1977 metais Johanna van Haarlem pagaliau aptiko pėdsakų sūnaus Ervino, kurį vaikų namuose paliko prieš 33 metus. Ji iš karto atvyko į Londoną, kur tikėjosi su juo pagaliau susitikti. Kas buvo paskui, aprašo žurnalistas ir rašytojas Jeffas Mayshas, o jo straipsnį paskelbė BBC. Pats autorius tvirtina, kad tai, ką jam pavyko sužinoti ir užfiksuoti – neįtikėtina susižavėjimo, apgavystės ir sudaužytos širdies istorija.

Šaltą 1988 metų balandžio rytą prie Ervino Van Haarlemo namų šiaurės Londone sustojo autobusiukas, iš kurio iššoko būrelis kriminalinės policijos agentų.

44 metų prekiautojas meno kūriniais miegamajame Londone rajone gyveno vienas.

Olando butas Silver Birch Close gatvėje atsidūrė britų kontržvalgybos Mi-5 vykdomo tyrimo epicentre.

MI-5 agentai turėjo įtarimų, kad E. van Haarlemas, kurį kaimynai apibūdino kaip keistuolį, iš tikrųjų ne joks meno kūrinių ekspertas ir pardavėjas, o užsienio šalies šnipas.

E. van Haarlemas sėdėjo virtuvėje, palinkęs prie radijo imtuvo. Vilkėjo pižamą, tačiau buvo nepriekaištingai susišukavęs.

Kaip ir kiekvieną rytą, tą 1988 metų balandžio rytą jo radijo imtuve buvo nustatyta mįslinga radijo stotis, pažymėta pirmu numeriu. Jo ausinėse moteriškas balsas čekiškai diktavo skaičius, po kurių sekė Morzės abėcėlė.

9 val. 15 min. į jo butą įsiveržė Londono policijos antiteroristinio skyriaus agentai. E. van Haarlemas pabandė nuleisti radijo imtuvo anteną, bet ji užstrigo. Kai atidarė spintelę ir pabandė iš ten ištraukti virtuvinį peilį, vienas agentas suriko „Pakaks. Dabar jau viskas“ ir užlaužė jam rankas.

Tarp olando bute buvusių paveikslų ir molbertų agentai rado mažyčių šifravimo knygų, paslėptų muilinėje, ir daug žurnalų apie automobilius, kuriuose vėliau rasta įrašų, darytų išnykstančiu rašalu. Agentai įtarė, kad E. van Haarlemas visai ne olandas, o šnipas iš pačios Sovietų Sąjungos.

Vyras buvo pristatytas į policijos nuovadą, kur ir toliau tarsi užsuktas tvirtino esąs nekaltas. Po 10 dienų nutiko keistų keisčiausias dalykas: sulaikytasis sulaukė lankytojos. Ji tvirtino esanti jo motina.

Olandei Johannai van Haarlem buvo kiek daugiau nei 60 metų. Ji veriančiu žvilgsniu stebėjo agentus pro savo didžiulius akinius.

Jos sūnus, tvirtino motina, joks ne šnipas, o paprastas grynakraujis olandas. 1944 metais ji jį paliko, o po daug metų pagaliau jų keliai vėl susitiko. Kiek pasimetę ir sugėdinti agentai galiausiai leido atvykėlei pasimatyti su šnipinėjimu įtariamu E. van Haarlemu.

Tą akimirką jis ant moters dilbio pastebėjo rausvą dėmę. DNR analizė, kurią atliko Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos laboratorijos specialistai, praktiškai 100 proc. patvirtino, kad iš tikrųjų Johanna ir Ervinas nėra giminaičiai. Sužinojusi rezultatus, Johanna pravirko: tą akimirką griuvo visas jos pasaulis.

1989 metų vasario 6 dieną Londono baudžiamajame teisme prokuroras Roy‘us Amlottas prisiekusiesiems pareiškė, kad kaltinamasis tvirtino esąs Johannos sūnus, nors iš tikrųjų taip nėra.

E. van Haarlemo teismas labai domino žiniasklaidą. Dienraštis „Daily Express“ jį apibūdino kaip „senamadišką, puikiai apsirengusį šnipą, gyvenantį pašto dėžučių ir slaptų kodų pasaulyje“. Apie savo ryšius su šiuo slaptuoju agentu teisme pasakojo egzotiškos gražuolės.

Teismo salėje buvo tik viena moteris, į kurią buvo sunku žiūrėti. Viena iš liudytojų buvo J. van Haarlem. Kančios persmelktas veidas buvo iškalbingesnis už tūkstančius žodžių.

1989 metų kovo 4 dieną 11 val. 45 min. teisėjas E. van Haarlemui skyrė dešimties metų laisvės atėjimo bausmę – jis buvo pripažintas kaltu dėl šnipinėjimo. Vyras teisme taip ir nepasakė savo tikrojo vardo. „Šnipas be vardo“ – taip jį praminė žurnalistai. Visas savo paslaptis jis išsinešė į kalėjimo kamerą.

2016 metų pavasarį po kelis mėnesius trukusių derybų straipsnio autoriui pavyko Prahoje susitikti su E. van Haarlemu. Pastaruosius 23 metus jis ramiai gyvena Čekijos sostinėje, tačiau šnipai (tiek buvę, tiek esami) apie savo asmeninį gyvenimą pasakoti nemėgsta.

