Kokius metodus dabar taiko propaganda Rusijoje?
Propagandos metodai ir ideologija.

Niekas taip nepakelia valdžios reitingo, kaip išorės priešo vaizdas, sakė žymus austrų zoopsichologas, etologijos kūrėjas Konradas Lorenzas. Vakar pagrindinis Rusijos priešas buvo tarptautinis terorizmas. Dabar ryškesnis „nedraugas“ – Europos sąjunga.

Kaip ten pas chocholus?

Žinoma, Europos ir JAV pavadinti tikrais Rusijos priešais, o dabartinę priešpriešą – šaltuoju karu negalima. Tačiau priešprieša visgi yra.

Ar dabartinė valdžia ją išnaudoja, ir jei taip, tai kodėl?.

Bendro priešo sukūrimas – šiaip jau vienas iš efektyviausių klasikinės propagandos metodų. Jį naudojant, žmones galima priversti tiek bijoti priešiškos jėgos, tiek ir sutelkti juos apie valdančiąją viršūnėlę. „Demoralizuoti ir įbauginti žmonės atlieka ar bet pritaria veiksmams, kurie šiems žmonėms visiškai nenaudingi“, – rašo tyrėjas Viktoras Soročenko savo darbe „Propagandos metodų enciklopedija“.

Receptas paprastas. Imamas realiai egzistuojantis ar netgi iliuzinis pavojus (arba priešo vaizdas), daug kartų sustiprinamas ir platinamas iki absurdo ir visuomenės isterijos. Šiuo atveju „virėjo“ vaidmenį atlieka žiniasklaida, na, o „meniu“ sudaro, tikriausiai, valstybė. Voilà, sutelktos, pamiršusios savo problemas (bet kokias: mažas pensijas ir uždarbį, trūkstamus vaikų darželius, maisto produktų, vaistų, išsilavinimo brangumą, klestinčią narkomaniją, alkoholizmą, prostituciją, visuotinę korupciją, etc.) liaudies „patiekalas“ paruoštas!.

„Patriotism versus terrorism (Patriotizmas prieš terorizmą) – populiariausias propagandinis lozungas JAV po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų Niujorke.

<…> Be to, praktinio patriotizmo „pritaikymo“ objektais tapo ne tik tiesioginiai teroristinių aktų kaltininkai, bet ir visi JAV nepatogūs politiniai režimai, – rašo Viktoras Soročenko. – <…> Siūlomos paprastos etiketės ir neįmantrios formulės. Pavyzdžiui, pakanka ištarti burtažodį – „kova su terorizmu“, – ir jau nieko nereikia analizuoti,aiškinti liaudžiai. <…> Visiškai beprasmis pasakymas „tarptautinis terorizmas“ tapo universaliu argumentu, savotiška indulgencija, kuria „palaiminami“ bet kokie politiniai santykių aiškinimaisi.

Kas naftos radimviečių kontrolę įveda, kas maištingas provincijas ramina, kas bendram ūžesy su politiniais priešininkais tylomis susitvarko.“.

Ar „išorės priešo“ įvaizdį šiuolaikinė Rusijos žiniasklaida (ypač valstybinė) dabar naudoja? Atsakymas akivaizdus – pabandykite paskaičiuoti, kiek procentų laiko Pirmojo kanalo žinių siužetuose užima iki gyvo kaulo įsiėdusi Ukrainos tema.

Dalyvavimo efektas

Šį paprastą triuką žino visi žurnalistai. Dažniausiai jis naudojamas reportažo žanre, siekiant sukurti skaitytojo/žiūrovo dalyvavimo žurnalisto pasakojime iliuziją.

Tai labai palengvina pateikiamos medžiagos suvokimą ir garantuoja kad ji iš viso bus perskaityta ar peržiūrėta.

Beje, nedaugelis žino, kad į praktiką šį šiaip jau gan naudingą būdą dar nacistai. Ir neretai realybę imituoja ten esantys išradingi žurnalistai (veikėjai sugalvojami arba, jeigu tai televizija, pasamdomi aktoriai, ar vietiniai gyventojai už pinigus vaidina žurnalistui reikiamą vaidmenį).

