Pastaruoju metu gaunu daugybę klausimų apie Healthcare.gov. Žmonės nori žinoti, kodėl sukurti neveikiančią internetinę svetainę kainuoja 2-4 kartus daugiau nei pagaminti originalų iPhone mobilųjį telefoną. Išties, tai puikus klausimas. Taigi, remdamasis savo patirtimi ir suprasdamas, kodėl projektas pasuko neteisinga linkme, pabandysiu paaiškinti, kodėl išleisti 300 – 600 mln. dolerių, Heathcare.gov kūrimui buvo bloga idėja. Pirmiausia norėčiau sutelkti dėmesį į modelį vyriausybės, kuris veikia ir galėtų būti naudojamas kaip puikus šablonas. Jis būtų daug efektyvesnis nei sukurtas Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios.

Savo karjerą pradėjau kaip rizikos kapitalistas, investuodamas į Skype. Vienas įdomiausių dalykų, lydėjusių Skype buvo tai, jog ši programa sukurta Estijoje, mažoje valstybėje su sunkia istorija. Estija patyrė ne vieną invaziją iš kitų šalių: Danijos, Švedijos, Vokietijos ir, galiausiai, Sovietų Sąjungos. Dabar laisvi, tačiau puikiai prisimenantys praeitį, Estijos žmonės yra kuklūs, praktiški ir besididžiuojantys savo laisve, tačiau abejojantys optimistinėmis ekonominėmis prognozėmis. Laimei, su tuo, kad ši šalis turi idealią kultūrą technologiniam įsisavinimui, sutinka net ir skeptikai.

Palaikydama šią kultūrą, Estijos vyriausybė sukūrė platformą technologijoms, kurią kiekvienas norėtų turėti. Siekdamas paaiškinti, kaip jie tai padarė, paprašiau esto ir vieno iš mūsų verslininko Sten Tamkivi pasidalinti savo mintimis, kurias pateikiu toliau.

Ben Horowitz, įmonės Andreessen Horowitz įkūrėjas ir partneris.

***

Estija – maža šalis šiaurės rytų Europoje šalia Suomijos. Nors teritorija savo dydžiu prilygsta Olandijai, tačiau joje gyvena net 13 kartų mažiau žmonių. Tik 1,3 mln. gyventojų, o tai galima palyginti su Havajų populiacija. Kartą vienas mano bičiulis iš Indijos pašmaikštavo: „Ar yra čia ką valdyti?“.

Taigi, kuo ši šalis yra įdomi ir išskirtinė? Būtent čia, Estijoje, žmonės turi galimybę balsuoti internetu bei mokėti mokesčius elektroniniu būdu. Įvairių elektroninių paslaugų prieinamumą šios šalies piliečiams lėmė ne kelių valdžios internetinių puslapių sukūrimas. Estai pertvarkė informacinę infrastruktūrą iš pagrindų, pabrėždami atvirumą, privatumą, saugumą bei žvelgdami į ateities perspektyvas.

Pirmiausia diegdama elektroninės valdžios modelį, vyriausybė suskirstė visus savo piliečius. Skamba gal ir keistai, tačiau varijuoti tarp asmens socialinio draudimo numerio, mokesčių mokėtojo numerio ar kitų identifikatorių yra tikras iššūkis. Estija naudoja paprastą ir unikalią asmens tapatybės (ID) metodiką visose sistemose: popieriniuose pasuose, bankų įrašuose, valstybinėse įstaigose bei ligoninėse. Pavyzdžiui, pilietis, turintis asmens ID kodą 37501011234, yra vyras, gimęs XX amžiuje (3),’75 metais sausio 1 dieną ir buvo 123-ias naujagimis tą dieną. Skaičius gale yra parinktas kompiuterio ir padeda lengviau aptikti asmenį.

Tam, kad piliečius būtų galima lengviau autentifikuoti, 2000 metais Estija išleido Elektroninio parašo įstatymą. Valstybė standartizavo viešojo rakto infrastruktūrą (angl. PKI – Public Key Infrastructure), o piliečius užšifravo asmens privačiuoju raktu, todėl dabar nėra skirtumo, jeigu koks Tiit ir Toivo (dažniausi vardai Estijoje) pasirašys kontraktą elektronine forma ar tradiciškai – rašalu popieriuje. Teisiniu požiūriu šie parašai yra lygiaverčiai.

Pasireiškė keistas šalutinis poveikis po išleisto įstatymo, nes padidėjo spaudimas, verčiantis decentralizuoti valdžios sistemas ir tapti skaitmeninėmis. Nei viena valstybinė įstaiga Estijoje negali grąžinti piliečio skaitmeniniu parašu pasirašyto dokumento, reikalaudama popierinės kopijos vietoj jos. Biurokratai pastebi, kad ši sistema yra ypač patogi Estijos piliečiams. Tai įrodo didelis juos pasiekiančių skaitmeninių formų skaičius, o tai suteikia dar daugiau motyvacijos, investuojant į sistemas, kurios padėtų jiems dar efektyviau valdyti šiuos procesus. Net mažame miestelyje dirbantys socialiniai darbuotojai turi prieigą prie elektroninių paslaugų. Tai nereikalauja didelių investicijų, o veikla tampa daug efektyvesnė.

