Ukrainos atveju buvo kovojama prieš vidinį priešą, o Lietuvoje – prieš okupantus. Svarbu dar ir esamų organizacijų tinklai – Lietuvoje Sąjūdžio žmonių tinklas, Ukrainos atveju – „Oranžinės revoliucijos“ tinklas. Labai svarbu turėti lyderius, svarbu kvietimai susirinkti, o taip pat, kaip žiniasklaida nušviečia įvykius – ar labiau akcentuojamas smurtinis, ar nesmurtinis pasipriešinimo pobūdis.

Labai ilgai užsitęsę protestai nebeduoda reikiamo rezultato, atsiranda nuovargis, dingsta motyvacija. Svarbu protestuojančiųjų įvaizdis, simbolika, nesupriešinanti visuomenės. Žmonių mobilizaciją lemia daug veiksnių – reikalinga strategija, numatyta organizacija. Svarbu, kad būtų vienas lyderis, jei ne, galime matyti kaip Maidano atveju, prasidėjus smurtiniams veiksmams, atsirado nesutarimai tarp lyderių ir jie nieko nepasiekė, iškilo radikaliosios jėgos, kurios viską nori padaryti jėga. Gebėjimas organizuoti ir taikumo išlaikymas yra labai svarbu.

Pilietinės gynybos uždaviniai ir jų įgyvendinimo metodai

Pilietinė gynyba išsikelia svarbius uždavinius: veikti taip, kad agresorius negalėtų valdyti okupuotos valstybės ir palenkti visuomenę savo valiai; kliudyti agresoriui įgyvendinti savo tikslus; neleisti sudaryti veiksmingos okupacinės administracijos; pasiekti, kad agresoriui jo ginkluoto užpuolimo ir okupuotos valstybės kaštai būtų nepriimtini; silpninti agresoriaus karinius ir administracinius pajėgumus.

Keliant pilietinės gynybos uždavinius būtina numatyti įvairius jų paskirties scenarijus: visuomenė pilietiška, ji nesuteikia pagrindo įvykti invazijai; pilietinės gynybos organizavimas puolimo metu, kai priešas bando įžengti į krašto teritoriją; pilietinis pasipriešinimas jau įvykus invazijai ar okupacijai (nemokėti mokesčių, nedalyvauti rinkimuose ir pan.).

Ką turėtų daryti visuomenė, kad mūsų neužpultų? Vyksta kova informacinėje erdvėje. Esminė pergalė ne karo lauke, o suvokime. Oponentas turi žinoti, kad pralaimėjo kovą, dar nepradėjęs mūšio.

Siekiant, kad pilietinė gynyba atgrasintų potencialius agresorius arba, jei nepavyko atgrasinti, neleistų jiems įtvirtinti savo valdžios, reikia būti pasiruošus imtis šių pagrindinių pilietinės gynybos metodų: protesto ir įtikinimo; informavimo; nebendradarbiavimo; įsikišimo – ekonominio politinio, fizinio. G. Sharpas savo knygoje Nesmurtinio pasipriešinimo politika, išleistoje 1973 m., įvardija apie 300 nesmurtinio pasipriešinimo būdų, kuriuos, rengiantis pilietinei gynybai, būtina išsiaiškinti.

Nesmurtinio protesto ir įtikinimo metodai daugiausia yra simboliškos demonstracijos, įskaitant paradus, žygius ir budėjimus. Nebendradarbiavimo metodas apima administracinį, socialinį ir ekonominį nebendradarbiavimą. (pvz., boikotai ir streikai) bei politinio nebendradarbiavimo aktus. Įsikišimo metodu laikomos badavimo akcijos, nesmurtinis patalpų ar vietos užėmimas. Kompleksinis šių metodų taikymas kiekvienam agresoriui ir okupantui sukelia papildomų problemų ir silpnina jo valią.

Kaip reiktų rengtis pilietiniai gynybai

Ukrainos pavyzdys parodė, kad negalime laukti „X“ dienos be atitinkamų pasirengimo veiksmų. Rengiantis pilietinei gynybai, reikia žinoti, kokios yra gyvybiškai svarbios valstybės funkcijos, nusimanyti apie potencialių agresorių silpnybes.

Veiksminga pilietinė gynyba neįsivaizduojama be svaraus visuomeninių organizacijų, ypač Lietuvos šaulių sąjungos bei Skautijos organizacijų indėlio. Visuomeninės organizacijos stengiasi prisidėti prie pasirengimo pilietinei gynybai. Šios veiklos efektyvumo didinimui reikalinga bendra politika.

Galima pripažinti, kad civilinės saugos (CS) institucija yra artima pilietinei gynybai. Jos veiklos metodų prireiktų pilietinės gynybos veiksmams. Mokyklos turi CS mokymo programą, kuri jau neatitinka XXI a. realijų. Negana to – ši programa vykdoma tik formaliai. Mokiniai nieko nežino apie CS, kuriai programoje skirtos valandos paskiriamos mokytojams, kuriems trūksta valandų, pvz., biologijos arba technologijų mokytojams.

Pedagogų nuomone, Krašto gynybos modulio diegimas bendrojo lavinimo mokyklose nėra racionalus. Modulių sistema nėra efektyvi. Supažindinimas su krašto apsauga turėtų būti organizuotas per neformalųjį švietimą. Koordinuojanti institucija turėtų pasakyti, kaip turėtų atrodyti pasirengimas pilietinei gynybai, nurodyti gaires ir sudaryti sąlygas veikti visuomeninėms organizacijoms, kurios organizuotų mokymus mokytojams, paskaitas ir susitikimus su moksleiviais ir studentais, organizuotų renginius – konkursus.

Lietuvos Šaulių sąjunga yra visuomeninė gynybinė organizacija, dabar jungianti apie 8 tūkst. narių. Ši organizacija išsidėsčiusi visoje Lietuvos teritorijoje ir ji, kaip nevalstybinė institucija, galėtų sutelkti visuomenę po viena vėliava.

Šiuo metu keliami įvairūs pasirengimo pilietinei gynybai klausimai: būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos istorijos aktualizaciją, atsižvelgiant į XXI a. dvasią, šiuo metu mokyklose istorijos dėstymo metodai yra iš XX a. vidurio, kurie nėra efektyvūs; būtina atnaujinti mokykloms skirtą CS ir pilietiškumo mokymo programas. Lietuvos šaulių sąjungai trūksta personalinių bei materialinių pajėgumų. Būtina pagalba visuomeninėms organizacijoms rengiant personalą pilietinei gynybai bei aprūpinant jų materialinę bazę, kad jos gebėtų užtikrinti sąveiką su švietimo įstaigomis ir mokyklomis.

Teigiamas reiškinys yra tai, kad rengiama istorinio ir pilietinio ugdymo programa, kurią vykdytų Edukologijos universitetas ir Lietuvos karo akademija ir parengtų mokytojus, gebančius perteikti pilietinio pasipriešinimo elementus.

Vytautas Mankevičius

Komentarai ()