Brangų mėlyną švarką vilkintis E. van Haarlemas atvyko į restoraną, esantį pačiame istoriniame miesto centre. Įdėmiai apžiūrėjęs mano asmens dokumentus, jis pradėjo angliškai, tačiau su juntamu akcentu, pasakoti savo istoriją.

Vardo pasisavinimas

E. van Haarlemas gimė 1944 metų rugpjūčio 23 dieną nedideliame Modržanachų miestelyje šalia Prahos. Jo tikrasis vardas Vaclavas Jelinekas. Prieš ateinant komunistams, jo tėvui priklausė nedidelė kepyklėlė, kur prekiavo įvairiais kepiniais ir ledais.

Jaunasis Jelinekas skubiai pašauktas į armiją, bet ten neatsidūrė. Šaltasis karas vis intensyvėjo, tad jis atsidūrė Čekoslovakijos socialistinės respublikos vidaus reikalų ministerijoje. Jaunas vyras svajojo pademonstruoti vyriškumą ir drąsą, bet buvo priverstas kankintis nuobodžioje pamaininėje tarnyboje.

Kartą ministerijos vadovybė pastebėjo, kad vaikinukas, užuot saugojęs blokpostą, mokosi vokiškų žodžių. Paliepė kartu su jais eiti į kabinetą viršuje. Vaikinas tikėjosi gausiąs papeikimą ar drausminę nuobaudą, bet taip nenutiko. Jis buvo pristatytas dviem slaptosios Čekoslovakijos policijos pareigūnams.

Žvalgybos pareigūnai detaliai išanalizavo jo biografiją ir išsiaiškino, kad V. Jelinekas – drąsus, labai protingas, patikimas ir nebijantis rizikuoti mergišius patriotas. Kitaip tariant, pasižymi tiesiog idealiomis šnipo savybėmis.

Pasibaigus kruopščiam pasiruošimui, nuspręsta, kad V. Jelinekas jau pasiruošęs darbui priedangoje užsienyje ir gali šnipinėti Vakaruose.

Slaptoji policija detaliai išanalizavo dingusių asmenų sąrašą ir davė V. Jelinekui svetimą vardą – vardą berniuko iš Olandijos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje palikto vaikų namuose Prahoje. Šis mažylis gimė vos diena anksčiau už V. Jelineką. Netrukus pareigūnai jam pranešė, kad naujasis jo vardas – Ervinas van Haarlemas.

Jis pateikė reikiamus dokumentus Olandijos pasui gauti ir 1975 metų birželį traukiniu atvyko į Londoną. Vaikinui iš Prahos didžiulis ir judrus Londonas pasirodė beprotiškas svetimas miestas, pilnas pagundų. Jis įsidarbino ant 24 aukštų viešbučio „Hilton“ (netoli Bakingamo rūmų) stogo esančiame restorane. Norite tikėkite, norite – ne, bet jis tikėjosi šnipinėti karališkąją šeimą.

Naktimis radijo ryšiu keisdavosi šifruotais pranešimais su Čekoslovakijos žvalgyba. Buvęs šnipas prisimena, kad viena iš jo pirmųjų idėjų buvo bandymas paslėpti pasiklausymo įrangą karalienės balduose. Tiek jis pats, tiek jo viršininkas suprato, kad techniškai tai neįmanoma.

Jauno vyro šnipinėjimo karjera vystėsi sklandžiai tol, kol 1977 metų pabaigoje jis nesulaukė nerimą keliančio pranešimo iš Prahos: „Tavo mama bandė tave surasti Čekoslovakijoje, jai padeda „Raudonasis kryžius“. JEIGU TAVE RAS „RAUDONASIS KRYŽIUS“, BŪTINA SUTIKTI SUSITIKTI“.

Jis kelis kartus perskaitė gautą pranešimą. Tų metų spalį E. van Haarlemas iš Johannos van Haarlem gavo ranka rašytą laišką. Laiške ji pranešė jo adresą gavusi iš ambasados Nyderlanduose, rašė esanti labai laiminga, jog pagaliau jį rado. Kaip ir buvo liepta, lapkritį šnipas mandagiai jai atrašė, pridėjo kelias nuotraukas. Laišką pradėjo žodžiais: „Brangioji mama“. Kai tik pakvietė atvykti pas jį į Londoną, ji nedelsiant atvyko.

Lauktas susitikimas su sūnumi

Johanna van Haarlem 1978 metų sausio 1-osios rytą viešbutyje Londono vakarinėje dalyje pabudo labai anksti. Labai nervinosi. Išėjo į gatvę, nuklotą šiukšlėmis po audringo Naujųjų sutikimo. Ketino ateiti anksčiau nei sutarta, nes tiesiog nebegalėjo ilgiau laukti. Štai kitos gatvės pusėje stovėjo pažįstamu pasirodęs jaunas vyras.

„Jūs ponia van Haarlem?“, – paklausė šnipas. „Taip“, – atsakė moteris. „Labas, mama – štai tavo sūnus“, – prisipažino. Čia pat viduryje gatvės apsikabino. Johanna tiek atsitraukė – norėjo geriau į jį įsižiūrėti. Skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros.

Kol bute Ervinas jiems abiem pylė šampaną, Johanna jam pasakojo savo gyvenimo istoriją. Ji augo Hagoje, Nyderlanduose, o 1943 metų lapkritį traukinyje susipažino su jo tėvu. 23 metų mėlynakiu lenku. Gregoras Kuligas buvo nacis.

Komentarai ()