Kartą mokslininkai davė LSD delfinams, tikėdamiesi išmokti kalbėtis su jais (Video)  (1)

Eksperimentai su savimi, aišku, įdomūs ir etiški. Bet žmogaus smalsumas nenumaldomas ir nuo jo neapsaugoti ir mažieji (ne dydžiu) mūsų broliai. Ypač, jei veiksmas vyksta septintajame dešimtmetyje, Karibuose, kosmoso aukso amžiuje ir labai norisi pabendrauti su ateiviais.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Edas Annunziata, Sega Ecco the Dolphin serialo kūrėjas, kartą parašė Twitteryje, kad nors pats niekada nevartojo LSD, įkvėpimo sėmėsi iš neuromokslininko Johno C. Lilly'io darbo, konceptualizuodamas jo kosminius banginius. Septintajame dešimtmetyje, Lilly vykdė NASA finansuojamą tyrimą, kur žmonės bandė komunikuoti su delfinais. Kažkuriuo metu tyrimuose atsirado LSD, seksas tarp tyrėjų ir delfinų ir šiaip reikalai tapo keistoki.

Delfino ordinas

Suintriguotas šių jūrų žinduolių intelekto, Lilly populiarino idėją, kad delfinai galbūt pakankamai protingi, kad galėtų lingvistiškai bendrauti su žmonėmis, išdėstydamas savo teoriją bestseleryje „Man and Dolphin“.

Knygos sėkmė patraukė astronomų, besidominčių bendravimu su ateiviais radiosignalais, dėmesį, ir Lilly netrukus buvo pakviestas į nežemiškojo intelekto paieškų (search for extra-terrestrial intelligence – SETI) konferenciją, kartu su tokiais žymiais astrofizikais, kaip Frankas Drake'as ir Carlas Saganas.

Lilly’io garbei grupė pasivadino „The Order of the Dolphin“, ir 1963 metais NASA skyrė lėšas tyrimų stočiai Šv.Tomo saloje Karibuose, kur Lilly'is su kolegomis galėtų išmokti „delfiniškai“.


Lilly'io tyrimų asistentė Margaret Lovatt bando išmokyti delfinus kalbėti angliškai

YouTube/BBC

Eksperimentas Šv. Tomo saloje

Įstaiga, oficialiai pavadinta Komunikacijos tyrimų institutu, bet dažniausiai vadinama tiesiog Delfinų namais, iš esmės buvo užtvindytas pastatas, kur tyrėjai gyveno amfibišką gyvenimą, kartu su trimis delfinais: Peteriu, Pamela, ir Sissy. Anksčiau Lilly'is bandė tyrinėti delfinų nervinę veiklą įterptais į jų smegenis zondais, bet turėjo mesti projektą, nes naudoti anestetikai sutrikdydavo gyvūnų kvėpavimą.

Tačiau dabar savo arsenale jis turėjo naują įrankį: kaip vienas iš nedaugelio neuromokslininkų, kuriems buvo leista tyrinėti LSD poveikį, jis nusprendė skirti preparatą delfinams ir stebėti jo poveikį protavimui ir komunikavimui.

1967 metais, Lilly'is rašė, kad nuo LSD gyvūnai tapo daug balsingesni, kad netgi „pradeda vykti tam tikras bendravimas“.

Tačiau Lilly ir jo komandai taip ir nepavyko perprasti LSD pavartojusių delfinų signalų ir netrukus finansavimas buvo nutrauktas. Savo atradimus Lilly'is aprašė taip: „svarbiausia, ką supratome apie LSD poveikį delfinams, kad tai ką matome, neturi reikšmės verbalinėje sferoje… Negalime racionaliai keistis sudėtingomis idėjomis, nes kol kas neišvystėme tam tinkamos komunikacijos.”

Nepaisant to, jis tvirtino, kad tarprūšinė komunikacija vyko neverbaliniu lygiu. „Sukūrėme „nebylią“ kalbą, pusę kurios delfinai išmokė mus. Jie pasako, kada nenori, kad būtume vandenyje, pasako, kada nori, kad prisijungtume,” rašė Lilly'is. „Jie atlieka tai gestais, niukinimu, stumtelėjimais, ir kitaip šia neverbaline, nevokaline kalba.”

Šis kūniškas bendravimas tapo kontroversiškas, kai paaiškėjo, kad delfinas patinas, Peteris, seksualia prasme susidomėjo tyrėja Margaret Lovatt, kuri pareigingai patenkindavo jo poreikius reguliaria stimuliacija ranka.

Ar delfinai turi kalbą?

