Ištraukos iš greitai pasirodysiančios knygos apie informacijos (ne)laisvę dabartinėje Rusijoje, pateikiant pavyzdžius iš ankstesnės epochos. Apie Vilniuje sukurtą pirmąją sovietinę kopijavimo mašiną, kryžiaus kelius, norint pakalbėti su užsieniu ir panašias sovietines linksmybes.

Andrejaus Soldatovo ir Irinos Borogan „Mūšis dėl runeto“ («Битва за Рунет») – įtraukiantis pasakojimas apie Rusijos santykį su informacija. Autorių manymu, šalis blaškosi tarp dviejų polių. Viena vertus, siekia progreso ir komunikacijos, tai yra, vysto laisvą prieigą prie interneto, iš kitos pusės – bijo, o tai reiškia, kontroliuoja, kaip SSRS laikais, ieškodama įtakos agentų. Žurnalistinių tyrimų serija – apie operatyvinį sekimą Olimpiados, konflikto Ukrainoje metu ir kovojant su opozicija – leidžia autoriams daryti paprastą išvadą. Stengdamosi kontroliuoti informaciją, specialiosios tarnybos tebenaudoja tuos pačius instrumentus, kaip ir SSRS, netgi techniniu požiūriu jos pernelyg nepatobulėjo. Slon Magazine publikuoja knygos ištrauką, iš kurios galima sužinoti, kaip SSRS atsirado ir netrukus išnyko kserokopija ir kokias kliūtis turėjo įveikti sovietinis pilietis, norėdamas telefonu pakalbėti su užsieniu.

Vladimiras Fridkinas MVU fizikos fakultetą raudonu diplomu baigė 1952 metų gruodį. Rimtas, gražaus veido jaunuolis kelis mėnesius negalėjo rasti darbo ir gerai žinojo priežastį – jis buvo žydas, o Stalino pradėta antisemitinė kampanija anuliavo jo raudonojo diplomo pranašumus. Praradęs viltį tapti branduolių fiziku, jis galiausiai rado darbą poligrafinių mašinų moksliniame tyrimų institute (MTI).

Institutas glaudėsi apgailėtinuose gamyklos barakuose Maskvos pietvakariuose, netoli nuo tos vietos, kur dabar stovi paminklas Gagarinui. Kai Fridkinas pirmąkart įžengė į savo mažą kabinetą, jis buvo beveik tuščias – tik stalas ir kėdė. Neįspūdinga karjeros pradžia.

Tuščiame kambaryje ne kažin ką nuveiksi, tad Fridkinas valandų valandas sėdėdavo po žalia lempa erdvioje Lenino vardo bibliotekos skaityklos salėje netoli Kremliaus. LVB didžiavosi pačiu gausiausiu knygų, dokumentų ir disertacijų visomis pasaulio kalbomis rinkiniu Sovietų sąjungoje.

Kartą Fridkinas bibliotekoje perskaitė amerikiečių fiziko Chesterio Carlsono straipsnį, skirtą elektrofotografavimo procesui, arba, paprasčiau tariant, fotokopijavimui. SSRS tuo metu nieko panašaus neegzistavo, ir Fridkiną užvaldė idėja sukurti savą, pirmąjį SSRS kopijavimo aparatą. Tad, savo instituto elektrotechnikos skyriuje paprašė aukštos įtampos elektros srovės generatoriaus, o paskui patraukė į gimtąjį MVU fizikos fakultetą, – sieros kristalų ir fotodaugintuvo. Eksperimentus jis atliko savo mažutėliame kabinete.

Iš pradžių Fridkinas pabandė nukopijuoti knygos puslapį, paskui – fotografiją. Netrukus jam pavyko nukopijuoti Mochovojos aikštės atvaizdą – gerai žinomas vaizdas su Kremliumi fone. Kai Fridkinas parodė ją MTI direktoriui, šis šūktelėjo: „Tu bent jau pats supranti, ką išradai?!“ Inžinieriams tuojau pat buvo įsakyta Fridkino kūrinį sutvarkyti ir surinkti mašinos, galinčios daryti fotokopijas, pavyzdį.

Taip atsirado pirmasis SSRS kopijavimo aparatas – metro aukščio ir pusmetrio pločio dėžė, prie kurios buvo primontuotas srovės generatorius ir du cilindrai. Prietaisą pavadino „elektrofotografine dauginimo mašina №1“.

Aparatas buvo itin paprastas, tačiau visi suprato išradimo svarbą. Instituto direktorius paskambino į ministeriją, ir netrukus ministras institute apsilankė asmeniškai. Aparatas jam padarė tokį įspūdį, kad nedelsdamas pradėjo masinę aparato gamybą, kurią organizavo gamykloje Kišiniove. Vilniuje buvo atidarytas specialus MTI, užsiėmęs išskirtinai elektrofotografijos tyrimais. Dvidešimt keturių metų Fridkiną paskyrė instituto direktoriaus pavaduotoju, įteikė piniginę premiją ir nufilmavo televizijos filme apie naujausius sovietinio mokslo pasiekimus.

Reikalai taisėsi, tačiau Fridkinas kaip ir anksčiau, norėjo užsiimt fizika. 1955 jį priėmė dirbti į kristalografijos institutą. Kopijavimo aparatą jis pasiėmė su savimi, ir kone kiekvieną dieną jo kabinete lankydavosi kolegos, norėdami iš užsienietiško žurnalo nusikopijuoti dar vieną mokslinį straipsnį.

