Ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­ti or­ga­niz­mai (GMO) – daž­nai gvil­de­na­ma te­ma tiek ži­nia­sklai­do­je, tiek svei­kos gy­ven­se­nos bei ap­lin­ko­sau­gos ra­te­liuo­se, ar tie­siog kal­ban­tis su drau­gais apie nau­­jau­­sia­­sias tech­no­lo­gi­­jas. Dau­­gelis, tik­riau­siai ir Jūs, apie GMO tu­ri­te vie­no­kią ar ki­to­kią nuo­mo­nę. Gal­būt tai svei­kin­ti­nas ir pa­sau­lį nuo ba­do gel­bė­sian­tis iš­ra­di­mas, o gal – ne­są­ži­nin­gas žai­di­mas su gam­ta ne pa­gal jos tai­syk­les?
Ta­čiau, ar tik­rai ži­no­me, kas gi iš tik­rų­jų tie mi­tais api­pin­ti GMO? Ar su­si­mąs­to­me, kas iš tie­sų la­biau­siai le­mia nuo­mo­nių apie GMO for­ma­vi­mą­si vi­suo­me­nė­je?

Genetinės modifikacijos gamtoje ir laboratorijoje

Nors dauguma turime susiformavę vienokį ar kitokį supratimą apie tai, kas yra „genetinė modifikacija“, skirtingiems žmonėms ir visuomenės grupėms tai kartais reiškia visai skirtingus dalykus.

Pavyzdžiui, iš mokslinės pusės, visi organizmai tam tikra prasme yra „genetiškai modifikuoti“. Kaip taip gali būti? Paprasta: genų modifikacijos yra visiškai natūralus, evoliuciją skatinantis veiksnys. Visi gyvi organizmai, visais laikais taikėsi prie kintančios aplinkos, pasinaudodami kintančiais genais – gamtoje išlieka tik tie, kurių genai toje situacijoje veikia tinkamiau, net jei kitomis aplinkybėmis galėtų būti kenksmingi. Tačiau šiais laikais šį „modifikacijos“ procesą gali stipriai paspartinti biotechnologijos.

Jau kelis dešimtmečius laboratorijose galima tiesiogiai manipuliuoti organizmų genais. Pavyzdžiui, perkeliant tam tikrus genus iš visai kitos rūšies organizmo (transgeninės modifikacijos), galima sukurti kenkėjams atsparūs maistinius augalus, naudingomis maisto medžiagomis papildytus produktus gaminančius augalus ir galvijus, sausrą pakelti galinčius javus ir t.t.

Galimos ir modifikacijos su tos pačios ar jai artimos rūšies organizmo (cisgeninės modifikacijos), kurios ne itin skiriasi nuo paprasto kryžminimo, siekiant išgauti grynesnius ar geresnius veislės genus. Taip pat modifikuoti galima ir paveikiant paties organizmo genus (subgeninės modifikacijos). Pavyzdžiui, tokiu būdu buvo išvesta miltligei atspari kviečių veislė, genetinėmis technologijomis nuslopinus genus, „išjungdavusius“ nuo miltligę sukeliančių grybų saugančią sistemą.

Tačiau taip sukurti organizmai toli gražu nebuvo pirmasis žmogaus bandymas manipuliuoti gamtos genų fondu. Pavyzdžiui, dauguma maistui naudojamų augalinių kultūrų – grūdai, daržovės ir vaisiai – bei naminiai gyvuliai buvo išvesti kryptingos ilgalaikės selekcijos būdu. Kitaip tariant, karta iš kartos buvo atrenkami ir dauginami žmogaus pageidaujamus genus turintys organizmai, taip sukuriant pageidaujamas savybes turintį produktą.

Tokia primityvi „genų modifikacija“ prasidėjo vos tik žmonėms pradėjus užsiimti gyvulininkyste ir žemės ūkiu, nors, savaime suprantama, apie genus jie nieko nežinojo. Besivystant technologijoms, bei gerėjant žmonių žinioms apie organizmų genetinę medžiagą, genais pradėta manipuliuoti aktyviau.

Pavyzdžiui, praeito amžiaus pirmoje pusėje maistiniai augalai pradėti veisti mutagenezės būdu, t. y. juos paveikiant radioaktyviais, UV spinduliais arba chemikalais taip sukeliant daugybę atsitiktinių genų mutacijų, o po to atrenkant geriausias, įdomiausias ar pageidautinas savybes turinčius augalus. Tokiu būdu išvesta nemažai dabar maistui naudojamų kultūrų, tarp jų ir tam tikros pomidorų, pupelių, ryžių, javų veislės ir kt. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje mutagenezės būdu sukurti Golden Promise miežiai – vieni pagrindinių miežių, naudojamų alaus ir viskio gamyboje.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, visame pasaulyje 2014 metais buvo auginama bent 1000 mutageneze išvestų pagrindinių maisto produktų rūšių. Įdomiausia, jog nors naudojame taip modifikuotus organizmus, jie dažniausiai nėra žymimi, taigi negalime žinoti, ar pomidoro veislė, kurią auginame ar valgome, atsirado tokiu būdu.

