Toks planas, atveriant riešuto gėrybes, numetant jį mašinoms po ratais buvo iš ties sėkmingas, tačiau dažnai pasitaikydavo, jog mašinos pervažiuodavo ne tik riešutą. Įvertinę tokią riziką ir aukas, jie pastebėjo, jog yra dryžuotų teritorijų, kur riaumojantys monstrai sustoja. Be to, kad išmoko eiti per perėją, jie išmoko stebėti šviesoforą. Jie pradėjo eiti į gatvę tik pamatę žalią signalą! (Mokykitės vaikai iš kranklių!). Taigi, dabar jie paima riešutą, jį numeta ant kelio, prie perėjos. Mašinai pervažiavus riešutą, jie laukia žalio signalo šviesofore ir sulaukę sustojusių mašinų, pasiima uždirbtą lesalą.

Štai šitoks sparnuočių protas ir padarė juos pagrindiniais įtariamaisiais. Nors mokslininkai ir negali atsakyti, kaip krankliai rado kepenų vietą, bet jie atitinka žudiko profilį. Jie yra vietiniai Hamburge, savo snapu galintys išplėšti reikiamą skilutę odoje, bei gali metodiškai mąstyti ir suplanuoti tokią puotą.

Bet kodėl tos kepenys tokios vertingos? Ir iš kur krankliai gali žinoti kur yra kepenys, kai kai kuriems veterinarijos studentams tai būna galvosūkis? Na, į pastarąjį klausimą, specialistai atsakymo nežino. Tačiau kepenys yra vertos jų sunkaus protinio darbo, kadangi jos yra ypatingai maistingos, o ir, šiaip, ten daugiau ko vertingesnio nėra. Be to, reik nepamiršti, jog sunkiau pasiekiamas vaisius visada yra skanesnis.

Kodėl nukentėjo tik patinai? Turėtume pradėti nuo to, kad Hamburgo puota įvyko varlių poravimosi metu. Visi žinome, jog jo metu patinėliai užlipa ant patelių. Tačiau ne tam, kad įvyktų tokia sueitis, kokia vyksta pas žinduolius.

Ant viršaus patinėliai užlipa tam, kad išspaustų iš patelės kiaušinėlius į vandenį, kur jie išleidžia savo spermatozoidus, taip apvaisinant kiaušinėlius išorėje. Puotą pradėjusiam krankliui yra nesvarbi iš kurios lyties jis gaus kepenis, taigi jis pasirenką lengviausiai prieinamą auką – patinėlį, esantį ant viršaus.

Reikia pridurti, jog dėl biocheminių procesų, poravimosi metu, patinėliai yra „atbukę“. Jie yra susikoncentravę tik į pagrindinį būsimo tėčio darbą. Jie būna taip susikoncentravę į poravimąsi, kad net nemato kaip kažkas jau išlupęs jų kepenis, bėga iš įvykio vietos.

Tai ko tos varlės pradėjo sproginėti?  F. Mutschmann tai aiškina taip: kai krankliai patinams išima kepenis, tik pasibaigus biocheminiams procesams patinėlyje, jie suvokia, jog buvo užpulti.  Tada patinėliams įsijungia natūralus gynybinis mechanizmas, jie pradeda pūstis, kad atbaidytų užpuoliką (kuris jau seniai pabėgęs).

Bet kadangi, jie neturi šonkaulių, ar (šiuo atveju) kepenų, patinai nejaučia, kad pūtimąsi kas sustabdytų. Išsipūtus, jiems atrodo, jog yra nepakankamai dideli, taigi jie toliau pučiasi. Negana to, odoje palikta skilutė suteikia dar daugiau laisvės plaučiams pūstis.

Oda pradeda plyši, skilutė plėšosi ir plečiasi, plaučiai dar labiau pučiasi iki patys pradeda plyšti. Ir visa tai veda į masinius varlių sprogimus, kurie po savęs palieka didžiulę netvarką gatvių valytojams.

Ir taip surinkus visus įkalčius, kaip iš dėlionės detalių susideda vienas didėlis piešinys. Kranklys ilgą laiką stebi savo aplinką ir mokosi. Ateina varlių poravimosi metas, į paviršių išlipa patinai ir pradeda lipti ant patelių. Krankliui yra nesvarbu kuriai lyčiai priklauso maistingos kepenėlės. Jis pasirenka  lengviausią kelią ir prišokuoja prie vieno iš apvaisinančių patinų. Dėl neurocheminių procesų, patinas yra pilnai susitelkęs į būsimo tėčio pareigas ir net nepastebi kaip kranklys jame išlupa dalį odos bei ištraukia jo kepenis. Apvaisinus patelę, neurocheminiai procesai pasibaigia ir jis atsigauna. Staiga pajaučia, jog kažkas jam išėmė kepenis, pajunta pavojų ir pradeda pūstis. Nors gąsdinamas plėšrūnas ir yra jau pabėgęs, varlė vis dar jaučia pavojų ir toliau pučiasi. Jam vis atrodo kad jis nepakankamai išsipūtė, taigi plaučiai neatlaiko dar didesnio slėgio ir sprogsta.

Ir nors krankliai susirengė sau puotą, po kurios sekė „fejerverkai“ bei spektaklis su aplinkosaugos ir higienos specialistais, šių gudrasnapių negalima teisti pagal žmonių įstatymus. Nors gamtos įstatymai ir atrodytų žiaurūs, bet būtent jie ir yra evoliucijos kuras. Būtent dėl evoliucijos, šie sparnuočiai gali mus stebinti savo intelektu. Būtent dėl evoliucijos ir gamtos įstatymų, mes turime tą savo „kopūstą“ ant pečių.

Varlių sproginėjimas yra pasikartojęs istorijoje, tačiau tai retas reiškinys ir mokslininkai negali paaiškinti, kodėl krankliai taip nuolatos nemedžioja. Jei krankliai nuolat pradėtų taip maitintis, tai neišeitų varlėms į naudą ir vestų į jų išnykimą. Arba ne. Nors patinėliai ir žūtų, kitos kartos, ieškotų būdų tam apsisaugoti ir taip jų rūšis sustiprėtų. Abejais atvejais gyvūnams galiotų vienintelis gamtos įstatymas – žūk arba prisitaikyk (ir abiejų atvejų rezultatai stebintų). Taigi bylą „Hamburgo puota“ uždarome išteisindami kranklius, nes esame už savo, žmonių, jurisdikcijos ribų.

Šį straipsnį įkvėpė:

Lukas Vasionis

Komentarai (1)