Rugpjūčio pradžioje pasaulis kartu su japonais vėl prisimins Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio atominio bombardavimo metines, kai 1945 metų vasarą atominėje ugnyje žuvo šimtai tūkstančių japonų. Šis atominis bombardavimas ne tik užbaigė Antrąjį pasaulinį karą Ramiajame vandenyne, bet ir primetė pasauliui naują vystymosi trajektoriją – tokią, kuri vedė į kūrimą daugiau atominių ir kur kas galingesnių vandenilinių bombų, o taip pat sukėlė pragaištingas Šaltojo karo ginklavimosi varžybas.

Pažvelgus atgal būtų įdomu sužinoti, kaip šiandien atrodytų mūsų modernusis pasaulis, jeigu amerikiečiai Antrojo pasaulinio karo metu atominį ginklą būtų panaudoję anksčiau ir kitaip.

Šį klausimą nagrinėja fizikas Gregory Benfordas naujoje knygoje „Berlyno projektas“ („The Berlin Project“).

G. Benfordas svarsto, kaip vienintelis lemtingas sprendimas galėjo apginkluoti Amerikos armiją atominiu ginklu anksčiau ir panaudoti jį Europos fronte, o ne Japonijoje.

Rezultatas būtų, anot jo, greitesnė ir mažiau niokojamoji Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o taip pat kitokia pokario pasaulio istorija.

„Berlyno projektas“ pateikia niūriai žavingą atominio amžiaus įvykių perspektyvą.

Antrasis pasaulinis karas sukūrė daugelį didžiausių problemų, kurias šiandien turime – ypač masinio naikinimo ginklų, branduolinių, biologinių ir cheminių – buvimą ir naudojimą.

Jis buvo didžiausias karas žmonijos istorijoje, o jo istorija pilna daugelio įspūdingų detalių.

Knygos autorius dirbo kartu su atominės bombos kūrėju Edwardu Telleriu. Jis jam pasakė, kad kurdami atominę bombą, kuri kainavo apie pusę milijardo 1940 metų dolerių, amerikiečiai padarė klaidingą sprendimą ir užtęsė karo baigtį.

Blogą sprendimą 1942 metais padarė Manhatano (atominės bombos kūrimo) projektui vadovavęs generolas Leslie Grovesas. Atominei bombai buvo reikalingas uranas, o jis gamtoje yra dviejų izotopų. Tai lengvai neutronų skaldomas uranas 235 ir daug stabilesnis uranas 238, kurio gamtiniame urane yra daugiausia.

Siekiant uraną padaryti tinkamu atominei bombai, reikia jį praturtinti (sodrinti) lengvai neutronų skaldomu izotopu 235. Kai judantis neutronas trenkiasi į šio urano izotopo branduolį, jis jį suskaldo, išlaisvindamas daug energijos ir keletą kitų neutronų.

Šie skaldo kitus urano branduolius, taip sukeldami grandininę urano branduolių skaldymo reakciją – atominės bombos sprogimą.

O dabar padarykime nedidelį ekskursą nuo minėtosios G.Benfordo knygos. Man dirbant Ajovos universitete (JAV) mirė 95 metų šio universiteto profesorius Harley A. Wilhelmas, vienas svarbiausių atominės bombos kūrimo – Manhatano projekto dalyvių.

Pietų Ajovos fermerio sūnus, vienas geriausių valstijos krepšininkų, H.A.Wilhelmas buvo šio universiteto chemijos profesorius ir Metalurgijos katedros vedėjas.

1941 m. Nobelio premijos laureatas, Pentagonui dirbęs Arthuras Comptonas pakvietė Ajovos universiteto chemijos katedros vedėją Franką Speddingą padėti kurti atominę bombą.

F. Speddingas pasikvietė į pagalbą H.A.Wilhelmą surasti efektyvų urano sodrinimo būdą branduolinės reakcijos paleidimui.

Dvi firmos jau keletą metų sodrino uraną ir buvo gavę vos apie 10 kg sodrinto urano. 1942 m. rugpjūčio mėnesį Vilhelmas ir jo asistentas Williamas Kelleris sukūrė urano sodrinimo urano tetrafluorido difuzijos būdu technologiją ir šiek tiek daugiau nei po mėnesio jie jau turėjo 11 svarų sodrinto urano, kurį H. A. Wilhelmas, įsidėjęs į portfelį, traukiniu nuvežė į Čikagą, kurios priemiestyje buvo kuriama atominė bomba (A-bomba).

