Tapęs pinigų padirbinėtojų karaliumi, jis sugebėjo išgyventi Holokaustą. Jis buvo vienas iš 142 žydų dailininkų, uždarytų koncentracijos stovykloje ir priverstų padirbinėti naciams dolerius ir svarus sterlingų. Jam vadovaujant, 138 iš tų žydų liko gyvi. Pats gi Solomonas Smolianovas po karo ėmė gaminti vaikiškus žaisliukus.

Poltavos sinagogos šoicheto Isako Smolianovo šeimos jaunėlis buvo nuolatinė nuolatinio tėvo galvos skausmo priežastis. Kitaip nei likę vaikai, šventai laikęsi žydų tradicijų, Solomonas nuo mažumės pasižymėjo laisvamanybe. Tėvas stengėsi jaunatviškiems protestams užkirsti kelią pamokomais pokalbiais, bet viskas veltui. Į Solomoną ranka numojo, kai jo kambaryje rado nuogų moterų eskizus, o šis tik šyptelėjo: „Tai mano būsimoji profesija. Nutariau tapti dailininku“.

Ir jis tapo.

Be to, būtent ši, šeimos nuomone – nerimta, profesija leido jam paskui išgyventi būsimą istorinį kataklizmą, nusinešusį milijonus jo tautiečių gyvybių. Ir nors dėl tų pačių istorinių aplinkybių Solomono Smolianovo darbai nepuošia pasaulio muziejų galerijų, jo talentas istorijoje pėdsaką visgi paliko, suteikęs jam pinigų padirbinėtojų karaliaus titulą.

Solomono, gimusio užpraeitame amžiuje Poltavoje, susidomėjimas piešimu pasireiškė netikėtai. Tai įvyko po atsitiktinio apsilankymo privačioje įžymaus tapytojo Grigorijaus Miasoedovo atidarytoje meno mokykloje.

Gan greitai, o, svarbiausia, lengvai ir noriai įsisavino piešimo ir tapybos techniką. O susipažinęs su mokyklos įkūrėjo sūnumi, pasekusiu tėvo pėdomis, Ivanu Miasoedovu, Solomonas pradėjo mokytis pas jį. Nepaisant amžiaus skirtumo, mokinys ir mokytojas greitai rado bendrą kalbą ir netrukus tapo draugais, kuriuos išskyrė tik Rusijoje įvykusi revoliucija.

Solomonas išvyko iš šalies ir paklaidžiojęs po įvairias Europos šalis, vedęs ir išsiskyręs, 1925 m. apsistojo Berlyne. Visus tuos metus pragyvenimą jam parūpindavo dailininko talentas: jis piešė portretus, puošdavo sienas, kūrė plakatus. Tačiau uždarbio vos pakako pramisti. Ir čia jis vėl sutiko savo mokytoją ir draugą Ivaną Miasoedovą, kuris irgi pasitraukė iš Rusijos, bet iki jų susitikimo Vokietijoje jau buvo spėjęs atsėdėti pirmą kartą už pinigų padirbinėjimą.

Talentingą dailininką nusikalsti privertė banalus pinigų trūkumas ir nereikalingo emigranto dalia. Tos pačios priežastys prie jo nelengvo nusikalstamo amato stumtelėjo ir Solomoną. Vadovaujamas Miasoedovo, jis palengva įsisavino įvairių šalių banknotų padirbinėjimo gudrybes ir niuansus.

Netrukus draugų išleistus banknotus aptiko Vienos, Prahos, Drezdeno ir Baden Badeno bankai. Solomonas organizavo padirbtų pinigų platintojų tinklą – policija periodiškai ką nors iš jų sulaikydavo, tačiau atsekti organizatorių ilgai nepavyko, nes grandinė nutrūkdavo jau prie antros ar trečios grandies. Bet nieko amžino nėra ir už gražų gyvenimą teko susimokėti.

Tiesa, gauta poros metų kalėjimo bausmė niekaip Solomono nepamokė ir nė truputėlio nesumažino jo noro ir toliau užsiiminėti pinigų padirbinėjimu. Išėjęs laivėn, kaip mat ėmėsi senojo amato, ir ne vienus metus vis tobulino savo įgūdžius. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje jis jau buvo nusikalstamame pasaulyje gerbiamas vienas iš geriausių reikalo žinovų, o jo leidžiamos „produkcijos“ apimtys tapo galvasopiu ne vienoje šalyje, kurių policija paskelbė Solomono paiešką.

Sulaikytas 1936 metais, jis vėl buvo nuteistas. Tačiau ketveri metai kalėjimo jį ne itin gąsdino. Jis išmoko „darbus“ valdyti ir iš kalėjimo, tad ramiai laukė bausmės pabaigos ir sotaus gyvenimo laisvėje. Tiesa, šį kartą sėdėti iki laisvo gyvenimo jam neteko. Likus metams iki bausmės pabaigos, prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, kaip žydas ir nusikaltėlis, Solomonas Smolianovas iš kalėjimo buvo pasiųstas į Mauthauzeno mirties stovyklą.

Iš pradžių jo gyvenimas stovykloje niekuo nesiskyrė nuo kitų sulaikytųjų. Drauge su visai nuo ryto lig nakties sunkiai dirbo, būdavo mušamas prižiūrėtojų ir kasdien matydavo, kaip miršta kiti. Ir, žinoma, norėjo išgyventi pats. Atsitiktinai, o gal ir visai tikslingai, jo pamestas vieno iš prižiūrėtojų portretas susilaukė dėmesio.

