Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Yassino žūties aplinkybės padarė jį kankiniu tūkstančių palestiniečių akyse, vėl padidino HAMAS populiarumą. O štai po pusmečio įvykusi Arafato mirtis, priešingai, pagyvino išsekusį „kolaboristiškos“ Fatah palaikymą: charizma jam prilygstančio lyderio ten neatsirado.
2004 metų rudenį Knesetas patvirtino Izraelio ir Palestinos nacionalinės administracijos „vienpusio atskyrimo“ vyriausybės planą. Visų pirma, pagal šią iniciatyvą buvo numatomas Cahal bazių ir civilių gyvenviečių likvidavimas Gazos Ruože.
2005 metų rugsėjo 23-ią problemiškoje teritorijoje visiškai neliko žydų fizinio buvimo ženklų. Žodis „fizinis“ nėra atsitiktinis, nes iki pat 2023 metų spalio užpuolimo būtent izraeliečiai aprūpino kaimynus elektra, kuru ir vandeniu. Tel Avivas tikėjosi, kad palestiniečiai įvertins geros valios ženklą. Iš tiesų jie įsitikino, kad smurtas veikia geriau nei diplomatija.
2000-ųjų viduryje HAMAS propaganda džiūgavo, tiesiogiai skelbė, kad keli jų kovos metai atnešė daugiau rezultatų, nei dešimtmečiai Fatah derybų. Yassino įpėdiniai, vadovaujami Ismailo Haniyeh pajuto momentą ir atmetė nemalonę legaliems kovos metodams. 2005 metais HAMAS užtikrintai įveikė Arafato pasekėjus municipaliniuose rinkimuose (91 vieta prieš 28), o po metų — ir parlamento balsavime (44,5% balsų prieš 41,3%). Kad galėtų dalyvauti procedūroje, vakarykščiams kovotojams tereikėjo apeiti Izraelio valdžios oficialų veiklos draudimą ir formaliai persivadinti į „Permainų ir reformų bloką“.
Įtemptas Fatah partijos prezidento Mahmoudo Abbaso sambūvis su parlamentu, kuriame didžioji dalis buvo HAMAS atstovų, buvo neilgas. Iki 2007 metų vasarą „Kassamo brigados“ įsitikino, kad užgrobti Vakarų krantą jiems jėgų neužtenka. O štai tapti tuo pačiu Qutbaso avangardu gimtojoje Gazoje – užduotis visai įveikiama. 2007 metų birželį HAMAS per savaitę susidorojo su Fatah atstovais regione ir galutinai nutraukė ryšius su Abbasu ir Palestinos nacionaline administracija. 2014 metais dvi svarbiausios Palestinos jėgos nominaliai susitaikė, tačiau iš tiesų santykiai tarp jų lieka slaptapriešiški ir dabar.
Pirmosiomis absoliučios valdžios dienomis Haniyeh žmonės iš visų jėgų demonstravo pasirengimą aplankyti Gazą: nieko baisaus nenutiko, tiesiog antiliaudinė valdžia užleido vietą tautiškai, tikriems musulmonams. Jokie viduramžiai jų „valstybėje“ neprasidės, niekas nedraus muzikos ir nevers moteris nešioti parandžas.
„Saugumas — štai vienas iš atsakymų į klausimą, ką Gazos Ruožo žmonėms reiškia valdžios pasikeitimas. Ir ne tik gyvybės saugumas: „Kai pirmieji prekybos centrai pradėjo kelti produktų kainas, „Kassamo Brigadų“ kovotojai pakalbėjo su jų savininkais“, — pasakoja Abu Bashar. Kitą dieną kainos vėl sumažėjo“.
— Ulrike Putz, Spiegel, 2007 metų birželio 22 d.
Po dviejų metų valdžią regione pabandė paimti vietinė „Al Kaidos“ kuopelė. Jos aktyvistai tvirtino, kad HAMAS tokie patys pseudomusulmonai, kaip ir Fatah. Tvirtino, ir buvo nedelsiant sunaikinti. Konkurentų ginčams apie pamaldumą Haniyeh ir jo žmonėms visai nereikėjo.
2013 metų rugpjūtį apžvalgininkas Aleksandras Nepomniaščij ironiškai palygino HAMAS su trigalve baidykle. Analogija ta, kad judėjimui vadovavo santykinai pragmatiško Haniyeh, avantiūriško Khaled Mashalo ir absoliučiai karingo Mohammedo Deifo triumviratas. Pirmasis ragino susitelkti į „HAMASistano“ išsaugojimą Gazoje, antrasis pasisakė už sąjungą su dvasiniais pirmtakais, Egipto „Musulmonų brolija“, trečiasis — už paklusimą pagrindiniams judėjimo sponsoriams, Irano ajatolų režimui.
Tuomet atrodė, kad vidiniai kivirčai ir konfliktai su išorės partneriais be pėdsakų šeicho Achmedo kūdikiui nepraeis.Kilę ginčai dėl 2011–2012 metų Arabijos pavasario vertinimo galėjo jei ne užbaigti HAMAS, tai paversti jį jėga, su kuria būtų daugmaž galima derėtis. O ir bet kokie Gazos šeimininkų bandymai kautis su Cahal kaip lygus su lygiu baigdavosi skaudžiais pralaimėjimais. Taip buvo ir 2009 metų sausį po operacijos „Lietas švinas“, tai pasikartojo ir vėliau, izraeliečiams prasiskverbiant pas juos apšaudžiusius neramius kaimynus.
2017 metų gegužę grupuotė pristatė naują programą, kurioje nusprendė atsisakyti raginimų nedelsiant sunaikinti Izraelį.
Tačiau dėl velnioniško aplinkybių sutapimo HAMAS neevoliucionavo, niekur neišnyko ir neprarado visam laikui Teherano palaikymo – nepatvirtintais duomenimis, tai gali siekti 100 milijonų dolerių kasmet. Veikiausiai jie ir tapo liepsnojančiu degtuku, kyštelėtu prie per dešimtmečius nusistovėjusio visiško skurdo, absurdiškos ksenofobijos ir smurto vardan smurto kulto kokteilio.
Na, o Izraelis galiausiai sumokėjo ne už mitinius „apartheido ir okupacijos“ siaubus, o už konkrečius, neapdairiai prieš 20 metų pareikštos geros valios žingsnius. Arba, jei Tel Avivo sprendimus vertintume kritiškiau — už sąmoningą nesikišimą į permanentinės humanitarinės katastrofos su radikalių antisemitų vadovaujamu režimu reikalus.
„Kol kas niekas [išskyrus HAMAS] nesugeba Gazos Ruože įsteigti realios valdžios ir tuo pačiu palaikyti taikių santykių su Izraeliu. Yra šis konfliktas išsprendžiamas? Trumpas klausimas — trumpas atsakymas: šios kartos gyvenime vis dar ne“.
— Zeevas Chaninas, izraelietis politologas
Pagrindiniai straipsnio šaltiniai:
republic.ru