Kai jie su F.Speddingu parodė uraną A.Comptonui, tas nepatikėjęs išpūtė akis ir galvojo, kad gabalo viduje yra tuštuma arba akmuo. Tik perpjovęs pusiau įsitikino, kad apgaulės nėra.

H. A. Wilhelmas gavo neribotą kiekį pinigų ir su F.Speddingu mažame universiteto chemijos pastate pradėjo masinį urano sodrinimą. Karo metais jie pagamino tonas sodrinto urano pirmosioms JAV atominėms bomboms.

Apie 100 darbininkų dirbo dieną naktį. Visi turėjo prisiekti saugoti paslaptį. Projektas įslaptintas buvo tol, kol amerikiečiai išbandė ir 1945 m. rugpjūčio mėnesį ant Hirošimos ir Nagasakio numetė pirmąsias atomines bombas.

L. Grovesas pasikliovė urano sodrinimui chemikų pasiūlytu dujų difuzijos procesu, nors jau buvo žinomas ir Haroldo Urey izotopų atskyrimo centrifugos procesas, panašus į bitininkų naudojamą medaus nuo korių atskyrimo procesą. Ir tai buvo didelė generolo klaida. Urano izotopų atskyrimo centrifugos procesas yra daug greitesnis.

Kai L. Grovesas nusprendė pasikliauti dujų difuzijos procesu, dar nebuvo jam reikalingų izotopui 235 pralaidžių patikimų membranų, todėl bombos kūrimas užsitęsė papildomus dvejus metus iki 1944 metų, o taip pat užsitęsė ir karo pabaiga.

Jeigu amerikiečiai urano izotopams atskirti būtų panaudoję centrifugos procesą, atominę bombą būtų turėję anksčiau ir būtų galėję panaudoti ją Vokietijoje, taigi būtų anksčiau užbaigę Antrąjį pasaulinį karą.

O paskutinieji Antrojo pasaulinio karo metai buvo labiausiai pražūtingi civiliams (daugiausia dėl bado) ir kariškiams – per mėnesį žūdavo apie milijoną žmonių. Tai dešimtmečiams nuniokojo Europą. Sugriuvo ištisos visuomenės.

Įsivaizduokite milijonus daugiau žmonių, kurie būtų išgyvenę, ir nesugriautus Europos miestus, jeigu karas būtų pasibaigęs anksčiau.

Anksčiausiai karą būtų pabaigęs atominės bombos numetimas ant Berlyno. Knygoje rašoma, kad Vokietijoje galėjo būti panaudotas atominės bombos paviršinis sprogimas, o ne sprogimas ore, kaip buvo Japonijoje. Atominės bombos paviršinio sprogimo smūginė banga labiau sugriauna pastatus ir požeminius bunkerius bei tunelius.

Berlyne ji būtų sunaikinusi nacių vadus ir užbaigusi karą. Toks sprogimas sukelia daug daugiau žalos nei tik radioaktyvioji spinduliuotė, kuri ir buvo atominių bombų sprogimų Hirošimoje ir Nagasakyje tikslas. Atominės bombos paviršinis sprogimas sugriauna viską ir palaidoja kiekvieną.

Išsilaipinę Normandijoje amerikiečiai nebuvo tikri, kad vokiečiai nepanaudos prieš juos savo radioaktyvaus urano. Jie jo turėjo daugiau nei 150 tonų ir galėjo jį panaudoti radioaktyvių dulkių pavidalu, nes atominės bombos sukurti jie nespėjo. Todėl generolas Eisenhoweris nurodė kiekvienam Normandijoje išsilaipinusiam batalionui turėti radiacijos Geigerio matuoklį.

Radioaktyvių dulkių, kaip radiacinės taršos arba nešvaraus atominio ginklo, panaudojimo idėją 1941 metais buvo paskelbęs Robertas Heinleinas. Ši idėja pasiekė vokiečių raketų kūrėją Wernherį Von Brauną, todėl nacių, kaip ir amerikiečių, karinis elitas žinojo apie šį potencialų ginklą, kuris galėjo būti panaudotas karo metais. Laimei, vokiečiai jo panaudoti nesiryžo.

Kaip dabar atrodytų pasaulis, jeigu amerikiečiai būtų numetę atominę bombą ant Berlyno anksčiau? Pirma, sovietai nebūtų įsiveržę į centrinę Europą, į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, kadangi vokiečiai būtų buvę sutriuškinti dar jiems kariaujant Rusijoje.

