Japonijoje paplitęs įsitikinimas, kad kraujo grupė lemia temperamentą ir asmenines savybes – tarkime, rimtumą ar draugiškumą. Ši teorija visiškai antimoksliška, tačiau Japonijoje daugelis, įskaitant ir oficialius asmenis, vis viena ja tiki.

Ši idėja tapo masinės kultūros dalimi ir sukūrė atskirą verslo šaką. Knygos apie kraujo įtaką charakteriui parduodamos miljoniniais tiražais. Įvairiausios prekės – nuo rankšluosčių iki kramtomos gumos – išleidžiamos specialiai tam tikros kraujo grupės žmonėms skirtomis serijomis.

Negana to, turintieji retas kraujo grupes atsidūrė mažumoje, kuriai priskiriamos neigiamos savybės. Tai gali pasireikšti įvairiai – nuo patyčių iki diskriminacijos darbe. Kai kas savo grupę slepia, (taip elgiasi, pavyzdžiui, turintys B kraujo grupę, kurie laikomi „egoistais“) ir priskiria sau kitą, populiaresnę.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Kraujo grupės buvo atrastos XX amžiaus pradžioje. Nobelio premiją pelnęs atradimas paskatino šalutines teorija – apie tai, kad kraujo sudėtis daro įtaką charakteriui. Jau 1916 metais japonų gydytojas Kimata Hara tokį tyrimą publikavo. 1927 metais pasirodė kitas darbas – „Temperamento priklausomybė nuo kraujo grupės“.

Jo autorius, psichologas Takeji Furukawa pareiškė, kad kraujas nulemia keturis pagrindiniu temperamento tipus. Pirmos grupės (0) žmonės – ramūs ir pasitikintys savimi. Antros (A) – neryžtingi ir atsargūs. Trečios (B) – nepriklausomi ir džiaugsmingi. Ketvirtos grupės (AB) kraujo savininkuose dera antros ir trečios grupės savybės.

Šio atradimo mokslinė vertė iš karto buvo abejotina. Kritikai pažymėjo, kad savo išvadas Furukawa darė, surinkęs vos dešimties savo giminaičių duomenis. Tačiau teorija paplito. Japonijos armija netgi užsakė nuosavą tyrimą – tikėjosi panaudoti jį kareivių atrankai. Vėliau kažkoks vyriausybei dirbęs gydytojas, patarė diplomatais skirti turinčius pirmą kraujo turinčius žmones.

Po Antrojo pasaulinio karo, „gryno kraujo“ idėjas primenančios nacistinės teorijos (kraujo ryšį su charakteriu bandyta įrodyti ir Vokietijoje), prarado populiarumą. Tačiau aštuntojo dešimtmečio pradžioje jos vėl prisimintos. Tuo metu medicininio išsilavinimo neturintis rašytojas Masahiko Nomi šia tema išleido knygų seriją. Jos tapo bestseleriais. Tima pasirodė esanti tokia populiari, kad knygų seriją vėliau pratęsė ir jo sūnus.

Kas nutiko paskui?

Teorija buvo plačiai pripažinta. Laikraščiai pradėjo spausdinti atskirus horoskopus skirtingos kraujo grupės žmonėms. Tai tapo serialų ir televizijos šou tema. Daugelis pažinčių tarnybų ėmė parinkinėti poras, remdamosi kraujo grupe. Viena olimpinė rinktinė sukūrė sportininkams atskirus treniruočių režimus – pagal kraujo grupę.

Domėjimasis kraujo grupėmis – savo ir kitų – tapo įprastu dalyku. Viena kompanija netgi įpareigojo darbuotojus ant krūtinės nešioti ženkliukus, kuriuose nurodyta jų kraujo grupė (kartu su vardu), kad klientai žinotų, sukuo bendrauja.

Tarp šios idėjos sekėjų buvo ir politikų. 2011 metais, po žemės drebėjimo ir cunamio, rekonstrukcijos ministras Ryu Matsumoto pateko į skandalą dėl pasisakymų apie katastrofos pasekmių likvidavimą. Jis pareiškė, kad vyriausybė nepadės regionams, „neturintiems savo idėjų“ šia tema. Vėliau ministras bandė pasiteisinti. „Mano grupė trečia, – sakė Matsumoto. – Todėl galiu būti impulsyvus bei irzlus. Ir žmona man taip sako“.

Furukawa'os ir jo pasekėjų teorija buvo ne kartą paneigta. Prieš keletą metų Kyoto Bunkyo universiteto profesorius Kengo Nawata atliko tyrimą, paremtą 10 tūkstančių žmonių apklausa (jiems buvo užduodami klausimai, turėję atskleisti jų charakterio bruožus). Rezultatai parodė, kad nuo kraujo grupės atsakymai praktiškai nepriklausė. Kitų tyrėjų išvados panašios.

Visa tai teorijos populiarumui nekenkia – kaip ir su ja susijusiam verslui. Skirtingų kraujo grupių žmonėms gaminamos atskiros prekės (pavyzdžiui, gėrimai). Jiems kuriamos atskiros dietos. Knygos apie kraujo įtaką charakteriui tebelieka labiausiai parduodamos – 2008 metais keturios iš dešimties populiariausių knygų Japonijoje buvo šia tema (bendras tiražas ~5 mln.).

Kam ši teorija kenkia?

Įvairiais vertinimais, dauguma japonų yra pirmos (31%) ir antros (38%) kraujo grupės. Teorija neatmeta galimybės, kad ir jie gali turėti trūkumų. Pavyzdžiui, pagal paplitusią nuomonę, pirmos kraujo grupės turėtojai, gali būti atviri ir draugiški, tačiau užsispyrę. Tačiau praktikoje problemos dažniausiai priskiriamos tiems, kas lieka mažumoje, –visų pirma, trečios grupės turėtojams (22%).

Kaip rodo socialinio psichologo Shigeyuki Yamaoka atliktas tyrimas, (apklausoje dalyvavo daugiau nei 5000 žmonių), su negatyvių stereotipų sukeliama diskriminacija susidūrė visų kraujo grupių atstovai. Tačiau dažniausiai trečios (juos laiko ryžtingais, bet egoistiškais) ir ketvirtos (jie laikomi kūrybingos prigimties, tačiau tuo pačiu „nenuspėjamais ir ekscentriškais“).

Trys ketvirčiai apklaustųjų, turinčių trečią kraujo grupę, buvo įžeidinėjami dėl jų kraujo. Kai kurie susidūrė su diskriminacija, priimant į darbą. Kolektyve juos gali lydėti tokios replikos, kaip „tavo grupės žmonės niekam tikę“.

Japonijos Darbo ministerija oficialiai paskelbė, kad kraujo grupė neturi įtakos profesionalumui. Tačiau to nepaisydami, darbdaviai dažnai teiraujasi apie ją pretenduojančių į darbą. Tam yra netgi specialus terminas „burahara“ – kraujo grupės priekabiavimas.

Kai kas čia mato praktiškai monoetninės bendruomenės ypatybę – specifinį žmonių diferencijavimo (ir, galbūt diskriminavimo) būdą. „Kraujo grupė gali būti aplinkinių supratimo būdas, – konstatuoja psichologas Toshiki Nishizawa. – Tai ramina žmones. Mūsų visuomenė suteikia daug neužtikrintumo – žmonės nežino, kuo tikėti, ko laukti. O teorija apie kraują ir charakterį pateikia parengtus atsakymus“.

M. Tiščenko
Republic redaktorius
republic.ru

Komentarai (1)