Tam, kad ši sistema ateityje išliktų ir sėkmingai veiktų, įstatymas neįspraudė skaitmeninių parašų į techninius rėmus. Pavyzdžiui, apsaugos mechanizmai yra tobulinami ir keičiami nuolat. Estija įdiegė mikroschemas tradicinėse asmenybės tapatybės (ID) kortelėse, o tai palengvino kiekvieno piliečio nustatymą, keliaujant Europos sąjungos viduje. Kiekvienas asmuo, sulaukęs 15 metų, yra skatinamas įsigyti ID kortelę. Šiuo metu yra daugiau nei 1,2 mln. aktyvių kortelių, o juk tai arti 100% populiacijos.

Taip, kaip Estijoje pritapo mobiliojo ryšio telefonai ir dabar siekia beveik 144% naudotojų (trečia pagal didžiausią skaičių Europoje), taip ir skaitmeniniai parašai šioje šalyje paplito sėkmingai. Maža to, šiuo metu estai gali gauti Mobile ID iš telekomunikacijų operatorių. Be jokios papildomos programinės ar techninės įrangos jie gali lengvai pasiekti apsaugos sistemas ir prisijungti prie elektroninio parašo, naudodami PIN kodą savo mobiliajame telefone.

Daugiau nei 1 mln. estų 230 mln. kartų patvirtino savo autentiškumą ir pasirašė 140 mln. kartų, naudodamiesi elektroniniu parašu. Nors kasdieniniame gyvenime elektroninės paslaugos tapo ypač svarbios tiek komerciniuose kontraktuose, tiek bankinėse operacijose, tačiau daug vartotojų naudojasi šia paslauga rinkimų metu. 2005 metais Estija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, surengusia pirmuosius elektroninius rinkimus valstybės mastu. Ši sistema naudota tiek Estijos parlamento, tiek Europos Parlamento rinkimuose. Per 2011 metų Estijos parlamento rinkimus, balsavusių internetu balsai sudarė beveik 24% visų balsų. (Gyventojai balsavo iš 105 valstybių, o aš išsiunčiau savo balsą iš Kalifornijos).

Siekdama paspartinti inovacijas, valstybė pasiūlė skaitmeninio parašo sertifikavimo sistemos kūrimą privačioms struktūroms, o būtent vietinių bankų ir telekomunikacijų bendrovių konsorciumui. Ir čia viešoji ir privačioji partnerystė dar nesibaigia: Valstybiniai ir privatūs gali naudotis ta pačia duomenų apsikeitimo sistema (pavadinta X-Road), leidžiančia pasiūlyti išties integruotas elektronines paslaugas.

Kuomet viskas vyksta internetu, kyla grėsmė ne tik kiekvienam individui atskirai, bet ir visai sistemai. 2007 metais Estija susidūrė su kibernetinėmis atakomis, kai gerai organizuoti asmenys bandė įsibrauti į Estijos Vyriausybės, žiniasklaidos priemonių ir bankų duomenų bazes, taip atskirdami šalį kelioms valandoms nuo interneto ryšio. Nuo tada Estija tapo NATO kibernetinio saugumo centro (angl. Cooperative Cyber Defence Centre of Excellence) įkūrėja, o Estijos Prezidentas Toomas Hendrik Ilves – vienu iš aktyviausiu kibernetinio saugumo šalininku pasaulyje.

Yra ir kita visiško skaitmenizavimo pusė. Padidėja ekonominė našta, siekiant apsisaugoti nuo galimo valstybės užpuolimo kibernetinių atakų metu. Tačiau invazijos atveju, valdžia turėtų atsarginę skaitmeninės vyriausybės veiklos kopiją, kurią galėtų priimti kita draugiška Europos valstybė. Turintieji priėjimą prie interneto, galėtų greitai perrinkti valdžią, atlikti svarbius sprendimai, išduoti dokumentus, išsaugoti verslo ir nuosavybės įrašus, registruoti gimimus ir mirtis ir netgi sumokėti mokesčius.

--> Suprantama, Estija išsiskiria ne tik elektroninės valdžios modeliu, bet ir savo istorija. Šalis, kuri tik 1991 metais atkūrė nepriklausomybę po 50 sovietinės okupacijos metų, atsiliko nuo daugybės technologinių naujovių, sukurtų Vakarų pasaulyje septintajame, aštuntajame, o ypač devintajame dešimtmetyje. Nepaisant to, Estija padarė itin didelį progresą. Patyrę sovietinį okupacinį režimą, estai nusprendė atsikratyti anksčiau buvusių komunistinių lyderių ir išrinkti naują vadovą. Ypač dažnai ministrais tapdavo dar trisdešimtmečio nesulaukę asmenys, skleidžiantys naujas idėjas ir išsiskiriantys šiuolaikiniu mąstymu.

Visa tai buvo prieš 20 metų. Dabar Estija yra persmelkta daugybės makroekonominių ir politinių standartų, gautų iš vadinamosios „nuobodžiosios Europos sąjungos“. Vis dėlto Estija yra kylanti šalis ne tik pagal gyvenimo lygį, bet ir pagal savo požiūrį į jį.

Teisingo mąstymo – štai ko gali pasimokyti iš Estijos tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek ir kitos valstybės, siekiančios užkariauti internetinę erdvę. Būtent pasiruošimas yra svarbiausia, siekiant tinkamai įdiegti naujoves ir norint jų tęstinumo. Prieš kuriant sveikatos draudimo puslapį, reikia įvertinti visus komponentus, kurie egzistuoja, tam, kad sistema veiktų optimaliai: parašus, operacijas, teisines valdymo struktūras ir t.t.

Galiausiai valdžia, sukūrusi šių rūšių priemones, bus geriausioje pozicijoje ir pritrauks vis daugiau ir daugiau mobilių piliečių.

Sten Tamkivi
www.theatlantic.com

Komentarai (6)