Jei ka­da ke­liau­si­te per Pran­cū­zi­ją, pa­gal­vo­ki­te apie pir­muo­sius mo­der­nius žmo­nes. Maž­daug prieš 70 000 me­tų, ke­liau­da­mi iš Af­ri­kos į Azi­ją ir Eu­ro­pą, jie pir­mą kar­tą su­ti­ko sa­vo evo­liu­ci­nius pus­bro­lius, nean­der­ta­lie­čius.

Ką jie kalbėjo? Anksčiau daugelis būtų atsakę „ne kažką“, kadangi buvo manoma, kad neandertaliečiai neturėjo sudėtingos kalbos. Bet naujesni atradimai rodo, kad jų kalba buvo labai panaši į mūsiškę. Nuostabu, kad dabar turime priemones aptikti tą kalbėjimą dabartiniuose žodžiuose, o tai daro didžiulę įtaką mūsų supratimui apie kalbos evoliuciją.

Teiginys, kad neandertaliečiai kalbėjo, kaip ir mes, kyla iš daugelio atradimų. Archeologiniai radiniai rodo, kad jų gyvenimo būdas buvo sudėtingas, turintis tokius žmogiškus bruožus, kaip rūpestis silpnesniais ir ligoniais, bei sudėtingi įrankiai iš kaulo ir kūno tapyba – toks elgesys įmanomas tik turint kalbą. Taip pat turime tiesioginių anatominių įrodymų: pavyzdžiui, nervų takų pėdsakai kaukolėje liudija, kad neandertaliečiai galėjo kontroliuoti savo kalbą – ši adaptacija būtina kalbai ir kitos žmogbeždžionės jos neturi. Be to, neandertaliečiai turėjo daug su kalbėjimu siejamų genų variantų.

Taigi, tikriausiai galime manyti, kad jų kalba galėjo būti panaši į mūsiškę, o skirtumai galėjo kilti iš balso anatomijos, skirtingo kalbos apdorojimo smegenyse ar paprasčiausiai dėl po atsiskyrimo nuo dabartinių žmonių vykusios kultūrinės raidos. Kyla klausimas, ar galime nustatyti, kaip skambėjo jų balsas?

Kaip neįtikimai tai beskambėtų, būdas yra. Štai kaip: kai dvi skirtingomis kalbomis kalbančios grupės susitinka, jos pasikeičia kalbos nuotrupomis, tarkime, žodžiais ar gramatikos taisyklėmis. Lingvistai tokius sąveikos pėdsakus gali aptikti netgi po tūkstančių metų. Žinome, kad išėję iš Afrikos, dabartiniai žmonės gyveno kartu su neandertaliečiais ir kartais net poravosi. Jie galėjo dalintis kultūra ir esama įrodymų, kad neandertaliečiai suteikė mūsų protėviams tam tikrų įrankių idėjas – vadinasi, jie tikriausiai ir kalbėjosi. Taigi, reikia išsiaiškinti, ar skiriasi kalbos tarp populiacijų, daugiausiai Afrikoje, niekada nekontaktavusių su neandertaliečiais ir tų, kurios juos sutikusios buvo.

Išdilusios įtakos

Pėdsakai būtų labai blyškūs ir tikriausiai atsispindėtų bruožų kombinacijoje, kaip kad skirtumus tarp žmonių populiacijų paprastai lemia šimtų genų variacijos, o ne vienas ar du genai. Lyg reikalas nebūtų pakankamai sudėtingas, šie tarpusavio mainai įvyko daugeliu tūkstančių metų anksčiau, nei dauguma istorinių lingvistų galėjo netgi pasvajoti apie tokį tyrimą – laikas galėjo išdilinti įtaką. Pamirškite adatos paieškas šieno kupetoje, ši užduotis primena mažo šiaudelio paieškas šieno pilnoje daržinėje.

Neandertaliečių žodyno tikrai neatkursime, bet pradėjome tirti, ar dabartinė lingvistika iš principo galėtų rasti mūsų giminaičių kalbos liekanas dabartinėse kalbose. Tad, galime nukreipti paieškas į konkretesnius bruožus.

Mūsų pradžios taškas buvo Kalbos struktūrų pasaulio atlasas, duomenų bazė, dokumentuojanti šimtus kalbų. Naudodami statistinį metodą, padalinome jas į dvi grupes taip, kad kalbos vienoje grupėje būtų panašesnės viena į kitą, nei į kitos grupės kalbas. Tada patikrinome, ar tarp jų buvo geografinė atskirtis, galbūt vienoje grupėje didžioji dalis bus Afrikos kalbos – kaip galima tikėtis iš mūsų teorijos. Rezultatai buvo maišyti, tačiau bendros struktūros palyginimas – tokių dalykų, kaip žodžių tvarka ir giminė – parodė didesnį skirtumą tarp Afrikos ir ne Afrikos kalbų, nei vien žodyno palyginimas. Tai rodo, kad kažkokia neandertaliečių įtaka gali būti likusi ne Afrikos kalbose.

