Laikraščių ir knygų funkcija, Andersono manymu, buvo ta, kad jie apie vienus ir tuos pačius įvykius pasakojo žmonėms, nepažinojusiems vienas kito, tačiau įsivaizdavusiems, ir taip laikraščių skaitytojams kildavo bendrumo jausmas. Spaudiniai informaciškai vienijo žmones, anksčiau vienas kito nepažinojusius.

„Ikiburžuazinės valdančiosios klasės vienybę pasiekdavo, tam tikra prasme, be kalbos, ar, bent jau, be spausdintinės kalbos”, – rašo B. Andersonas. „…Solidarumas buvo giminystės, priklausomybės ir asmeninės ištikimybės produktas. „Prancūzų” dvariškiai galėjo padėti „anglų” karaliams kovoti su „prancūzų“ monarchais, ir daryti tai ne vedini bendros kalbos ar kultūros, o, jei atmesime makiaveliškus išskaičiavimus, dėl bendrų giminystės ir draugystės ryšių. Santykinai nedidelės tradicinės aristokratijos, fiksuotas jų politinis pagrindas ir politinių santykių personalizacija, remiama seksualiniais ryšiais ar paveldėjimu, reiškė, kad jų klasinė vienybė buvo tiek konkreti, tiek ir įsivaizduojama. Tačiau neraštinga aristokratija visgi galėjo veikti kaip aristokratija. O buržuazija? Šiuo atveju klasė susiformavo, vaizdžiai tariant, iš daugybės replikacijų. Gamyklos savininkas Lilyje buvo susijęs su gamyklos savininku Lione tik atgarsiais. Jiems nebuvo būtina žinoti apie vienas kito egzistavimą; jie paprastai neimdavo vienas kito dukterų į žmonas ir nepaveldėdavo vienas kito nuosavybės. Tačiau jie sugebėjo įsivaizduoti tūkstančių panašių į jos egzistavimą per spausdintą žodį. Juk beraštę buržuaziją sunku būtų įsivaizduoti. Taip žvelgiant iš pasaulinės istorinės perspektyvos, buržuazija buvo pirmoji klasė, pasiekusi solidarumo iš esmės įsivaizduojamu pagrindu. … Formuluojant tai kiek kitaip, miegoti galima su kuo nori, tačiau skaityti galima tik kokios nors liaudies žodžius” (

Benedict Anderson. "Imagined Communities: Reflections on the Origin and Spread of Nationalism"

Tokios „įsivaizduojamosios bendrijos“ ir yra šiuolaikinės nacijos, teigia Andersonas.

Spausdintinis kapitalizmas didžiąja dalimi buvo atsakingas ir už Reformaciją, suskaldžiusią Europą į „katalikus“ ir „protestantus“. Martynas Liuteris vargu ar būtų galėję pradėti tokį masinį bažnyčios atnaujinimo judėjimą, jei nebūtų buvę spaudos. Pradinis jo manifestas „95 tezės”, iš pradžių po Europą plito kaip rankraštis, bet jau po kelių mėnesių buvo atspausdintas ir jį tokia forma perskaitė visa raštinga publika. Popiežiui Leonui X atkreipus dėmesį į „vokiečių vienuolį“, Liuteris jau buvo publikavęs nemažai pamfletų, pirmąjį Evangelijos vertimą, o religiniam konfliktui vystantis, dar pridėjo ir visą literatūros korpusą – Bibliją, katekizmus, pamokslus – visa vokiškai, ir visa spausdinta.

Savo ruožtu reformacija padarė nemenką įtaką europiečių sąmonei. Viena vertus, religija, tapusi asmeniniu sąžinės pasirinkimu, tuo pačiu neteko sakralumo. 1555 m. Augsburgo taika religinis konfliktas baigas, nutarus, kad kiekvienas valdovas asmeniškai spręs savo jurisdikcijos tikėjimo klausimus (nuo 1582 m. šis principas imtas formuluoti „kieno valdžia, to ir tikėjimas” – cuius regio eius religio). Tikėjimas, iš popiežiaus valdžios perduotas žemiškųjų valdovų nuožiūrai, europiečiams prarado „ne šio pasaulio“ aureolę. Tai skatino pasaulietinės pasaulėžiūros formavimąsi ir stiprėjimą.

