Prasidėjus naujiems metams, dauguma mūsų su viltimi žiūri į ateitį. Tačiau netrūksta ir pesimistų, kurie viską mato tarsi pro juodus akinius. Politikai gąsdina tai ekonomikos, tai finansine, tai demografine krize, nors patiems krizė negresia. Mažėja BVP − lietuviams krizė. Pinga nafta − rusams krizė. Kariaujantiems sirams krizė. Lėbaujantiems graikams krizė. Plūsta pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos − europiečiams krizė. Pernelyg lengvabūdiškai vartojame šį žodį.

Ir dabar nemažai žmonių vis dar jaučia nostalgiją vergiškam darbui kolchozuose ir sovietiniuose fabrikuose, kai buvo galima nebaudžiamam vogti, ir peikia dabartį, kai negalima vogti. Filosofas Vytautas Radžvilas straipsnyje „Respublikoje“ (2014-11-07) „Sujauktos sąvokos kaina“ peikia esamą tvarką ir pranašauja liūdną ateitį: „… tarybinio komunizmo dvasiškai, moraliai ir materialiai nustekenta visuomenė ne tik kad neatsigaus ir neatgims, bet priešingai, iš komunizmo paveldėtos negalios tik didės ir bus toliau judama vis gilesnio visapusiško nuosmukio keliu.“ Kalbančius apie vis labiau klestinčią žmoniją kai kas laiko bukapročiais, o tvirtinantys, kad dėl klimato kaitos ar technologijų įtakos gresia katastrofa, gali tikėtis Nobelio premijos. Pesimizmas yra tarsi lietuvių religija. Ir ne tik lietuvių.

Pasaulio knygynai užversti pesimistinėmis knygomis, o radijo bangos dieną ir naktį neša į mūsų namus niūrias žinias apie augantį skurdą, žmonijai gresiantį badą ir epidemijas, visuotinį atšilimą, plonėjantį ozono sluoksnį, rūgštėjančius lietus, greitai pasibaigsiančią naftą ir naudingąsias iškasenas, būsimus karus dėl vandens, gresiantį atominį karą ir po jo atominę žiemą, vandenynų rūgštėjimą ir asteroidų smūgius, kurie gresia mūsų laimei.

Pesimizmo priežastys keičiasi, bet pesimizmas gyvas. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje labiausiai gąsdinta žmonių skaičiaus augimu ir artėjančiu badu, 8-ajame − žemės išteklių išeikvojimu, 9-ajame − rūgščiaisiais lietumis, 10-ajame − mirtinomis pandemijomis, šio amžiaus 1-ajame dešimtmetyje gąsdinama visuotiniu atšilimu. Šios pesimistinės prognozės tai garsiai kildavo, tai tyliai išnykdavo. Tai gal pesimistai neteisūs?

Pesimistai būtų teisūs, jei pasaulis eitų tuo pačiu keliu kaip dabar − žmonijos lauktų nelaimė. Jei visas transportas priklausys nuo naftos (o ji baigsis) − lauktų bėda. Jei žemės ūkis priklausys nuo gėlo vandens, o jo telkiniai išdžius − lauktų badas. Bet pasaulis nebus toks, koks yra dabar. Nuolat kuriamos žinios gimdo naujas technologijas ir suka pasaulio klestėjimo variklį. Žmonija tapo kolektyvine problemų sprendimo bendrija ir jas sprendžia, keisdama savo gyvenimo būdą.

Pesimistų klaida yra manyti, kad ateitis yra didėjanti praeities versija. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą aviacijos inžinieriai manė, kad dėl to, jog dvisparniai lėktuvai buvo stabilesni, manevringesni ir turėjo didesnę keliamąją jėgą, lėktuvai ateityje turės bent 12 sparnų. Šis pavyzdys rodo, kaip smarkiai galime klysti prognozuodami ateitį. Bet ateitį daugiausia prognozavo pesimistai. JAV ekologas profesorius Lesteris Braunas, paskelbęs knygą „Pasaulis ties riba“ pesimistiškai žvelgia į ateitį. Anot jo, jei kinai 2030 m. bus tokie pat turtingi, kaip amerikiečiai, naudos tiek popieriaus, turės tiek automobilių, bus galas visiems pasaulio ištekliams, žmonijai grės badas.

L. Braunas neklysta ekstrapoliuodamas dabartį į ateitį, kaip neklydo tie, kurie XIX a. manė, jog 1950 m. Londono gatvėse bus 3 metrų storio sluoksnis arklių mėšlo. Neklydo ir kompiuterių firmos IBM įkūrėjas Tomas Vatsonas, 1943 m. pasakęs, kad pasaulinė rinka tėra tik 5 kompiuteriams, ir „Digital Equipment Corporation“ įkūrėjas Kenas Olsonas, 1977 m. pasakęs, kad nėra pagrindo kam nors norėti turėti kompiuterį savo namuose, kai kompiuteriai svėrė toną ir kainavo labai daug.