Soročenko: „Tikrumo iliuzija daro labai stiprų emocinį poveikį ir sukuria stiprų įvykių tikrumo pojūtį. Sukuriamas galingas dalyvavimo efektas, mes lyg įmetami į baisią tikrovę, neįtardami, kad tai tėra pigus triukas“.

Suprantama, įrodyti tokių dalykų neįmanoma. Tačiau verta įsižiūrėti, kaip dabar nušviečia situaciją Donbase tas pats Pirmasis kanalas. Kiekviename naujienų siužete būtinai parodomas „vaizdelis“ iš įvykio vietos, o svarbiausia – pasipiktinę žmonės, rėkiančios senutės, jauni invalidai ir verkiantys vaikai, kurie ir padaro stipriausią poveikį. Ir čia pereiname prie trečiojo propagandos metodo.

Emocinis rezonansas

Iš esmės, tai – būdas plačiai auditorijai sukurti tam tikrą nuotaiką, padedančią labai lengvai priimti reikiamą propagandinę informaciją. „Viena iš svarbiausių propagandos taisyklių: pirmiausia reikia kreiptis ne į žmogaus protą, o į jausmus“, – rašo Soročenko.

Savo proto lygyje žmogus visada gali sukurti kontrargumentų sistemą ir paleisti niekais visas „spec. apdorojimo“ pastangas. Tačiau, jeigu propaganda eina pasąmoningais ir emociniais kanalais, jokie racionalūs kontrargumentai paprasčiausiai neveikia. Žmogus nuoširdžiai piktinsis Donbasą apšaudančiais „antžmogiais“. Ypač užtikrintai veikia psichologinio šoko metodas, kai per televizorių rodomi lavonai, kaukolės, čečėnų kovotojų nupjautos rusų karių galvos ir t.t., kurie pavirsta į televizijų „rekvizitą“. Taip pereiname prie kito punkto –

Priešo demonizavimas

Būtent šį būdą, beje, naudojo SSRS Didžiojo tėvynės karo metu, vaizduodama fašistus plakatuose tiesiogine prasme, ne žmonėmis – žvėrimis, žiurkėmis, kiaulėmis – ar bent jau labai nenatūraliais veidais: perkreiptais, žaliais, geltonais; žudančiais vaikus, senelius ir moteris. Žinoma, čia buvo ir didžiulė nauda ir didelė dalis tiesos – vokiečiai buvo itin žiaurūs grobikai.

Beje, kalba ne apie tai, o apie propagandos mašinos darbo metodus.

Tokie agitaciniai plakatai, be abejo, kraštutinė priemonė. Taikos metu priešą galima „demonizuoti“ ne tokiais ryškiais būdais, aptartais aukščiau (rodyti „vaizdelį“ su rėkiančiais senukais ir vaikais), o galima, tarkime, vaizduoti jį kaip kvailį, nuolat nukreipiant žiūrovų dėmesį į vieną nelabai tolimą personažą ar atskirus žmonių poelgius. Na, kad ir į buvusios JAV Valstybės departamento atstovės Jennifer Psaki žodžius.

Informacinė blokada

Dar vienas paprastas būdas – sisteminis informacijos pateikimas tik iš vienos perspektyvos. „Pavyzdžiui, po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristinių aktų Niujorke, JAV vyriausybė pateikė „rekomendacijų“ sąrašą Amerikos žiniasklaidai. Jame, be viso kito, primygtinai siūloma susilaikyti nuo Al Qaeda'os veiklos nuodugnaus nušvietimo, nuo U. bin Ladeno citavimo ir jo interviu publikavimo. Atimti iš priešininko galimybę viešai išsakyti savo poziciją – viena iš pagrindinių propagandos karo užduočių“, – tęsia Viktoras Soročenko.

Informacinė blokada dažniausiai lydi visus karinius politinius konfliktus. Ir tai suprantama. Gan sunku įsivaizduoti, kad viena besikaunanti šalis staiga suteiktų žodį savo priešininkui. Beje, tokiu atveju galima kalbėti ne apie pateikiamos informacijos objektyvumą, o tik apie savus interesus.