Fridkinas institute darėsi vis populiaresnis ir viskas buvo nuostabu, kol kartą, 1957 metais, į jo kabinetą užėjo KGB darbuotoja. Tai buvo gera jo pažįstama – jie dažnai drauge gerdavo arbatą. Tačiau šįsyk laukė nemalonus pokalbis. „Privalau paimti jūsų aparatą ir sunaikinti“, – tarė ji. Fridkinas paklausė, ar ši žino, kad tai – pirmasis Sovietų sąjungoje kopijavimo aparatas. „Žinau, tačiau pas jus užeinantys žmonės gali dauginti ką nors draudžiama“, – atsakė KGB darbuotoja.

Pirmasis Sovietų sąjungoje kopijavimo aparatas buvo sulaužytas į gabalus ir išmestas sąvartynan. Tačiau viena jo dalis – veidrodinė plokštelė – išliko, ją pasiėmė instituto darbuotojos ir pakabino moterų tualete kaip veidrodį. Kristalografijos institutas jokių slaptų tyrimų nevykdė, ir pirmojo šalies kopijavimo aparato sunaikinimas su valstybės paslapčių saugojimu neturėjo nieko bendro – tai buvo tipiška paranoja, būdinga sovietų valdžiai. Partija slopino bet kokias laisvo informacijos judėjimo užuomazgas ir stengėsi viską kontroliuoti. KGB norėjo užkirsti kelią bet kokių partijos nepalaimintų dokumentų dauginimui Fridkino išradimu.

Po kelių metų Kišiniovo gamykla kopijavimo aparatų gamybą nutraukė. Fridkinas suprato, kad ten gaminti aparatai buvo nelabai kokybiški, tačiau vargu ar jų gamyba nutraukta dėl šios priežasties. Vėliau, kai fotokopijavimas Vakaruose tapo kasdienybe, Sovietų sąjunga kelis Xerox markės aparatus nupirko, tačiau partijos požiūris į informaciją nepakito. Kseroksai pateko į partijos vadovybės ir Mokslų akademijos kabinetus, tačiau pats kopijavimo procesas buvo griežtai kontroliuojamas. Gamyklose ir institutuose prie kopijavimo aparato stovėdavo specialus žmogus, sekdavęs, kas ir ką kopijuoja. Fridkinas suprato, kad jo išradimas ir svietų valdžia – nesuderinami.

„Žinau, tačiau pas jus užeinantys žmonės gali dauginti ką nors draudžiama“, – atsakė KGB darbuotoja.

Ketvirtajame dešimtmetyje sovietų miestų gatvėse atsirado garsiakalbiai – vienas iš svarbiausių propagandos įrankių. Nelyg viduramžių vienuolynų varpai, valstybės himnu sovietų piliečiams jie skelbdavo dienos pradžią ir pabaigą. Jo išjungti būdavo neįmanoma. Ne vieną dešimtmetį žmonės skaitė ir klausė tik tai, ką būdavo leidžiama skaityti ir klausyti. Karui baigiantis, SSRS išauga visa karta, nežinojusi nieko, išskyrus oficialųjį požiūrį. Visas šių žmonių gyvenimas tebuvo atspindys kažkur viršuje ištartų žodžių – štampų, gaminamų valdžios.

Viešąją erdvę visiškai kontroliavo režimas. Visa laikraščiuose ir televizijoje pasirodanti informacija būdavo cenzūruojama Vyriausiosios valdybos literatūros ir meno reikalams (Glavlitas), tiesiogiai atsakingos Ministrų tarybai. Nuo 1961 metų Glavlito kontrolei atiteko ir pokalbiai (Maskvoje dirbančių užsienio žurnalistų bendravimas teleksu ir telefonu). Meninę kūrybą – tiek prozą, tiek ir poeziją – cenzūravo kitas vyriausybinis komitetas – Goskomizdat.

Užsienio radijo programos slopintos tiesiog pasienyje specialiais įrenginiais ir ši praktika buvo veržliai plėtojama: 1949 metais vakarietiškas radijo stotis blokavo 350 trumpųjų bangų trikdžių generatorių, 1950 m. jų padaugėjo iki 600, 1955-aisiais iki 1000. Iš jų 700 stovėjo sovietų bloko šalyse. Visi jie veikė, slopindami 70 užsienio radijo stočių transliacijas. 1986 metais SSRS teritorijoje buvo 13 galingų trikdžių stočių, veikiančių dideliu atstumu, 81 mieste buvo nuosavos menkesnio veikimo nuotolio stotys, bendras triukšmų generatorių skaičius šalyje išaugo iki 1300. Slopinimai nutraukti tik 1988-ųjų metų lapkritį, Michailo Gorbačiovo sprendimu.

Beveik visus septynis sovietų valdžios dešimtmečius informacijos paieška paprastiems, neturintiems valdžios žmonėms, buvo rizikingas ir pavojingas užsiėmimas. SSRS gaminti radijo imtuvai kai kurių dažnių nepriimdavo, o bandymai lituokliu pakeisti schemas buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui. Kiekvienas imtuvas būdavo privalomai registruojamas ir tokia tvarka tęsėsi iki 1962 metų. Valdžia norėjo kontroliuoti visus, kas tik užsiimdavo informacijos kopijavimu, KGB reikalavo saugoti visų spausdinimo mašinėlių atspaudus – jei prireiktų nustatyti leidinio autorių.

Kontroliuojamas buvo ir bet koks bendravimas su užsieniečiais, net kuo nekalčiausias. Geležinės užsklandos epochoje norint išvažiuoti užsienin, reikėjo išvykimo vizos, kurią gauti buvo galima tik po ilgų pokalbių su KGB darbuotojais. Užsienyje sovietų piliečiai privalėjo judėti tik grupėmis ir vengti bet kokio, taip pat ir neformalaus, bendravimo su vietiniais.

Komentarai (18)