Iš kitos pusės, tai buvo pirmas rimtas konfliktas religiniu pagrindu per daugelį šimtmečių, be to, masiškiausias. Liuterio skelbiama „pateisinimo tikėjimu” doktrina teigė, kad pasaulietis negali savo sielos gelbėjimo reikalų deleguoti profesionalams dvasininkams (įskaitant indulgencijų pirkimą), o rojų privalo nusipelnyti pats tikru tikėjimu ir atsidavimu. Pirmą kartą galėdami perskaityti šventraštį, raštingi europiečiai ėmė masiškai galvoti apie tikėjimą, svarstyti tikėjimą – ir kautis už tikėjimą su neregėtu lig tol fanatizmu. Domėjimasis intelektualinėmis problemomis savo ruožtu stimuliavo domėjimąsi skaitymu ir bendrumo jausmo suvokimą. Jei XV a. visi europiečiai dalijosi į krikščionis ir nekrikščionis, tai XVI-XVII a. klausimas „kaip tiki” tapo kraujo liejimo ir susidorojimų pretekstu. Raganų deginimo banga nusirito per Europą ne popiežiaus inkvizicijos, o pasaulietinių teismų, daugiausia su teisėjais protestantais, pastangomis. Riba „savas–svetimas“ pasidarė neryški ir vėl ėmė formuotis jau ne „pagal senovę“, o pagal asmeninį ir apgalvotą pasirinkimą. Tokios šalys, kaip Prancūzija, Lenkija, Vengrija, katalikiškos liko tik dėl susiklosčiusių aplinkybių, Britanija, Nyderlandai, Danija, Švedija iš popiežiaus pavaldumo pasitraukė, anglų puritonai bėgo už Atlanto į dabartinių JAV teritoriją – ir visur vyko žiaurūs karai, neramumai, sukilimai.

Rusios karalystė irgi buvo europinio religinio poslinkio dalimi. Tiesioginių analogijų vesti negalima, rusų pravoslavija liko graikiškosios, ne vakarietiškosios tradicijos, tačiau intelektualiniai mainai tarp Europos ir Rusios buvo intensyvūs, ir bendra domėjimosi tikėjimo problemomis banga atsirito ir iki Maskvos. Rusioje nutiko įvykiai, primenantys ir Reformaciją (Šimtaraštis sinodas, 1551 m.), ir Kontrreformaciją (Nikono reformos, 1666 m.), ir religinės valdžios sekuliarizacija (Jobo ir Filareto patriarchatą, ir galiausiai Petro I sinodo reforma). O ir karai, kuriuose dalyvavo Rusia, taip pat neišvengiamai buvo interpretuojami kaip religiniai ginčai – ir Livonijos karas, ir karai su Krymo girėjais, ir Neramieji laikai, ir „Chmelničina” (etmono Chmelnickio sukilimas, dalis „Švedų tvano“). „Schizmatikai”, „papistai”, „liuteriai”, „mahometonai” – tokios priešiškos pravardės lydėjo praktiškai visus tarpvalstybinius konfliktus epochos, kurioje politika ir religija buvo neatsiejamai susipynusios.

Reformacija įtvirtino sienas ir pakeitė jų prigimtį. XVI a. religiniai konfliktai pamažu peraugo į Europą nuniokojusį Trisdešimtmetį karą; jame dalyvavusiose šalyse, įvairiais vertinimais, žuvo 20% – 60% gyventojų. Pagal šio karo išdavas nuo 1648 m. susiklostė „Vestfališkoji sistema”, nubrėžusi Europoje griežtas sienas ir sudariusi didelių centralizuotų valstybių „jėgų balansą”. Tų šalių gyventojai tapo daug jautresni savo didžiajai, „nacionalinei“ tapatybei.

Nacionalinė vienybė, sukurta bendros kultūros pagrindu, pamažu ėmė nederėti su monarchiniu valstybingumu. 1576 m. juristas Jeanas Bodinas traktate „Šešios knygos apie respubliką” (Les Six Livres de la République) suformulavo suvereniteto sąvoką kaip „absoliučią bendro reikalo valdžią”, (lot. „bendras reikalas” – res publica, t.y. valstybė). Pagal Bodeną, „suverenas“ – asmuo, kurio nevaldo joks aukštesnis asmuo ir paklūstantis tik Dievui (arba niekam nepaklūstantis). Viduramžių suverenas – monarchas. Monarchas valdė pagal Dievo, išrinkusį jį ir jo palikuonius valdžiai, valią. Tokio įsivaizdavimo viduramžių mentalitetas neginčijo, tačiau naujoje nacionalinėje sąmonėje jis konfliktavo su nuostata, kad bendros kultūros žmonės, turintys bendrą teritoriją ir bendras vertybes – simboliniai broliai ir turi teisę drauge tvarkyti savo bendrus reikalus.

