Garsiąją Japonijos mafiją ištiko krizė. Kuo skundžiasi gangsteriai?

Japonų mafijos tinklui, jakuzai, dabar ne geriausi laikai. Jos narių kasmet mažėja. Jos pozicijos kol kas tvirto, tačiau gangsteriai skundžiasi, kad jakuzų statusas nuvertėjo – aplinkiniams jis nebekelia tokios pagarbios baimės, kaip anksčiau.

Neseniai du gangsteriai, stambiausiam Yamaguchi-gumi klanui priklausančios grupuotės nariai buvo sulaikyti dėl gėdingos parduotuvės vagystės. Jie prikrovė į krepšelius produktų ir bandė išeiti nesumokėję. Pranešama, kad juos lydėjo ir jų bosas, kuris irgi buvo areštuotas. Vienas iš areštantų pareiškė policijai, kad grupuotės reikalai „tokie prasti, kad tenka vogti maistą“.

Tai dėmesio vertas įvykis. Tradiciškai jakuza atsisakydavo vagysčių ir kai kurių nusikaltimų vardan kitokios kriminalinės ar pusiau kriminalinė veiklos – reketo, sąvadavimo, lošimų verslo. Tai, be visa kita, užtikrindavo jiems tam tikrą visuomenės palaikymą – savotišką „kilniųjų plėšikų“ statusą.

Dabar tradicijų vis dažniau atsisakoma. ⁠„Dabar svarbu tik pinigai, – guodžiasi buvęs gangsteris Satoru Takegaki, – o ne giri [pareiga] ir ninjō [jausmai]“. „Anksčiau statusą lemdavo narsa, pasirengimas aukotis, – antrina kitas. ⁠– O dabar jakuza viską matuoja pinigais, netgi statusą galima nusipirkti“.

Ką jie veikia?

Jakuza Japonijai – daugiau, nei tiesiog kriminalinis tinklas. Yamaguchi–gumi klanas veikia beveik visoje šalyje. Jo pajamos matuojamos dešimtimis milijardų dolerių per metus – tai prilygsta Meksikos narkotikų kartelių pajamoms. Dalis jos veiklos legali – finansinės operacijos, statybos. Morgan Stanley analitikas Robertas Feldmanas pavadino šį klaną viena iš stambiausių Japonijos investicinių kompanijų.

Mafijos santykiai su valdžia buvo ypatingi – ši arba ją kentė, arba stengėsi išnaudoti. Pavyzdžiui, kovai su komunistais šeštajame dešimtmetyje vyriausybė netgi planavo jakuzos bazėje sukurti specialią grupuotę su dešimtimis tūkstančių šalininkų. Kai septintojo dešimtmečio pradžioje į Japoniją su vizitu rengėsi aplankyti JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris, tvarką palaikyti padėjo jakuza. Savo ruožtu mafija palaikė ryšius su politikais – pavyzdžiui, dabar valdančia Liberaldemokratine partija ir, kai kuriais duomenimis, ją netgi finansavo.

Dalis visuomenės jakuzą palaiko. Šalininkai vertina ją kaip „mažiausią blogį“ – grupe, besilaikančia garbės kodekso ir bent jau sulaikančią nusikaltimus gatvėse. Mafija tokį įvaizdį palaiko. „Mes surenkame atmatas iš gatvių, mokome juos disciplinos ir kontroliuojame, – pareiškė vienas iš bosų. – Galima sakyti, mes humanitarinė organizacija“.

Jakuza netgi padeda katastrofų aukoms – pavyzdžiui, nukentėjusiems per 2011 metų žemės drebėjimą ir cunamį (nors ji ir uždirbo, verbuodama darbininkus FAE avarijos pasekmių likvidavimui). Kai kas kreipiasi į ją, prašydami išspręsti ginčus, jei nepasitiki teismais.

Kaip prasidėjo krizė?

Jakuzos narių skaičius Japonijoje piką pasiekė 1963 metais – tada jų buvo 184 tūkstančiai žmonių. Tačiau vėliau jų mažėjo. Policijos 2017 metų duomenimis, mafijos gretose liko mažiau nei 40 tūkstančių formalių ir neformalių šalininkų. Per metus jų sumažėjo beveik 8 tūkstančiais.

Jakuza palengva sensta. Vyresnių nei 50 metų gangsterių dalis viršijo 40% – pirmą kartą nuo 2006 metų. Jaunuolių per tą laiką gerokai sumažėjo. Į trečią dešimtmetį įžengusių gangsterių dalis sumažėjo nuo 13% iki 5%. Į ketvirtą – nuo 30% iki 20%.

