Narkotikai atliko svarbų vaidmenį 1940 metų prancūzų kapituliavimui? Grobikiška vokiečių kariuomenė su savimi gabeno 35 milijonus tablečių amfetamino, kuris kariams ir karininkams leido nemiegoti paromis. Ar tiesa, kad paskutinėmis savaitėmis bunkeryje Adolfas Hitleris buvo nukriošęs, sunkios abstinencijos kankinamas narkomanas? Naujoji knyga pasakoja apie narkomaniją Trečiajame Reiche, rašo švedų leidinys „Expressen“.

46 metų Normanas Ohleris – vokiečių rašytojas. Jo ankstesnės knygos buvo kuriamos pagal išgalvotus siužetus, tačiau pernai metais pasirodžiusi knyga „Blitzed“ yra istorinis darbas apie narkomaniją nacistinėje Vokietijoje. Knyga greitai tapo bestseleriu ir buvo išversta į 18 kalbų. Švedijoje knyga pasirodė pavadinimu „Narkotikai Trečiajame Reiche: dopingo blitzkrygas“.

N. Ohleris išaugo šaltojo karo metų Berlyne. Siena griuvo, kai jis buvo beveik suaugęs. Jis prisimena paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai jaunimas iš rytinės ir vakarinės miesto dalių rinkosi apleistuose fabrikų pastatuose, klausėsi techno muzikos ir eksperimentavo su „ekstazi“ ir LSD.

Knygos idėją jam pasiūlė bičiulis didžėjus. „Ar tu žinai, kokį vaidmenį nacionalsocializmui turėjo narkotikai?“ – paklausė jis. N. Ohleris nežinojo, tačiau jam pasirodė, kad tai puiki idėja knygai. Apie tai nebuvo daug rašoma. Iš pradžių narkotikai turėjo tapti fonu meniniam kūriniui, tačiau kai N. Ohleris pradėjo tyrinėti karo archyvus, suprato, kad išleis dokumentinį tyrimą, rašo „The Guardian“.

Mitas apie „švaraus gyvenimo“ žmogų

Veimaro Respublikos epochoje tarp dviejų pasaulinių karų, prieš naciams ateinant į valdžią, Vokietija buvo pasaulinis opiatų, įskaitant morfiną ir kokainą, eksporto lyderis. Narkotikų buvo galima nusipirkti vaistinėje.

Tuo pat metu siaurame nacių partijos rate iškilo A. Hitlerio, kaip „švariai gyvenančio“ ir nenuilstamai savo šalies labui dirbančio žmogaus paveikslas. Jis neigė visas įmanomas nuodų formas organizme, negėrė net kavos.

„Jis – tai genijus ir kūnas, – pareiškė vienas iš A. Hitlerio draugų 1930 metais. – Jis negeria, valgo praktiškai vien daržoves ir neliečia moterų“.

Naciai norėjo pasakyti, kad A. Hitlerio mintyse – vien tik Vokietija.

1933 metais atėjus į valdžią naciams požiūris į narkotikus tapo gerokai griežtesnis. Kitais metais narkomanai buvo paskelbti „nusikaltėliais ir bepročiais“. Kai kurie jų vėliau tapo galabijimo programos „Т-4“ aukomis – jie kartu su fizinę ir psichinę negalią turinčiais asmenimis buvo žudomi suleidžiant mirtiną injekciją.

Kiti buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas. Be to, naciai narkotikus ėmė sieti su žydais. Pavyzdžiui, už rasių grynumą nacistinėje Vokietijoje atsakinga institucija teigė, kad piktnaudžiavimas narkotikais yra viena žydų tautai būdingų savybių. Suprantama, tikrovėje viskas buvo kitaip.

Nuosavas „stebuklingas narkotikas“

Egzistavo narkotikai, kurie idealiai tiko naciams, nepaisant visų draudimų ir bausmių.

Kompanijos „Temmler“ vyriausiąjį chemiką daktarą Fritzą Hauschildą įkvėpė eilės sportininkų, vartojusių amerikietišką amfetaminų mišinį benzedriną, pasiekimai 1936 metų Olimpinėse žaidynėse Berlyne. F. Hauschildas pradėjo kurti savą „stebuklingą narkotiką“. Po metų jam buvo išduotas patentas pirmam vokiškam amfetaminui – pervitinui.

Pervitino tabletės naujojoje Vokietijoje turėjo didelį pasisekimą. Kalbėjo, kad jos stebuklingai veikia žmogaus pasitikėjimą savimi, tad jos tapo „liaudies narkotiku“. Daugybė piliečių – nuo sekretorių iki garvežių mašinistų – vartojo šį preparatą, siekdami išsaugoti budrumą ir geriau dirbti.

N. Ohleris vadina pervitiną „nacionalsocializmu piliulėse“. Netrukus kariaujančios šalies kariai tapo narkotinės priklausomybės aukomis. Knygos autorius cituoja laišką iš fronto, parašytą kario Heinricho Boellio, kuris 1972 metais gaus Nobelio literatūros premiją. Laiške G. Boellis prašo tėvų atsiųsti jam pervitino – vienintelio vaisto nuo nuolatinio miego noro, kuris yra tikras pavargusio kario priešas.

Berlyne vieno iš valstybinių institutų direktorius Otto Ratke konstatavo, kad pervitinas – puiki priemonė išsekusiems kariams.

Spąstai: Prancūzijos kapituliacija

1940 metų pavasarį Vokietija įgyvendino Prancūzijos užgrobimo planą. Vokietijos užkariavimas metais anksčiau buvo greičiau naujo ryžtingo Vokietijos kariavimo būdo – „blitzkrygo“ (vok. Blitz Krieg – staigus karas, red.) generalinė repeticija. Tačiau Prancūzija – tai ne Lenkija.

Visam pasauliui atrodė, kad ten Vokietija neturi šansų. Iš pietų Prancūziją saugojo Mažino linija – praktiškai neįveikiama įtvirtinimų juosta, visiškai netinkama staigiam puolimui vieta.

Vienintelis prieinamas kelias driekėsi šiaurėje – tarp Belgijos ir Nyderlandų. Tačiau ten vokiečiams būtų tekę susidurti su didele dalimi numanomai stiprios ir treniruotos britų ir prancūzų kariuomenės.

A. Hitleris buvo sužavėtas kariuomenės vadovybės paruoštu nauju planu. Pagrindiniam smūgiui, kuris turėjo būti suduotas daugiausiai motorizuotų dalinių, buvo pasirinkta kalnuota vietovė Ardėnuose (kalnų masyvas Belgijos pietuose, besitęsiantis į Prancūziją ir Liuksemburgą).

Komentarai (4)