 Neklydo ir Anglijos vyriausybės patarėjas kosmoso klausimais prieš pat „Sputniko“ paleidimą 1957 m., kad kosminės kelionės yra „visiška nesąmonė“. Tiesiog pasaulis greitai pasikeitė. Ir popierius, ir nafta ateityje bus naudojami taupiau arba pakeisti kažkuo kitu, o žemė bus naudojama produktyviau ir leis kinams, indams ir net afrikiečiams klestėti. Mačiau, kaip nuo mano pirmojo apsilankymo prieš 25 metus Indijoje ši šalis neatpažįstamai pasikeitė.

Pesimistų buvo visada. Garsus XVII a. škotų ekonomistas Adamas Smitas  rašė, kad retai praeina penkeri metai, per kuriuos nebūna atspausdinta knyga, įrodinėjanti, kad turtai sparčiai senka, žemės ūkis blogėja, gamyklos griūva. XIX a., pramonės revoliucijos laiku, pesimistai į kuliamąsias mašinas žiūrėjo panašiai, kaip XX a. pabaigoje žiūrėjo į genetiškai modifikuotus pasėlius. Jie skelbė, kad dėl pravažiuojančių traukinių kumelės neišnešios kumeliukų. O Anglijos laikraštis „Quarterly Review“ rašė: „Kas gali būti absurdiškiau ir juokingiau už garvežius, važiuojančius dvigubai greičiau už pašto karietas?“

1830 m. anglų poetas Robertas Sautis knygoje „Thomas More: Colloquies on the Progress and Prospects of Society“ pranašavo gresiančias kančias, badą ir marą, jam ateitis atrodė tik niūresnė. Nuo tada kas dešimtmetį pasaulyje subręsdavo naujas pesimistų derlius, nors europiečių gyvenimo lygis vis kilo, elektros energija, automobiliai, vidaus tualetai, vakcinos ir daugybė kitų naujovių gerino žmonių gyvenimą. Bet intelektualai kaip apsėsti gąsdino artėjančiu nuosmukiu, moraliniu visuomenės žlugimu ir nelaimėmis. 1899 m. JAV patentų biuro pareigūnas Čarlzas Diuelas sakė: „Viskas, ką galima išrasti, jau išrasta.“ Pažanga turėjo sustoti.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Henris Adamsas knygoje „The Education of Henry Adams“ (1918) pranašavo „galutinį, kolosalų, kosminį civilizacijos žlugimą.“ Autoritariniai režimai Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje bei fašizmo ir komunizmo įsigalėjimas ir jų sukeltas Antrasis pasaulinis karas pražudė dešimtis milijonų žmonių. Tačiau tie europiečiai, kurie sugebėjo išgyventi, dar iki 1950 m. greičiau nei bet kada anksčiau tapo ilgaamžiškesni, turtingesni ir sveikesni. Po 1950 m. Europoje, išskyrus komunizmo pavergtas tautas, išaušo auksiniai taikos, klestėjimo ir technologinės pažangos laikai. Gal pesimistai išnyko? Deja, ne.

Britų rašytojas Džordžas Orvelas 1949 m. išleido romaną „1984-ieji“, kuriame žadėjo vieną nelaimę po kitos: aplinkos užterštumą, žmonių skaičiaus sprogimą ir badą, ligas, smurtą, atominį karą, civilizacijos chaosą ir kerštingų technologijų sukeltą pasaulio pabaigą. Vis dėlto baigėsi Šaltasis karas, iširo sovietų imperija, 30 proc. sumažėjo išlaidos ginklavimuisi, trys ketvirtadaliai raketų atominių galvučių buvo išardytos ir perdirbtos į kurą Amerikos atominėms jėgainėms. Tikriausiai tai tik trumpalaikė sėkmė, bet vis dėlto pasaulis tapo saugesnis, bent jau Europoje. XX a. pabaigoje skurdas, alkis, ligos ir neraštingumas nyko sparčiausiai per visą žmonijos istoriją. Tačiau šiuolaikinė karta, kuri labiau už bet kurią kitą istorijos kartą mėgaujasi taika, laisve, laisvalaikio malonumais, išsilavinimu, medicina, kelionėmis po pasaulį, kino filmais, kompiuteriais, televizija ir mobiliaisiais telefonais, vos pasitaikius menkiausiai progai puola į neviltį.

Net pasižvalgius pasaulio oro uostų knygynuose negali nepastebėti, kaip įžūliai rėkia gražiais viršeliais knygos, kurios tvirtina, kad pasaulio padėtis siaubinga, ji vis blogėja, kad pasiektas lūžio į katastrofą taškas. Net geros naujienos skelbiamos kaip blogos − kad produktų gausa prekybos centruose tvirkina, gadina ir klaidina žmones, kad jie negali visko, ko nori išsirinkti. K. Marksas verkšleno, kad kapitalizmas „nuskurdina proletariatą“, dabar pesimistai verkšlena, kad kapitalizmas verčia darbininkiją be saiko vartoti. Atėjęs į „Akropolį“, nematau žmonių, kenčiančių dėl to, kad jie negali išsirinkti. Dideli pesimistai kažkodėl yra prancūzai, nors jie gyvena nepalyginamai geriau nei kai kurios Azijos, Artimųjų Rytų ir Afrikos tautos.