„Norėčiau ramiai pasitraukti, – guodėsi vienos grupuotės septyniasdešimtmetis lyderis. – Jei tik rasčiau, kam perduoti reikalus“. Pasak jo, jakuza populiarumo tarp jaunuolių netenka didžia dalimi dėl pastaraisiais metais priimtų įstatymų, apsunkinusių mafijos šalininkų gyvenimą.

„Anksčiau juos viliojo svajonės apie gangsterio karjerą – turtus, populiarumą tarp moterų, klasiškas mašinas“, – konstatuoja jis. Dabar, kaip jis tvirtina, toks įvaizdis nelabai atitinka tikrovę.

Kodėl taip vyksta?

Tai lemia kelios priežastys. Viena iš jų – ekonominių krizių virtinė (dešimtojo dešimtmečio griūtis, po jos ėjusi stagnacija, 1998 metų Azijos krizė ir pasaulinė krizė po dešimtmečio). Grupuočių pajamos ėmė mažėti – tiek dėl to, kad jų klientai (ar aukos) tapo skurdesni, tiek ir dėl to, kad jakuza, užsiėmusi finansinėmis operacijomis, pati prarado pinigų.

Grupuotės ėmė mažinti narių skaičių. Po 2008 metų krizės viena iš jų atsikratė trečdalio „viduriniosios grandies vadovų“. Pasak žurnalisto, Japonijos mafijos eksperto Jake'o Adelsteino, tada buvo „atleisti“ ir daugelis kitų gangsterių.

Dar viena priežastis – įstatymai, priimti nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios. Jie neuždraudė jakuzos (formaliai narystė mafijoje nėra nusikaltimas, grupuotės netgi neslapia savo būstinių), tačiau rimtai apribojo jos galimybes.

1991 metais buvo priimtas įstatymas, pagal kurį jakuzą galima priskirti „pavojingoms grupuotėms“. Pats savaime jis mafijai žalos nepadarė, tačiau išplėtė policijos galias. Vėliau jis buvo papildytas – atsirado galimybė teistis su jakuzos lyderiais dėl jų pavaldinių sukeltos žalos atlyginimo. Kaip paaiškėjo, tai visai realu – mafijos bosai, palaikydami pusiau legalų statusą, priversti sutikti bylinėtis teismuose. Prieš keletą metų vienas iš jų sumokėjo ~$1,5 mln šeimai, kurio narį jo parankiniai nužudė, ir atsiprašė žuvusiojo artimųjų.

Kai jakuzos nariai išėjo nesumokėję, po keleto dienų į Yamaguchi-gumi būstinę atėjo sąskaita. Klanas sutiko ją apmokėti.

Kokios dar priežastys?

Atsiliepė ir nauji įstatymai, priimti 2012 metais. Jie uždraudė vykdyti verslą su mafijos šalininkais ir tiekti jiems paslaugas. Paaiškėjo, kad galima atsisakyti jakuzos nariui išnuomoti kambarį, atidaryti sąskaitą banke, išduoti kredito kortelę. Kai kurie jauni gangsteriai, atvykę į Tokiją, negalėjo rasti būsto – jiems teko nakvoti mašinose.

„Negalėjau pasirašyti draudimo sutarties, atsidaryti sąskaitos, netgi nueiti į sporto salę, – skundėsi vienas jakuzos šalininkas. – Jaučiausi atstumtuoju. Negalėjau surinkti pinigų „stogui“. Galiausiai nutraukiau ryšius su mafija“.

Gangsteriai pradėjo slėpti savo priklausomybę mafijai. Jie pradėjo šalinti klano emblemas nuo savo vizitinių kortelių. Kai kurie atsisako ir tatuiruočių – tradicinio jakuzos ženklo (pavyzdžiui, turinčius tokias tatuiruotes nustojo įleisti į daugumą saunų).

Visa tai sustiprino grupuočių narių nepasitenkinimą. Už priklausymą mafijai jie, kaip ir seniau, kas mėnesį privalo mokėti po $10 – $30 tūkstančių. Tačiau jakuza mainais davė vis mažiau pranašumų.

„Jakuza – baimės franšizė. Tu moki įnašus, mainais gauni vardą ir iš to darai pinigus, – svarstė grupuotės, praradusios didžiumą savo šalininkų, lyderis. – Tau moka barai, viešbučiai, mašinų pardavėjai. Taip turėtų būti. Tačiau dabar negalima netgi pasidarytai sau vizitinės kortelės, o bevardė jakuza žmones ne itin baugina. Už ką tada mes mokame?“

M. Tiščenko
Republic redaktorius
republic.ru

Komentarai (2)