Iš visuotinės nacijos brolybės nuostatos išaugo „liaudies suvereniteto“, liaudies ir jo valios kaip aukščiausios valdžios doktrina. Po Bodeno XVII-XVIII a. suvereniteto problemą nagrinėjo filosofai – Thomasas Hobbesas (1588–1679 m.), Johnas Locke'as (1632–1704 m.) ir Jean-Jacques Rousseau (1712–1778 m.). Dabartiniam demokratinės santvarkos supratimui itin svarbus Locke'as, „Dviejuose traktatuose apie valdymą“ (1689 m.) išdėstęs liaudies valdžios pagrindus; Locke'o idėjas tiesiogiai skolinosi Amerikos ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ideologai. Vystydamasis kultūrinis nacionalizmas ne tik sukuria nacionalinį valstybingumą, ir pakeičia politinę santvarką iš monarchijos į demokratiją. Tos kelios monarchijos, pergyvenusios XIX–XX a. sukrėtimus, radikaliai pasikeitė būtent savo integracijos su jos valdoma pilietine nacija kryptimi, ir didžiąją valdžios dalį perdavė renkamiems parlamentams.

Pilietinei nacijai demokratija – natūraliausia politinio organizavimosi forma

Ar įmanoma demokratija be nacionalizmo? Į šį klausimą teoriškai atsakyti, kaip ir praktiškai šios hipotezės patikrinti, neįmanoma. Tačiau stabilių demokratijų analizė rodo,kad beveik visos jos sukurtos valstybėse, kur suformuotos stiprios nacijos, o šalyse, kur nacijos formavimosi procesas vyko vėliau, ar buvo nutrauktas, demokratija prigyja prasčiau ir būna nestabili. Pilietinei nacijai demokratija – natūraliausia politinio organizavimosi forma.

Galiausiai, nuo antros XVIII šimtmečio pusės ir ypač XIX amžiuje kultūrinės nacionalinės statybos procesas buvo baigtas literati – išsilavinusiomis klasėmis. Poetai, dailininkai ir rašytojai sukūrė „nacionalinį mitą” – išvystytą nacijos praeities ir dabarties meninį vaizdą. Ypač intensyviai nacionaline kūryba užsiėmė romantizmo krypties atstovai.

Nacionalistai literatai praeities tikslumu ne itin rūpinosi. Germanų nacijai kaip tėvas įkūrėjas pasiūlytas romanizuotas keltas–cheruskas Arminijus. Škotiškas kleimoras – priešarklinis šveicarų samdinių ginklas. Poetas Jamesas Macphersonas sukūrė visą ciklą išgalvoto „bardo Osiano“ legendų ciklą. Šarlis de Kosteras pavertė viduramžių vokiečių sukčių Oilenšpigelį išsivadavimo kovos didvyriu flamandu Tillu Eulenspiegeliu. Karolio Didžiojo markgrafas Ožje tapo Fridricho Kunceno ir Hanso Kristiano Anderseno „Danu Holgeromu“… Tautos gavo herojus, istoriją, folklorą ir patikėjo, kad jos egzistavo jeigu ne visada, tai labai labai ilgai, ir nėra nieko, kas nepriklausytų tai ar kitai nacijai „nuo tėvų ir protėvių”.

Tuo kultūrinio nacionalizmo kūrimas iš esmės ir buvo baigtas. Nacionalinės legendos nebuvo istoriškai tikslios, užtat žadino geriausius jausmus, galutinai sucementuodamos „įsivaizduojamąsias bendrijas“ – kurios jau seniai nebe įsivaizduojamosios, o realios iki negalėjimo.

Taip Europa save išgalvojo iš naujo. Tautų kūrimosi procese europiečiai prarado vieningą bendraeuropietišką aukštąją lotynišką kultūrą, vietoje jos įgavo daug tautinių nacionalinių kultūrų, iš tikratikių tapo skeptikais, pakeitė politinę santvarką iš daugiausia monarchinės į daugiausia demokratinę ir visiškai pakeitė savo savivoką.

Į gera tai ar į bloga, tačiau tai – pasaulis, kuriame gyvename ir kurio tikriausiai nebūtų, jei spauda nebūtų suteikusi galimybės lengva ir nebrangiai tiražuoti žinias ir naujienas.

Юрий Аммосов
slon.ru

Komentarai (0)