O dabar prisiminkite, kiek kartų per pastaruosius metus federaliniuose kanaluose buvo suteiktas žodis „priešingai pusei“ – Kijevo valdžiai, Europos sąjungos ir JAV atstovams? Galvoje turima ne jų žodžių perdavimas vedančiųjų ir žurnalistų lūpomis, o tiesioginė kalba. Gal tik tada, kai jie įsigudrindavo leptelėti kokią kvailystę ar aiškią netiesą (galbūt ištrauktą iš konteksto).

Soročenko: „Specialūs 2000-2001 metų tyrimai parodė, kad 90-95 % medžiagos apie šias šalis (Baltarusiją, Ukrainą, Gruziją, Moldovą – red.) yra subjektyvūs Rusijos korespondentų arba redakcijų komentarai. Kitaip tariant, Rusijos spauda praktiškai neleidžia šių šalių atstovams savarankiškai išsakyti savo pozicijos. <…> Rezultatas: televizoriaus ekranuose ar rusiškos spaudos puslapiuose pateikiamas šių šalių įvaizdis dažnai su realybe bendro turi tiek pat, kiek ir klasikinis stereotipas apie lokius, slampinėjančius po Maskvą su balalaika po pažastimi ir maukiančius degtinę tiesiai iš kakliuko“

Komentarai

Irgi ne itin sudėtingas būdas, kai sukuriamas toks kontekstas, kad žmogaus mintys eina „reikiama“ kryptimi. „Atsakomybė“ už visa tai gula ant gležnų komentatorių, vedančiųjų ir žurnalistų pečių.

JAV tyrėjas R. О’Hara knygoje „Informacijos priemonės milijonams“ apie diktatorių rašo: „Jo pranešimas gali atrodyti objektyvus ta prasme, kad, kad jame nėra pritarimo ar nepritarimo, tačiau vokalinis jo papildymas, intonacija ir ir daugiareikšmės pauzės, o taip pat veido išraiška dažnai daro tokį pat efektą, kaip ir redakcijos nuomonė“.

Atidžiai stebėkite Pirmojo kanalo naujienų laidų vedančiuosius ir suprasite, kas turima omeny.

Dėmesio nukreipimas

Bet kokia propaganda turi būti statoma pagal „neįkyraus primetimo“ principą.

Todėl „reikiama“ informacija paduodama pramaišiui su neutralia ir pramogine. Tokia kombinacija žiūrovui sudaro objektyvaus pateikimo iliuziją.

Kai XX a. septintajame dešimtmetyje buvo atrastas „kaleidoskopinio“ informacijos pateikimo principas, jį masiškai ėmė naudoti absoliučiai visa žiniasklaida. Kuo įvairesnė ir tarpusavyje nesusijusi informacija pateikiama, to geriau propagandai (žinoma, toks pateikimas ne vien plauna smegenis, bet ir tiesiog didina auditorijos susidomėjimą žiniasklaida): skaitytojui/žiūrovui sudėtingiau susitvarkyti su šiuo srautu ir siūlomą informaciją jis priima nebe taip kritiškai.

Tas patį dėmesio nukreipimo būdą galima naudoti ir lokaliai, – tarkime kokiam nors konkrečiam įvykiui, į kurį liaudies masių dėmesį norėtųsi „užmuilinti“.

„Taip labai sumaniai į pensiją buvo išvestas Jelcinas – 1999 metų gruodžio 31 dieną, kai visi rengėsi sutikti Naujuosius metus, o po to pagiriojosi iki sausio 4 dienos“, – rašo Sergejus Kara–Murza knygoje „Manipuliacija sąmone“.

Stipriausiai dėmesį nukreipia beprecedenčiai ir neįprasti įvykiai, pavyzdžiui, garsūs nužudymai, katastrofos, teroro aktai, skandalai ir pan. Efektyvi priemonė yra ir didelės akcijos, koncertai, eisenos ir šventės. „Jų priedangoje politikai paprastai skuba prasukti visus tamsius reikalus“, – komentuoja Viktoras Soročenko.