Denise Herzing, Wild Dolphin ProjectM įkūrėja ir tyrimų direktorė, sakė IFLScience, kad Lilly’io eksperimentų nesėkmė ir jo nemoksliškus metodus supanti kontroversija „iš tiesų pakenkė tikrų mokslininkų galimybei gauti finansavimą bendravimo [su delfinais] tyrinėjimams“.

Laimei, didžioji dalis žalos, padarytos šiuo nesėkmingu eksperimentu, dabar ištaisyta patikimais duomenimis, kad delfinai turi kalbai būtinus kognityvinius gebėjimus, ir vėl įsižiebė susidomėjimas. „Iš to, ką žinome apie delfinus, jų fizinę struktūrą, smegenų sudėtingumą, socialinę struktūrą, evoliuciją, galime teigti, kad jie turi tokio [kalbos] sudėtingumo potencialą,” sako Herzing.

-

Denise Herzing via Twitter

Dabar ji su kolegomis delfinų garsinių signalų dekodavimui naudoja struktūrų atpažinimo programinę įrangą su banginių klausos ir telemetrijos (Cetacean Hearing and Telemetry – CHAT) prietaisu. Kategorizuodami gyvūnų skleidžiamus garsus, tyrėjai tikisi nustatyti „ne tik jų skleidžiamų garsų repertuaro įvairovę, bet ir kokias nors pasikartojančias gramatines struktūras, kurios rodytų egzistuojant kažką panašaus į kalbą.”

„Kol kas žinome, kad jie turi identifikacinius švilpesius, kuriais vienas kitą vadina. Taigi, iš esmės, tai – žodis,” sako Herzing. „Vis dar nežinome, ar jie turi gramatiką ar kokią struktūrą, bet ieškome.”

Gyvūnai ir LSD

Nors LSD nepadėjo Lilly'iui prakalbinti delfinų, tačiau jis pranešė apie įdomų poveikį elgesiui.

Pavyzdžiui, vienas delfinas anksčiau buvo traumuotas harpūnu į uodegą ir todėl nesiartino prie žmonių. Tačiau po LSD dozės gyvūno elgesys pasikeitė, ir Lilly'is rašė, kad „dabar ji prisiartina prie manęs per penkias pėdas (pusantro metro), užuot laikiusis už 20 pėdų (6 metrų).”

Išsiaiškintas LSD antidepresinis efektas žmonėms ir gyvūnams, o vienas nesenas tyrimas rodo, kad šis preparatas palengvina depresiją žiurkėms, sutvarkydamas seratonino signalizavimo disbalansą smegenyse. Kaip IFLScience sakė tyrimo autorius Tobias Buchborn, „norint, kad gyvūnų modelis būtų patikimas, reikia, kad pasireikštų tokie patys simptomai, kaip žmonėms, kad rodytų tokią pačią biofiziologinę koreliaciją kaip žmonių atveju, ir turi reaguoti į tokį pat gydymą, kaip žmonių.”

Taigi, Buchborno rezultatų patikimumą užtikrina faktas, kad žiurkės reagavo į kitą gydymą antidepresantais, kas rodo, kad jų būsena buvo išties tinkamas žmonių psichopatologijos modelis, ir kad komanda sugebėjo aptikti tai lemiantį mechanizmą, kuris panašus į žmonių.

Tačiau Lilly’io darbe nė vienas iš šių kriterijų nebuvo tikrintas, – taip jo stebėjimų nauda ir panaudojimo galimybės buvo ribotos.

Platesne prasme, LSD poveikio gyvūnams tyrimas kelia daug intriguojančių klausimų. „Etiniu požiūriu, visada geriau naudoti žmones, nes jie gali duoti sąmoningą sutikimą, kai tuo tarpu gyvūnai to negali,” sako Buchborn.

„Bet žmonių tyrimus labai stipriai riboja faktas, kad arčiausiai į smegenis galime pažvelgti atlikdami fMRI. Taip galime sužinoti, kurios smegenų sritys daugiau ar mažiau aktyvios, bet tai nieko nepasako apie molekulinę biologiją.”

Tuo tarpu kalbant apie delfinų komunikaciją, Herzing sako, kad geriau tyrimus atlikti laukinėje gamtoje, kadangi „nelaisvėje tiesiog neišvysite natūralaus elgesio“. LSD šioje lygtyje pakelia viską į naują nenatūralumo lygį, tad, netgi jei Lilly'iui būtų pavykę kalbėtis su gyvūnais, vargu ar jie būtų pasakę ką nors ypatingai vertingo.

Ben Taub

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(4)
(18)
(-14)

Komentarai (1)