Solomoną ėmė kartas nuo karto atleisti nuo darbo, kad šis nutapytų lagerio viršininkų ir jų šeimų narių portretus, plakatus ir kitą lagerio meninę atributiką. Tai suteikdavo tam tikrą palengvinimą nelaisvėje. Bet po trijų metų lagerinio gyvenimo, prie kurio Solomonas, regis, prisitaikė, jį visiškai vieną etapu išvežė į Zachsenhauseną.

Jam atvykus, stovykloje jau visu pajėgumu vyko slapta nacių vykdoma dokumentų ir anknotų padirbinėjimo operacija „Bernhard“. Operacija buvo pavadinta jos vadovo Bernhardo Krügerio, pavaldžiam asmeniškai Himleriui, vardu. Buvo siekiama pakirsti Didžiosios Britanijos ir JAV finansų sistemas, užtvindant jas netikrais banknotais.

Iš visų konclagerių buvo renkami geriausi graveriai, spaustuvininkai, popieriaus gaminimo specialistai, dailininkai ir įvairių Europos šalių bakų darbuotojai. Iki 1944-ųjų metų buvo surinkti 142 žmonės, kurie ir pradėjo spausdinti anglų svarus sterlingų, o vėliau ir JAV dolerius. Jie visi buvo žydai. Ir nors lageryje jiems buvo įrengti du atskiri barakai, juos neblogai maitino, atnešdavo knygų ir laisvadieniais (!) leisdavo žaisti stalo žaidimus, visi suprato, kad pasibaigus projektui, iš lagerio jiems lemta iškeliauti tik per kaminą.

Solomonas Smolianovas šiai specialistų komandai paskirtas vadovauti kaip vienintelis „profesionalus“ nusikaltėlis pinigų padirbinėtojas. Kalinių specialistų gyvenimo smulkmenas savo knygoje „Velnio dirbtuvės“ aprašė vienas iš likusių gyvų dalyvių , Adolfas Burgeris. Jo knygos motyvais buvo susuktas „Oskaru“ apdovanotas meninis filmas „The Counterfeiters“. Per šios tipografijos veikimo metus buvo pagaminta tiesiog astronominė suma – daugiau nei 13 milijonų svarų, o joje pagamintų kupiūrų padirbimo požymių nesugebėjo aptikti netgi Britanijos bankų ekspertai.

Didelę dalį padirbtų kupiūrų pavyko nustatyti tik vėliau, pagal adata perdurtus anglų monarchų veidus. Kaip vėliau paaiškėjo, tai iš anksto numatė kaliniai. Juk anglams, dideles svarų kupiūras (13×21 cm) nešiojusiems tiesiog kišenėse ir tvirtinusiais juos smeigtukais, perdurti monarcho portretą buvo tiesiog neleistina.

Žinoma, visi kaliniai darbą atliko, neturėdami išeities. Tačiau kai kurie visgi sabotavo darbą, tokį naudingą jų giminių ir artimųjų žudikams. Solomonas sabotuotojų požiūrio nesuprato, tačiau visada gelbėjo juos nuo tikros mirties. „Draugus įduoti negerai“, – sakydavo jis kitiems. – „Įduosite juos, aš pats jus nudėsiu“.

O paskui pats imdavosi darbo ir išgaudavo reikiamą kupiūrų kokybę praktiškai vienas. Tiesa, atlikęs visą darbą, neskubėdavo naciams jo rodyti iki pat paskutinio momento, kai toliau užlaikyti rezultatų jau niekaip nebūdavo galima.

Taip jis pratempė iki karo galo. Po išlaisvinimo Solomono Smolianovo pėdsakai dingo, o jis pats liko pavojingiausių nusikaltėlių sąrašuose dar ilgai. Manoma, kad pirmaisiais pokario metais, naudodamiesi jo pagamintais padirbtais dokumentais į mandatinę Palestiną nusigavo ne vienas šimtas žydų. Tikrai žinoma, kad 1948 metais Romoje jį sulaikė ir apklausė Italijos policija dėl miestą užplūdusių padirbtų dolerių.

Trūkstant įrodymų, buvo paleistas ir iš Italijos išvyko. Vėliau jis pasirodė Urugvajuje, tačiau ir jį turėjo palikti, vietos policijai įtarus jį rusiškų ikonų padirbinėjimu. Paskutinieji Solomono Smolianovo metai praėjo Brazilijos mieste Porto Allegre, kur daugelio nuostabai, septintame gyvenimo dešimtmetyje atidarė vaikiškų žaislų parduotuvėlę, ėmęsis reikalo su jam būdingu optimizmu. Apskritai, optimizmas buvo viena iš jo vizitinių kortelių. Net ir už lagerio sienų aplinkiniams tai įkvėpdavo viltį.

Ir kai kažkas nusivylęs nuleido rankas, sakydamas „Mes vis viena pateksime į krosnį“, jis visą laiką prieštaraudavo: „Palauk, jaučiu, dar kažkas įvyks“. Iš jo vadovaujamos specialistų brigados pavyko išgyventi 138 kaliniams.

Komentarai (2)