Bene ilgiausią istoriją turi visuotinio bado pranašavimas. Bet apogėjų jis pasiekė 1967−1968 m., kai buvo išleistos dvi pasaulyje itin nuskambėjusios knygos. Pirmoji Viljamo ir Polo Padokų „Badas, 1975“, kurioje jie tvirtino, kad populiacijos ir maisto susidūrimas yra neišvengiamas, kad Haičio, Egipto ir Indijos išgelbėti nebegalima ir šios šalys turi būti paliktos badauti. Bet Indijoje įvyko „žalioji revoliucija“ ir ji ne tik nebadauja, bet tapo net maisto prekių eksportuotoja. Kitoje knygoje „Populiacijos bomba“ Paulius Erlichas rašė, kad „aštuntajame dešimtmetyje šimtai milijonų žmonių mirs badu ir niekas nebepadės išvengti esminio mirštamumo padidėjimo pasaulyje“.

Anot jo, masinė mirtis neišvengiama ir jau čia pat, o žmonių skaičius pasaulyje sumažės iki 2 mlrd. Bet žmonių skaičius tik didėjo ir maisto parduotuvėse gausėjo. Net „Romos klubo“ ataskaitoje „Augimo ribos“ teigiama, kad iki 1992 m. augantis vartojimas gali išeikvoti pasaulio aukso, vario, alavo, cinko, naftos ir gamtinių dujų išteklius ir ateinančiame šimtmetyje sužlugdyti civilizaciją. Tačiau ataskaita neįvertino technologinių permainų, keičiančių pasaulį, kūrimo greičio ir masto. Todėl apie 7,5 mlrd. žmonių šiandien gali gyventi mūsų planetoje gerėjant jų sveikatai, kaip niekada gausiai aprūpinami kokybišku maistu, ilgėjant gyvenimo trukmei, esant švaresniam orui, didėjant miškų plotams ir tik todėl, kad pasikeitė technologijos: vario kabelius keičia stiklo pluoštai, popierių − elektronai, daugelį darbų − kompiuteriai, robotai ir programinė įranga.

1970 m. žurnalas „Life“ skelbė, kad „per dešimtmetį miestų gyventojai turės pradėti nešioti dujokaukes, kad išgyventų užterštame ore. Iki 1985 m. oro tarša perpus sumažins Žemę pasiekiančios saulės šviesos kiekį.“ 1980 m. vykstant į Japoniją rusai gąsdino, kad Tokijuje žmonės gatvėmis vaikšto su dujokaukėmis. Iš tikrųjų ten oras buvo švaresnis nei Vilniuje. Technologijos oro kokybę labai pagerino. 1984 m. vokiečių žurnalas „Stern“ skelbė, kad trečdalis Vokietijos miškų jau išnykę, kad iki 1990 m. išnyks visi spygliuočiai, kad iki 2002 m. miškų išvis nebeliks, kad juos išnaikins rūgštūs lietūs. O kas įvyko? Europos miškų biomasė padidėjo, o Švedijos vyriausybė pripažino, kad azoto rūgštis yra trąša, spartinanti medžių augimą. Žinoma, kai kur miškai nyko dėl senumo, kenkėjų ar vietinės taršos.

Nepasiteisino ir Džeremio Rifkino pranašystės, kad biotechnologijos kelia pavojų „viską sunaikinti taip, kaip atominis holokaustas“. Rezultatas pasirodė priešingas − buvo sukurtos gyvybę gelbstinčios technologijos. Buvo pliekiami dirbtinio apvaisinimo pradininkai, tačiau jų išradimas atnešė daug laimės milijonams bevaikių porų. Buvo nerimaujama dėl genų inžinerijos, o neseniai Mokslų akademijoje Kipro Sveikatos apsaugo ministras pasakojo, kaip genetikos pasiekimai leidžia gydyti net dar negimusių vaikų genetines ligas. Suvaldytos tapo pesimistų gąsdintos AIDS, gripo (1918 m. gripo virusas H1N1 pražudė 15 mln. žmonių), Ebolos ir kitos epidemijos. Daugelio ligų išnaikinimas ateityje yra reali perspektyva.

Dabar daug rašoma apie žmonijai gresiantį klimato atšilimą ir temperatūros padidėjimą šiame šimtmetyje (3−6 °C). Velso princas 2009 m. pasakė, kad žmonijai liko 100 mėnesių imtis būtinų priemonių, kad išvengtų nepataisomo klimato bei ekosistemos žlugimo. Tačiau Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija numato, kad pasaulis šiame šimtmetyje patirs tokį ekonominį augimą, kad šimtmečio gale žmonės vidutiniškai bus 4−8 kartus turtingesni, nei esame dabar, ir galės prisitaikyti prie klimato kaitos. Pasaulis bus šiltesnis ir turtingesnis. Šiluma pagerina derlių šaltuose kraštuose, o padidėjęs lietaus kiekis ir anglies dioksido padidėjimas − sausuose.

Komentarai (12)