Kaip sustabdyti Rusiją? ()
Rusijos ir Ukrainos karas nėra tik Rusijos ir Ukrainos karas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Politologas ir žurnalistas Viktoras Kasprukas skelbia savo įžvalgas.
Rusijos ir Ukrainos karas nėra tik Rusijos ir Ukrainos karas. Tai karas tarp Maskvos ordos ir Vakarų civilizacijos. Daugelį metų kolektyviniai Vakarai demonstravo neveiklumą, neryžtingumą ir nepagrįstas viltis nuraminti agresorių dėl Putino diktatoriško režimo. 2014 m., per pirmąją Rusijos Federacijos invaziją į Ukrainą, JAV ir vieninga Europa praleido akimirką, kai Rusiją buvo galima sustabdyti.
Nuo visapusiškos Rusijos agresijos pradžios dozuota pagalba Ukrainai nuolat atvyksta su tam tikru vėlavimu. Esant tokiai situacijai, o svarbiausia be oro pranašumo ir nesant vyraujančios tolimojo nuotolio artilerijos, Ukraina iš tikrųjų yra priversta kautis viena ranka. Čia reikia priminti, kad per karinę operaciją „Dykumos audra“ Kuveite 1991 m. sausio mėn. JAV ir sąjungininkų kariai kovojo tinkamai įrengtą naikinimo karą iki pergalės pagal strategiją: „Agresorius to neatlaikys“.
Po beveik pusantrų metų karo tampa aišku, kad rusai nesustos, kol nebus sustabdyti kariniu būdu. Išmatuota ir dažnai pavėluota Vakarų pagalba rodo, kad šis išsekimo karas gali tęstis tol, kol sprendimus priimantys asmenys Vašingtone ir Briuselyje bus pakankamai subrendę pripažinti tikrąją Rusijos karo su Ukraina padėtį.
Jau šiandien koncepcija – „jūs ten kovokit, o mes palaikysime jus taip, kaip manysime esant reikalinga“ – akivaizdžiai neveikia. Išsekimo karas atitinka Maskvos, o ne Ukrainos ir Vakarų interesus. Nes tai suteikia V. Putinui šansą išsilaikyti iki kitų JAV prezidento rinkimų 2024 m.
Ukraina priversta atlikti itin sunkų darbą, kurį turi atlikti kartu su Vakarais. Nors Rusijos kariuomenės ir ekonomikos sunaikinimas per karą tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos yra labai pelninga investicija į būsimą pasaulio tvarką. Tačiau karinei pagalbai ukrainiečiams Amerika išleidžia tik 3% savo gynybos biudžeto. Dirbtinės, bjaurios ir agresyvios būtybės, vadinamos „Rusija“, kuri nuolat visame pasaulyje sėja chaosą ir netvarką, panaikinimas teko Ukrainai.
Kontrpuolimas keičia karo trajektoriją
Tai, kad nėra jokios siūlomos politikos Ukrainos atžvilgiu reaguojant į Rusijos Federacijos išpuolį, rodo, kaip Jungtinės Valstijos buvo nepasirengusios tokiam įvykiui tiek diplomatiniu, tiek kariniu požiūriu. Tik po Rusijos invazijos Baltieji rūmai ir Pentagonas pradėjo palaipsniui didinti pagalbą ukrainiečiams.
Savo kontrpuolimu Ukraina keičia karo trajektoriją, tačiau šiandien JAV, ES ir NATO šalys vis dar aprūpina ukrainiečiais pakankamai ginklų, kad Rusija nesiveržtų į priekį, bet ne tiek, kad rusai nesunaikintų Ukrainos miestų ir nežudytų civilių gyventojų. Mūsų Vakarų partneriai turi greitai nuspręsti siųsti ginklus, amuniciją ir oro gynybos sistemas į Ukrainą.
Rusijos kariuomenė dabar apribota naujų rūšių ginklų įsigijimu, kurių Rusijos Federacija nepajėgi pagaminti dideliais kiekiais. Ir net kai V.Putinas (kol kas) sugeba užverbuoti pakankamai daug gyvos jėgos karui, priešas nespėja jų paruošti ir apmokyti, jau nekalbant apie reikalingos ginkluotės trūkumą.
Dabar esame labai arti karo su Rusija lūžio. Kad tai iš tikrųjų įvyktų, JAV ir NATO šalys turi greitai ir efektyviai aprūpinti ukrainiečius viskuo, kad išstumtų Maskvos užpuolikus iš mūsų tarptautiniu mastu pripažintų teritorijų, įskaitant okupuotą Krymą. O pati veiksmingiausia strategija – nedelsiant suteikti Ukrainai visateisę NATO narystę, kaip buvo padaryta su Suomija, ir paskelbti karą visoms Ukrainos pajėgoms, priešiškoms Ukrainos suverenitetui.
Nepakankamos karinės pagalbos nesuteikimas Ukrainai, kurios suverenitetą ir teritorinį vientisumą įsipareigojo remti JAV ir jos sąjungininkės, tik traukia Putiną ir jo nusikalstamą kamarilę tęsti nusikalstamą karą. Ir šis karas, kaip imperialistinis Maskvos vykdomas svetimų žemių užgrobimas, kelia didelę grėsmę visai Europai.
Nors ne visi ES tai supranta. Noriu paklausti tų, kurie nori „taikos derybų“, kurios baigsis paliaubomis ir Ukrainos padalijimu į dvi dalis, kodėl jie žaidžia kartu su Putino troškimais? Juk toks žaidimas Maskvos naudai vėl vestų į nestabilesnį ir pavojingesnį pasaulį, kaip 2008-aisiais Sakartvelo ir 2014-ųjų Ukrainos Krymo atveju.
