nestovi vietoje: pasirodė tobulesnės šifravimo sistemos, lyginant su kuriomis vienkartiniai šifrobloknotai atrodo kaip akmens amžiaus liekanos. Tačiau, kaip bebūtų keista, jų tyrimai tęsėsi ir kompiuterių amžiuje: juk jie buvo to verti.

„Venona“ projektas tapo vienu iš tų ženklių įvykių, paveikusių slaptus Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės pasaulius, nes juo buvo nulaužti šifrai, kurių panaudojimo pasekmės matomos netgi dabar.

republic.ru

‘50 Codes that Changed the World’, by Sinclair McKay (Headline, 2023)
Шифры цивилизации. Коды, секретные послания и тайные знаки в истории человечества