Kinas ir „dokumentalistika“

Be naujienų laidų ir „analitinių“ televizijos programų, propagandos mašinai tarnauja ir kinas (meninis ir dokumentinis), kuris, aišku, nukreiptas į „perspektyvą“, taip pat ir į istorijos perrašymą, kai reikia palengva suformuoti naują pasaulėžiūrą.

„Norint visuomenei „praplauti smegenis“, atlikti stambią manipuliavimo programą ir išjungti kelių kartų̃ sveiką protą, pirmiausia reikia sugriauti istorinę atmintį“, – rašo Soročenko.

Meniniai filmai – viens iš pačių efektyviausių ilgalaikės propagandos būdų. Žinoma, sumaniose rankose. Jomis galima ir zuikį rūkyt išmokyti, ir Hitlerį padaryti nesuprastu genijumi. Profesionali režisūra, talentinga aktorių vaidyba ir specialūs dramos triukai – ir jūs patys nepastebėsite, kaip imsite užjausti šaunų vaikiną Adolfą Šiklgruberį, 1945-ųjų balandį paleidusį sau į smilkinį kulką.

Amerikiečių kovinių filmų antiherojai visada tiksliai atitinka JAV užsienio politikos kursą. Viktoras Soročenko: „Jei ankstesniais dešimtmečiais kino supermenai, tokie, kaip Rambo ar Jamesas Bondas dažniausiai vyriškai kovėsi su klastingais sovietų šnipais ir KGB pulkininkais sadistais, tai pagal 2002-aisiais metais išėjusio filmo siužetą, Agentą 007 į nelaisvę paima ir žvėriškai kankina jau šiaurės korėjiečiai (dabartinės „pasaulio blogio ašies“ atstovai)“.

Tačiau išties talentingi meniniai filmai (ypač dabartiniame rusų kinematografe) – retenybė, todėl pagalbon skuba „dokumentinis“ kinas, kurį, kai kurių televizijos kanalų nuomone, galima tep lep greitai sulipdyti. Tokie filmai geri tuo, kad vidutiniam statistiniam gyventojui, girdint žodį „dokumentika“, kyla iliuzija, kad dabar jam bus parodyta tikrovė, tai yra, „tiesa“. Dokumentiniuose filmuose įprasta parodyti dar ir kokius „mokslininku“, t.y. autoritetingas figūras, kurių nuomonės kritika paprastai būna kiek tik įmanoma, sumažinta. Todėl, jei nėra laiko sudaryti istorinę perspektyvą, pasitelkiami dokumentiniai filmai. Tuo, be abejo, galima įsitikinti, aplankius televizijos kanalo „Rusija“ svetainę ir išvydus „dokumentinių“ filmų puokštę: „Masinio naikinimo demokratija“, „Rusija ir Kinija: Eurazijos širdis“, „Krymas. Kelias į tėvynę“, „Projektas Ukraina“ ir kitus.

„Teisingą“ nuotaiką sukurti padeda ir estrada – atskiros dainos ar net kolektyvai, dainuojantys tam tikromis temomis. Niekada nesusimąstėte, kodėl gan vienodos grupės „Ljube“ dainos visada rusiškų hitparadų viršūnėse?..

Mokėjimo motina

„Masės teisybe vadina geriausiai žinomą informaciją “, – rašė Jozefas Gebelsas.

Vidutinis paprastas žmogus dažniausiai daug primityvesnis, nei daugelis mano. Štai todėl skiriamasis propagandos bruožas yra paprastumas ir begalinis kartojimas.

Kodėl Pirmasis kanalas taip atkakliai, štai, jau visus metus, kiekvienoje žinių laidoje pasakoja apie situaciją Ukrainoje? Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau tai yra vienas iš paveikiausių propagandos būdų, skirtas, savaime aišku, ne šių eilučių skaitytojams, vakarais sėdintiems prie laiptinės ir aptarinėjantiems kokią jauną ypatą, maukiantiems karčiąją ar „plieną martenuose verdantiems“, tai yra, daugumai.