Po Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sėkmės Charkivo ir Chersono regionuose mūsų partneriai 2022 metų rudenį nesugebėjo aprūpinti Ukrainos reikiamų ginklų mūsų teritorijoms išlaisvinti. Todėl Rusijos teroristų pajėgos turėjo daug mėnesių pasiruošti sukurti galingą gynybinę liniją, apsodintą milijonais minų.
Net ir dabar, kai jau galime kalbėti apie tam tikras sėkmes, pasiektas atsakomajame puolime Ukrainos pietuose, mūsų partneriai kažkodėl užmerkia akis, kad tokiam proveržiui pasiekti reikia išminavimo priemonių ir apsaugos nuo oro puolimo. Ukraina negavo tinkamos išminavimo įrangos. Tiksliau, mums reikia M1150 Assault Breacher Vehicle – labai mobilios karinės šarvuotos transporto priemonės, galinčios išvalyti minas ir kitus sprogstamus objektus.
Taip pat buvo ignoruojamas operatyvus F-16 orlaivių aprūpinimas, kuris operacijos metu trukdytų oro atakoms, siekiant išvalyti teritorijas nuo Rusijos minų. Jau nekalbant apie ATACMS – amerikietiškas trumpojo nuotolio balistines raketas, galinčias sunaikinti Rusijos tiekimo linijas. Nes jei tiekimo linijų nebus – nebus nei amunicijos, nei kuro, nei maisto, ir rusams būtų sunku toliau kovoti.
Viltys, kad operacija „Citadelė“ pasikartos
Tie, kurie atidžiai seka Rusijos ir Ukrainos karo eigą, negali nepastebėti, kad Ukrainos kariuomenė pranoko visus lūkesčius ir jau yra pasirengusi ryžtingam smūgiui Rusijos pozicijoms pietiniame fronte. Tačiau ukrainiečiams reikia didesnių galimybių pataikyti į taikinius už priešo linijų, ypač okupuotame Kryme, kad visiškai atkirstų Rusijos kariuomenę Zaporižios ir Chersono regionuose nuo kuro ir amunicijos, ypač artilerijos sviedinių, papildymo.
Dabar Rusija beveik kasdien praranda keletą artilerijos įrenginių. Tokiu tempu Rusijos kariuomenė vos per kelis mėnesius bus praktiškai ištuštinta nuo artilerijos. Rusijos generolai priversti pripažinti, kad jų pajėgos Pietų Ukrainoje nebepajėgios vienodomis sąlygomis vykdyti priešpriešinės ugnies. Ukrainiečiai sugalvojo, kaip geriau susidoroti su priešo apkasais ir minų juostomis, naudojant kasetinės amunicijos ir amerikiečių M58 MICLIC išminavimo vienetus, kurie naudojami saugiems koridoriams minų laukuose sukurti. O Ukrainos ginkluotųjų pajėgų įgūdžiai naudoti bepiločius orlaivius kare yra tiesiog neįtikėtini. Su didesne Vakarų parama Ukrainai su visa reikiama ginkluote Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, po kelių mėnesių galėsime pamatyti proveržį, kurio visi taip tikisi.
Rusijos karas Ukrainoje kelia sunkią dilemą JAV ir jų sąjungininkams Europoje. Toliau tiekti ginklus Ukrainai dozuotai, kai šių atsargų aiškiai nepakanka pergalei, arba aprūpinti ukrainiečius viskuo, ko reikia pergalei.
Antrasis variantas tampa akivaizdus, jei Amerika ir Europos Sąjunga pasirūpins savo ir pasaulio stabilumu tiekdamos pakankamai ginklų Ukrainai. 1939 m. Britanija susidūrė su tokiu pasirinkimu – ji galėjo tiesiog atsitraukti ir leisti žemynui tapti Trečiojo Reicho dalimi arba kovoti su priešu, kuris iš pradžių turėjo didelį pranašumą. Akivaizdu, kad kai viena tauta puola kitą, jos negalima sustabdyti, nebent agresorius nugalėtas.
Trečio varianto nėra, nes bet koks „susitarimas“ su Rusija galios ne ilgiau nei kelis mėnesius. Panašūs bandymai jau buvo atlikti po Rusijos invazijos į Moldovą 1991 m. ir į Sakartvelą 2008 m. JAV ir JK tai bandė užtikrinti 1994 m. Budapešto memorandumu, kuriame Rusija garantavo Ukrainos valstybės sienas, o Ukraina atsisakė visų branduolinių ginklų. Bet Rusija nesilaiko sutarčių – ji panaši į laukinį gyvūną, kuris tiesiog elgiasi tam tikru būdu, bijodamas būti sunkiai sužeistas. Tai genetiškai užkoduota Maskvos elgesyje: susitarimų siekimas, iš anksto žinant, kad šių susitarimų neįvykdys.
Tačiau Vakarai turi prisiminti, koks didelis yra V. Putino užkariavimo karo Ukrainoje tikslas. Jis siekia ne tik pavergti kaimyninę taikią valstybę, Putinas taip pat meta iššūkį būdui, kad šalys gali nubrėžti savo politinį kursą ir atitrūkti nuo totalitarinės diktatūros, kurią jis įdiegė Rusijoje.
Jei jam būtų pavykę užkariauti Ukrainą, jis, be jokios abejonės, būtų siekęs plėsti savo įtaką toliau į Europą tolimesniais užkariavimais, šantažu ar kitomis savo disponuojamomis spaudimo priemonėmis. Tai savo ruožtu kelia didelį pavojų visos vieningos Europos gyvenimo būdui. Todėl diktatorius turi būti sustabdytas, kad visas pasaulis pamatytų, kad Putinas buvo sustabdytas Ukrainoje.