Be to, ši technologija, nors tam tikrais aspektais galėtų būti laikoma netgi pavojingesne vartotojų sveikatai dėl sukeliamų daugybės atsitiktinių mutacijų, nei teisiškai, nei visuomenėje nėra vertinama taip pat, kaip biotechnologijomis sukurti GMO. Galbūt tam įtakos turi tai, jog organizmų mutagenezė išrasta palyginus seniai, ir prie šios technologijos jau spėjome priprasti?

„Genetiškai modifikuoti organizmai“ – mokslinė ar kultūrinė sąvoka?

Jei bandytumėme ieškoti universalaus GMO apibrėžimo, ko gero, greitai tektų pripažinti, jog kiek žmonių – tiek ir nuomonių. Pasak žurnalisto Nathanael Johnson, „GMO“ yra daugiau socialinis fenomenas, nei faktais grįsta samprata:

„GMO yra kultūrinis darinys, kuris kinta, keičiantis laikams. Tikriausiai tiksliausias GMO apibrėžimas yra socialinis ir priklauso nuo konteksto: tai organizmai dauginami žmonėms grėsmingai atrodančiu būdu“.

Žurnalistas primena, jog visais laikais naujos veisimo technologijos kėlė žmonėms baimę. Pavyzdžiui, dabar parduotuvėse galime nusipirkti daugybės skirtingų rūšių gėlių, kurios tiek įmantriai atrodo, tiek turi išskirtinių savybių, pvz., atsparumą kenkėjams. Ši gėlių įvairovė buvo išvesta dirbtinai kryžminant skirtingus augalus, pvz., šepetėliu perkeliant vienos rūšies gėlės žiedadulkes kitai. Tačiau vos atsiradęs, (panašių mėginimų būta jau XVIII a. pradžioje), šis „dirbtinis“ augalų apdulkinimo būdas buvo laikomas radikaliu ir smerkiamas tuo metu itin krikščioniškų vertybių besilaikančios visuomenės.

Dėl sąvokos nekonkretumo GMO skirtingai apibūdinami ir oficialiuose įvairių šalių dokumentuose, o kai kur šį terminą naudoti apskritai vengiama. Nesutarimų kyla ir dėl to, ką šie dokumentai turėtų reguliuoti: tik transgeninius organizmus, ar ir kitus, pvz., populiarėjančia CRISPR technologija modifikuotus organizmus (manipuliuojant tik jų pačių genais), ar ir organizmus, išvestus naudojant senesnes technologijas.

Pavyzdžiui, dėl tokių prieštaringų GMO sampratų, Jungtinės Tautos tarptautiniame 1996 susitarime pasirinko „gyvo modifikuoto organizmo“ sąvoką (angl., LMO, living modified organism), kuris apibūdinamas, kaip „bet koks gyvas organizmas, kuriam būdingos naujos genetinės medžiagos kombinacijos, gautos moderniomis biotechnologijomis“.

Požiūrį į GMO labiausiai lemia asmeninės vertybės

Žinoma, jog nesutariama toli gražu ne vien dėl GMO apibrėžimo – skirtingos visuomenės grupės laikosi skirtingų nuomonių ir apie GMO saugumą, ypač maisto pramonėje.

Biotechnologijos kompanijos tikina jų sukurtų produktų saugumu ir verte, aplinkos apsaugos aktyvistai – atvirkščiai, išryškina galimas GMO grėsmes aplinkai ir žmogui. Mokslininkai, savo ruožtu, kviečia atsigręžti į faktus ir remtis moksliniuose žurnaluose išspausdinta informacija. Tyrimų metu gautais duomenimis remiasi ir atsakingos institucijos, priimdamos sprendimus, ar GMO maistą bei pašarus sertifikuoti. O kaip apsisprendžia eiliniai vartotojai?

Pasak išsamų apžvalginį tyrimą 2008 m. atlikusių mokslininkų, kiekvieno žmogaus apsisprendimą GMO klausimu lemia daugybė faktorių, tačiau svarbiausias vaidmuo tenka vertybėms:

„Matome, jog genetiškai modifikuotų produktų rizikos ir naudos suvokimui tiesioginę įtaką daro „asmeninės vertybės“, pvz., priklausymas aplinkosaugos, gamtosaugos judėjimams, materializmas bei teisingumas.“

Anot mokslininkų, kuo stipriau individas save asocijuoja su tam tikru judėjimu ar vertybėmis, tuo didesnę įtaką jos daro apsisprendimui GMO klausimu. Kitaip tariant, žmogus tampa abejingas jį pasiekiančiai informacijai, pvz., kitų nuomonei ar moksliniams duomenims. Tokio vartotojo apsisprendimą GMO klausimu itin sunku pakeisti.

Komentarai (35)