Soročenko: „Vienas iš pačių efektyviausių propagandos būdų – tų pačių teiginių kartojimas vėl ir vėl, kad prie jų priprastų ir priimtų ne protu, o tikėjimu. Žmogui visada įtikimiau atrodo tai, ką jis įsiminė, net jeigu įsiminimas vyko grynai kartojant reklaminį klipą ar įkyrią dainelę“.

Reitingai

Šis triukas Pirmajame kanale pastaruoju metu naudojamas itin dažnai.

Kalbama, žinoma, apie aukštą mūsų šalies vadovo reitingą. Psichologai gerai žino – daugelis žmonių linkę savo nuomonę paremti visuomenės nuomone – visokiausiomis sociologinėmis apklausomis ir reitingais.

Taip 10% – 25% rinkėjų, rinkdamiesi kandidatus, už kuriuos balsuos, vadovaujasi sociologiniais reitingais, net jei iš pradžių apie balsavimą už tuos kandidatus net negalvojo.

Suveikia vidutinio statistinio gyventojo psichologija, – noras būti „kaip visi“. Todėl, rinkimų išvakarėse paskelbus aukštesnį kandidato reitingą (kuris gali būti banali klastotė) galima realiai padidinti balsavusiųjų už jį skaičių.

Beje, būtent kartojimas yra pagrindinė nesąžiningos propagandos priemonė. Todėl jis yra geras propagandos požymis. „Jei staiga ima kasdien vatuloti vieną ir tą pačią temą ir naudoti vis tas pačias žodines konstrukcijas – reikalas nešvarus“, – apibendrina tyrėjas.

„Žiniasklaidoje pseudoreitingai paprastai patiekiami su moksliniu padažu: „Apklausa atlikta visuose mūsų šalies regionuose. Statistinės imties dydis buvo 3562 asmenys. Atsižvelgta į visas socialines kategorijas ir amžiaus grupes. Ribinė vidutinė statistinė paklaida neviršija 1,5 %“ ir t. t. Protingi žodžiai ir moksliniai terminai gyventoją turi užhipnotizuoti“, – rašo Viktoras Soročenko.

Nuodingas sumuštinis

Aišku, žiniasklaida supranta, kad visada geriau ne meluoti, o pasiekti, kad žmogus nepastebėtų „nereikalingos“ tiesos.

Todėl įsigilinkite, kaip būtent išdėstyta informacija, ar tai būtų laikraščio puslapis, televizijos ar radijo naujienos.

Juk eiliškumas – kas po ko eina– labai svarbu. Tai padeda sudaryti reikiamas auditorijos asociacijas (pasąmoningai, žinoma). Pavyzdžiui, iš pradžių parodžius siužetą apie tai, kaip vienas kandidatas į prezidentus padeda statyti vaikų ligonines ir bendrauja su gyventojais, o kitame siužete parodyti kaip kitas kandidatas, gindamas savo tiesą, ginčijasi partijos susirinkime, neišsilavinusio gyventojo simpatija, aiškus daiktas, bus pirmojo pusėje. Bet yra ir įmantresnių poveikio būdų.

Pavyzdžiui, pateikti pozityvų pranešimą tarp negatyvios įžangos ir negatyvios išvados. Tinkamai paruošus įžangą, pozityvus pranešimas nelyginant išsisuka nuo žiūrovų dėmesio. Taip ir pateikimo objektyvumas formaliai išlaikomas ir „nereikalingos“ informacijos efektas sumenkinamas. Be „nuodingojo sumuštinio“ būna ir vadinamasis „cukrinis“ – kai negatyvus pranešimas maskuojamas teigiama įžanga ir teigiama pabaiga.

Propaganda reikalinga

– Yra klasikiniai masių valdymo būdai – per žiniasklaidą: radiją, televiziją ir spaudą.

Bet dabar propaganda aktyviai diegiama internete, – mano sociologas, Sankt Peterburgo valstybinės biudžetinės įstaigos „Miesto socialinių programų ir jaunimo asocialių reiškinių profilaktikos centro „Kontaktas““ jaunimo subkultūrų analizės sektoriaus viršininkas Pavelas Goriunovas. – Jei vertintume jos lygį Rusijoje, tai pavadinčiau jį vidutiniu. Totalaus smegenų plovimo, žinoma, nėra. Tačiau ir sakyti, kad yra nepriklausoma žiniasklaida, žodžio laisvė ir panašiai, neišeina. Propaganda yra ir turi būti, nes jeigu nėra propagandos – nėra ir valstybės. Bet kurioje valstybėje yra sava propaganda – tai jos funkcionavimo pagrindas, ji reikalinga tam, kad valstybė egzistuotų, neišnyktų.

