Jeilio auklėjimo centre susiduriame su dviejų tipų vaikais. Vieni labai agresyvūs, turintys rimtų psichiatrinių problemų. O kitus atveda tėvai, kuriems reikia pagalbos paprastais klausimais. Ateina isterijas keliantys vaikai, – 45 minutes voliojasi ant grindų, daužo tėvus, gal ką nors laužo, kelia netvarką – ir tėvai nori tai pakeisti. Jie jau ir baudė savo atžalą už tokias isterikas, tačiau tai, žinoma, tik pablogino situaciją. „Ar galite ką nors padaryti?“, – klausia tėvai mūsų.

O aš klausiu: „Ar vaiką kad nors buvo ištikęs priimtinas susierzinimo priepuolis?“ Tėvai dažniausiai atsako: „Ne, daktare, todėl mes ir atėjome pas jus“. Tada su tėvais pradedame tai, ką galima būtų pavadinti „isterijos žaidimu“. Surengiame simuliacijas, dirbtinius susierzinimo priepuolius, kaip pilotai skrydžių simuliatoriuose. Tėvas prieina prie vaiko ir sako: „Nagi, Bili, pažaiskime žaidimą“.

Tai žaidimas, taigi, niekas nėra įsitempęs ir niekas nieko nebaudžia. Taigi, esame labai geroje padėtyje.

Sakau: „Pažaiskime, štai kaip. Aš tau pasakysiu, kad tau nevalia kažko daryti, ką iš tiesų gali. Tu gali susierzinti, pykti, bet nemuši mamos ir nesivoliosi ant grindų. Tai tik žaidimas, tačiau jeigu su juo susidorosi, skirsiu tau du taškus ir užrašysiu šioje lentelėje“.

Ir mama pasilenkia, nusišypso ir žaisminga sušnabžda: „Gerai, Bili, šįvakar tau negalima žiūrėti televizoriaus“. O Bilis pyksta, tačiau nemuša mamos ir nesivolioja ant grindų. O po šio dirbtinio susierzinimo priepuolio Bilis nusišypso, o mama šūkteli baisiausiai nustebusi: „Tai buvo nuostabu! Negaliu patikėti, kad tu tai atlikai!“

Vaikui praktikuojantis elgesį, keičiasi smegenys ir įsitvirtina įprotis. Atlikome tai tik kartą, tada sakome Biliui: „Tikriausiai nesugebėsi vėl to padaryti. Vargu ar pasaulyje iš viso yra toks vaikas, kuris galėtų atlikti tai du kartus iš eilės“. Bilis šypsosi ir sako: „Ne, aš sugebėsiu, sugebėsiu“. Atsakau: „Na, gerai, pabandykime dar kartelį“.

Pakartojate pratimą ir regite tokį pat rezultatą. Jei vaiko pyktis pasireiškia keleriopai, keiskite reikalavimus: o dabar nedarysi to ir šito. Praktikuojate tai reguliariai, kartą ar du per dieną, ir taip tęsiate.

Ir štai, tebepraktikuojant, įvyksta tikras, ne žaidybinis susierzinimo priepuolis. Ir pasirodo, kad jis nedaug – arba daug – geresnis už anksčiau buvusius. Tada prieinate prie vaiko ir sakote: „Bili, negaliu patikėti, mes netgi nežaidėme, ir žiū, kaip tau pavyko – supykai ant sesės, tačiau niekam nesudavei! Bili, tai buvo fantastiška!“.

Pasirinkimas padidina paklusimo tikimybę. Ir pasirinkimas nėra svarbus – svarbi pasirinkimo regimybė

Po to dar galite žaidimą tęsti, tačiau tikimybė kad nauji susierzinimo priepuoliai nežaidžiant taps „geri“, priimtini, iš tiesų padidėja.

Permainos dažniausiai pasiekiamos per dvi tris savaites. Tačiau tai buvo vos vienas pavyzdys. Pas mus ateina tėvai su vaikais, kurie ką nors padeginėja, muša mokytojus – tai jau rimti atvejai. Arba ateina, nes vaikas nevalgo daržovių ar neruošia namų darbų.

Pagrindinis būdas toks: ar buvo kas nors prieš poelgį, kas būtų galėję jį pakeisti? Ar galima tai pasitreniruoti? Ar galima užfiksuoti elgesį komplimentais? Tuo tarpu tėvai mano, kad disciplina yra bausmė, o taip elgesio pakeisti negalima.

Tai tinka visoms amžiaus grupėms. Tarkime, turite paauglę dukrą, kuri sako: „Mama, na tu ir kalė. Ką dėl manęs gero esi kada padariusi? Tik apie save galvoji“.

Nuo tokių žodžių tėvams kyla noras šokti per langą, nes juk visą gyvenimą skyrė tam velnio vaikui. Taigi, kaip atsikratyti tokio paauglių požiūrio? Mes vadiname tai pozityviomis priešingybėmis: kai norite kažko atsikratyti, kas jūsų nuomone, turėtų užimti to dalyko vietą? Juk tiesiog kažko atsikračius, problema lieka.

– Kaip, panaudojant paauglės mergaitės pavyzdį, išvystyti pozityvių priešingybių elgesį?

– Tarkime, paauglė ramiai sėdi prie pietų stalo ir nieko blogo nesako. Viena iš pozityvių priešingybių galėtų tapti blogo elgesio nepasireiškimo skatinimas. Galite tiesiog pasakyti: „Merion, kaip gerai, kad drauge pietaujame, puiku, kad esi čia“. Tai padidins tikimybę, kad Merion kitą kartą atsisės prie stalo ir nepasakys nieko blogo. Arba ji gali pasakyti: „Gali paduoti troškinį?“ O jūs tiesiog atsakote: „Žinoma, laikyk“. Čia perdėtų emocijų nereikia.

Palengva pereisite nuo paprasto elgesio prie sudėtingesnio ir netrukus išvysite, kad Merion netgi ir ne prie pietų stalo lieka maloni. Mes mokome tėvus išnaudoti tokį elgesį skatinančius atvejus, ir labai greitai nustojate girdėti „na tu ir kalė“, kuriate teigiamas priešingybes. Nereikia tokio elgesio ramdyti sakant „nedrįsk taip kalbėti po visko, ką tai padariau!“ Tyrimai rodo, kad kad taip tik sukuriamas blogas santykių su jumis modelis, paskatinsiantis vaiką užsiverti, jis ims vengti jūsų vos grįžęs iš mokyklos namo.

– Visa tai nuostabu, susidaro įspūdis, kad tai turėtų veikti, bet man atrodo, kad tėvams tikriausiai nelengva nuspręsti elgtis būtent taip.

– Taip, iš tiesų. Iš dalies dėl to kad, tai kertasi su tuo ką jau esame išmokę. Tai prieštarauja mūsų įsivaizdavimui: jei vaikas nedaro to, ko reikia, jį reikia bausti.

Tėvai sumišę, nes jiems atrodo, kad jie neturi efektyvių instrumentų, tad tenka panaudoti jėgą. O jėga viską tik gadina.

Mes nekeičiame vaikų – mes keičiame tėvus, kad jie galėtų pakeisti savo vaikus.

Komentarai (17)