Vengrijos ir Rumunijos kraštutinių dešiniųjų politikai gviešiasi Ukrainos teritorijų. Ekspertai mano, kad dėl visko kaltas Putinas.

„Focus“ analizuoja, kodėl vengrams ir rumunams reikia Ukrainos žemių.

Kraštutinių dešiniųjų Rumunijos vienybės aljanso (AUR) lyderis Claudiu Tarziu pareiškė, kad „rumunų tautai“ priklausiusios Ukrainos teritorijos turėtų grįžti prie „vienos valstybės sienų“.

„Mes, kaip visada, esame kryžkelėje ir turėsime susidoroti su šiomis didžiosiomis imperijomis, kad įgytume savo suverenitetą ir padarytume jį vientisą. Nebūsime tikrai suverenūs, kol nesugrąžinsime Rumunijos valstybės į jos natūralias sienas. Besarabija (dabartinė Moldova) turi grįžti namo!“,  – sakė politikas.

Tai ne pirmi tokie Tarziu pareiškimai. Prasidėjus Rusijos Federacijos invazijai į Ukrainą, jis paragino Rumuniją vėl susijungti su 1940 metais SSRS aneksuota Besarabija (Moldova), taip pat su Ukrainos pasienio regionais Šiaurės Bukovina ir Užkarpate.

Be to, Vengrijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Tėvynė mūsų“ (Mi Hazánk Mozgalom) lyderis Laszlo Toroczkai pareiškė, kad jei Ukraina pralaimės karą, jo partija reikalaus Užkarpatės.

„Jei Ukrainos valstybingumas nustos egzistuoti dėl karo, pretenduosime į Užkarpatę*“, – sakė Torotskai.

*Užkarpatė iki Austrijos-Vengrjos imperijos žlugimo 1918 m. priklausė Vengrijos Karalystei. 1919 m. regionas atiteko naujai susikūrusiai Čekoslovakijai, o 1939 m. vėl buvo užgrobtas Vengrijos. Po Antrojo pasaulinio karo, regionas 1945 metais atiteko SSRS, kaip Ukrainos SSR teritorijos dalis.

Viskas dėl Putino

Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Europos politikai dar prieš visapusišką invaziją į Rusijos Federaciją reikalavo teisių į Ukrainos pasienio teritorijas, tačiau jų žodžiai nebuvo suvokiami taip aštriai, kaip šiandien, „Focus“ pasakoja politologas Volodymyras Fesenko.

„Šie politikai nepasakė nieko naujo. Tačiau dabar šie pareiškimai pavojingi, nes yra konkrečių Putino veiksmų rezultatas. Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Europoje prasidėjo agresyvi retorikos banga po Hitlerio ir Musolinio pareiškimų ir veiksmų, ypač kai Vokietija pradėjo užgrobti kitas šalis. Šiandieninis kraštutinių dešiniųjų politikų suaktyvėjimas yra agresyvios Putino politikos pasekmė. Nacizmas, fašizmas, imperinė politika yra epidemija. Šiuo atveju Putinas yra viruso nešiotojas. Kol jis nesustabdytas, politikai darys panašius pareiškimus“, – sako Fesenko.

Politikos ekspertas Olehas Posternakas pažymi, kad Rusija jau daug metų bendradarbiauja su kraštutinių dešiniųjų partijomis Europoje. Maskvai svarbu tarptautinėje arenoje pabrėžti, kad Ukraina neva nėra pajėgi kaip valstybė. Radikalūs politikų pareiškimai neturi nieko bendra su oficialia abiejų šalių, remiančių Kijevą kovoje su Rusijos Federacija, pozicija.

„Šie pareiškimai yra šimtaprocentinė Rusijos Federacijos provokacija, kuri jau seniai dirba su kraštutiniais dešiniaisiais visame Europos žemyne. Jie išnaudoja Ukrainos padalijimo temą, siekdami suabejoti mūsų valstybingumu. Vengrija ir Rumunija yra ES ir NATO narės. Šios viršnacionalinės organizacijos turi pakankamai svertų, kad užkirstų kelią bet kokiems pažeidimams, net jei įsivaizduotume, kad į valdžią ateis kraštutiniai dešinieji“, – sako Posternakas.

Praeities traumos

„Focus“ ekspertai aiškina, kad kraštutinės dešiniosios politikos prigimtis yra praeities traumos. Taip vyksta kova už rinkėją, kuris dabartyje susiduria su ekonominėmis ir socialinėmis problemomis. Savo ruožtu ultradešinieji nepasitenkinimą esama padėtimi bando kompensuoti skambiais pareiškimais apie būtinybę atgaivinti buvusią savo valstybių didybę.

Ekspertų teigimu, parama kraštutinių dešiniųjų politikams Vengrijoje ir Rumunijoje menka. Nors Vengrijos partija „Mi Hazánk Mozgalom“, kurios lyderis yra apie Užkarpatę deklaravęs Laszlo Toroczkai, turi keletą vietų Valstybės Asamblėjoje (Vengrijos parlamente).

Tačiau Europoje iš tiesų yra susidomėjimas kraštutiniais dešiniaisiais. Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Alternatyva Vokietijai“ (AdD). Ekspertų teigimu, 2013 metais pasirodžiusią kraštutinių dešiniųjų partiją nuolat palaiko 20 proc. žmonių.

„Deja, Vokietijoje dėl migracijos problemos smarkiai išaugo AdD populiarumas. Partija atsidūrė antroje vietoje, jos reitingas stabilus – 20 %. AdD pirmą kartą per visą savo istoriją turi savo merus ir burmistrus. Vokietijos politikos nustatyta tendencija matoma Italijoje, Ispanijoje ir kitose Europos šalyse, todėl tai, kas atrodo neįmanoma dabar, gali pasikartoti – būtent praėjusio amžiaus 4-asis dešimtmetis“, – reziumuoja Posternakas.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()