Be to, yra tiek vidinė, tiek ir išorinė propaganda, o taipogi ir kontrpropaganda. Iš esmės, bet kuri opozicija užsiima taip pat užsiima savo idėjų, priešingų esamoms, propaganda. Na, o teisėta valdžia vykdo savo interesų propagandą.

Tiesiog visų jie savi: mūsų šalies vieni, kitų šalių – kiti. Paprasčiausias pavyzdys – Krymas, kai mes jį suvokiame kaip susijungimo aktą, o Vakarai – kaip griovimo aktą. Čia reikia suprasti vieną dalyką: tiesa – tai mitas, ji iš principo neegzistuoja. Yra tik Rusijos Federacijos interesai ir yra ES, Turkijos ar Ukrainos interesai. Todėl tiesos ieškoti neverta, reikia suprasti mitologiją kaip paprastus, pragmatiškus interesus.

Propaganda kaip mitas ir religija

– Propaganda dabartiniame pasaulyje atlieka tą pačią funkciją, kokią senovėje atlikdavo mitai ir religijos, – sako žymus Peterburgo psichoanalitikas Dmitrijus Olšanskis. – Propaganda suteikia žmonėms tam tikrą bendrą naratyvą, vertybes, orientyrus, aplinkinės tikrovės klasifikavimo ir įvykių, leidžiančių pajusti savo vienybę vertinimo būdą, anot prezidento, „dvasinius saitus“, vertinimą. Daugelis žmonių siekia susitapatinti su kokia nors bendrija – tauta, istorija, mentaliteto ir propaganda duoda jiems tuos paprastus ir suprantamus simbolius, su kuriais jie gali identifikuotis ir per kuriuos gali suvokti savo bendrumą.

Propagandos tikslas nėra dezinformacija, siekiant manipuliuoti, kaip dažnai manoma, – jos tikslas visa kitoje plokštumoje. Kaip žinome, propaganda gali suteikti tiek patikimą, tiek ir melagingą informaciją, ir aiškus populizmas, prasmės perdavimo būdas, šiuo atveju neturi prasmės. Tikrasis propagandos tikslas yra masinės sąmonės konsolidacija.

Propaganda nuo ideologijos skiriasi tuo, kad nepateikia jokios plačios idėjų sistemos, propaganda kuria tik simbolius, su kuriais žmonės gali identifikuotis. Pavyzdžiui, posakiams „rusai yra dvasingesnė tauta“ arba „amerikiečiai sugalvojo elektros kėdę“ nereikia nei patvirtinimo, nei plačios ideologijos. Niekas neims gilintis į smulkmenas, ką šiame kontekste reiškia „dvasingumas“ ir kokia idėjų sistema stovi už šio žodžio, o taip pat neatkreips dėmesio į faktą, kad sąvoka „dvasingumas“ išvis nematuojama kiekybiniais rodikliais, todėl negalima būti „labiau“ ar „mažiau“ dvasingu. Tai propagandinių pasisakymų pavyzdys. Tai naratyvas, su kuriuo gali susitapatinti tam tikra žmonių grupė. Tokiu naratyvu gali būti absoliučiai bet koks posakis, netgi, kaip matome, gramatiškai neteisingas. Jei propaganda yra ideologijos instrumentas, tai ji veikia, formuodama vienos ar kitos bendrijos pasaulėžiūros vienovę ir mentalitetą.

Be ideologijos propaganda virsta paskiru informacijos srautu.

Pavelas Goriunovas, sociologas, Sankt Peterburgo VBĮ „MSPJARPC „Kontaktas““ jaunimo subkultūrų analizės sektoriaus viršininkas.

Dmitrijus Olšanskis, psichoanalitikas

Ольга Фадеева
naked-science.ru

Komentarai (22)