Lietuvoje nebūtų buvę trėmimų ir partizaninių kovų, Lietuva nebūtų praradusi trečdalio savo gyventojų ir daug turto.

Nebūtų dešimtmečiams nuo senosios Europos sovietų atskirtos rytų Europos tautos ir sustabdytas jų progresas. Tą buvusią atskirtį pasaulio žmonės jaučia iki šiol. Lietuviai ir kiti rytų europiečiai iki šiol plūsta į Vokietiją, Jungtinę Karalystę ir kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo.

Antra, būtų išsaugota mažiausiai 10 milijonų žmonių gyvybių. Trečia, galbūt nebūtų taip paplitę branduoliniai ginklai, kurie gali būti lemiami dideliame kare. Ir ne tik kaip taškas ilgo sakinio gale, bet ir kaip karo pradžia.

Galima spekuliuoti, kad šioje alternatyvioje atominio amžiaus istorijoje nebūtų atsiradusios termobranduolinės bombos (vandenilinės H-bombos), kuriose vyksta ne tik branduolių skaidymas bet ir jų jungimasis, kuris išskiria daug daugiau energijos.

Todėl vandenilinės bombos yra daug galingesnės. Be vandenilinių bombų pasaulis būtų daug saugesnis, nebūtų buvę tokių ginklavimosi varžybų, kurioms kasmet buvo skiriamos milžiniškos lėšos, kurios galėjo būti panaudotos žmonių gerovei.

Nebūtų megatoninės galios branduolinių galvučių ant tarpžemyninių balistinių raketų, nutaikytų į daugelį taikių miestų ir taip toliau.

Taigi pasaulis būtų buvęs daug saugesnis, kuriame Sovietų Sąjunga nebūtų buvusi tokia groteskinė, kokia ji buvo. Galbūt joje ir visame pasaulyje žmonės būtų buvę saugesni ir laimingesni.

Atominės bombos užbaigė Antrąjį pasaulinį karą Ramiajame vandenyne. Ko galima pasimokyti iš šios patirties? Taktinės atominės bombos gali būti panaudotos įprastiniame kare, kaip Indijos ir Pakistano (jų buvo trys).

Panaudoti atominę bombą tik prieš priešo armiją? Ar tik prieš priešo branduolinį arsenalą? Ar desperatiškai mėtyti jas ant taikių miestų? Visa tai realu ir ne tik Indijai ir Pakistanui, bet taip pat Šiaurės Korėjai ir Vidurio Rytams.

Atominės bombos gali padėti nuversti nepageidaujamus režimus. Bet tai nelengva! Į žaidimą įsijungia politikai, ne tik kariškiai. Nuošalyje nelieka ir mokslininkai, tik ne visos vyriausybės jų klauso.

Atominę bombą kūrė daugiausia fizikai. Jie nusivylė supratę, kad nesukurs atominės bombos laiku, kad galėtų anksčiau užbaigti taip niokojantį karą Europoje. Todėl iškilo klausimas, ar tikslinga atominę bombą panaudoti prieš Japoniją, siekiant užbaigti karą Ramiajame vandenyne?

Mokslininkai rašė peticijas, ginčijosi, bandė paveikti JAV prezidentą, įtikinėjo jį pademonstruoti pasauliui atominės bombos griaunamąją galią dykumose ar kitur, o ne mesti jas ant Japonijos miestų.

Mokslininkai nebuvo išklausyti, nes prezidentas Harry Trumanas žinojo, kaip įnirtingai japonai priešinasi ir jų įveikimas pareikalautų šimtų tūkstančių amerikiečių gyvybių, o japonų gal dar daugiau. Ir jis nusprendė, kad atominė bomba privers japonus atsikvošėti ir daugiau gyvybių bus išgelbėta, nei paaukota.

H. Trumanas matomai buvo skaitęs ir 1930 metų mokslinės fantastikos knygą apie superginklą, kurio didžiuliu smūgiu laimimas karas. Visa kita yra istorija.

O baigiant pusiau rimtai galima pasakyti, kad jeigu generolas L. Grovesas nebūtų taip pasitikėjęs chemikais, dabar pasaulis galbūt būtų visai kitoks.

Prof. Jonas Grigas

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Jonas Grigas

Komentarai (6)