Be to, dar panaudojome atskirą techniką, naudojančią lingvistinius duomenis populiacijų migracijų ir maišymosi, kad būtų gauta dabartinė kalbų įvairovė, nuspėjimui. Geriausiai atitikęs modelis parėmė dviejų pagrindinių populiacijų, vienos Afrikoje, kitos – patyrusios neandertaliečių įtaką, idėją.

Galiausiai pasitelkėme metodus, iš pradžių naudotus rūšių atsiskyrimo tyrimuose, skirtingų kalbų giminės medžių braižymui, remiantis jų bendrais bruožais. Medžiai rodė, kada šie bruožai pirmą kartą atsirado, tad galėjome ieškoti aspektų, kurie keitėsi lėtai ir galėjo išlaikyti prieš tūkstančius metų patirtą įtaką. Tada galėjome išsiaiškinti, ar Afrikos ir ne Afrikos kalbų šeimų bruožai skiriasi. Jei taip, tai galėtų būti kontakto su neandertaliečiais įrodymas.

Labai masina šokti ant pirmųjų rezultatų. Pavyzdžiui, būdas, kaip skirtingose kalbose nurodoma nuosavybė, pasirodė esąs įmanomas kandidatas. Afrikos kalbose nuosavybė žymima nuo žodžio klasės priklausančiais jo formos pokyčiais – pavyzdžiui, žodžių apie žmones taisyklės skiriasi nuo žodžių apie bedvasius objektus. Eurazijos kalbose nėra skirtumo – „mano šuo“ sudaromas pagal tokias pat taisykles, kaip ir „mano sūnus“ ar „mano kompiuteris“ – tikriausiai todėl, kad neandertaliečiai irgi nedarė skirtumo. Bet tai visai gali būti atsitiktinumas.

Kaip bebūtų, tikėjomės, kad neandertaliečių paliestose kalbose liko daugiau bendrų „pirštų atspaudų“, o ne vienas bruožas. Taigi, suderinome mašinos mokymosi algoritmą, kad jis vertintų kaip skirtingi bruožai nurodo, ar kalba kilusi iš Afrikos, ar kur kitur. Afrikos ir ne Afrikos kalbos galėjo būti atskirtos daugiau, nei 90 procentų tikslumu, bet tik naudojant daug bruožų. Taip darosi sunkiau pasakyti, kas lemia skirtumą, bet gali būti, kad kažkas, gal pokalbiai su neandertaliečiais, pastūmėjo Europos ir Azijos kalbų evoliuciją kita kryptimi, nei Afrikos.

Lenktynės su laiku

Prieš džiaugdamiesi šiais rezultatais, privalome įsitikinti, kad statistikoje neįtraukti kiti trikdantys faktoriai. Pavyzdžiui, trūksta informacijos apie daug pasaulio kalbų, ypač apie turinčias nedaug ja kalbančiųjų. Kadangi duomenų pasirinkimas nėra atsitiktinis, bet kokį atrastą dėsningumą galėjo sukelti atrankos nešališkumas.

Bet svarbiausia, kad šie metodai gali pasiūlyti šių idėjų patikrinimo būdus, ir reikiamų papildomų duomenų gavimui mums netgi neprisireiks laiko mašinos; paslaptys gali slėptis nedokumentuotose kalbose. Keletas didelių kalbos duomenų bazių jau apjungiamos, bet turint omeny liūdną kalbų nykimo greitį, turime veikti greitai. Jei tai padės sustiprinti silpnutį mūsų pusbrolių balso aidą, galėsime atrinkti daugiau jų kalbos būdingų bruožų.

Tai gali turėti rimtas pasekmes. Tradicinis požiūris, tarp kitų, atstovaujamas Noamo Chomsky'io, yra toks, kad pasaulio kalbų variacijas riboja mūsų įgimti polinkiai. Bet jeigu šios variacijos, bent iš dalies, yra dviejų skirtingų trajektorijų, iš kurių viena atspindi neandertaliečių ir mūsų įgimtus polinkius, mums gali pavykti rasti naujas įžvalgas apie tai, kaip genai ir kultūros sąveikauja, formuodamos kalbą.

Tikslas gali atrodyti pernelyg drąsus, bet prieš 10 metų ir neandertaliečio genomo ištyrimas buvo tolima svajonė. Moksle nutiko ir keistesnių dalykų.

Sean Roberts, Dan Dediu ir Scott Moisik tiria kalbos evoliuciją Max Planck psicholingvistikos institute Nijmegene, Nyderlanduose

Sean Roberts; Dan Dediu; Scott Moisik
New Scientist № 2969

Komentarai (6)