Trys įdomiausi ginklų projektai, kuriais pasigyrė Putinas: branduolinis raketinis variklis, branduolinis povandeninis robotas ir hipergarsinis sklandytuvas, kuris skries „kaip meteoritas, kaip degantis kamuolys“ (Video) ()
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pirmojoje pusėje SSRS kurtas „torpedos–caro“ projektas — didelės torpedos, kuri galėtų nugabenti termobranduolinį užtaisą į JAV pakrantę. Kovinis aparatas turėjo būti 24 metrų ilgio, 1,5 metro skersmens ir 40 tonų masės. Projektinė termobranduolinio užtaiso galia turėjo būti ~100 megatonų. Palyginimui, 1961 metų spalio 30 dieną Naujojoje Žemėje įvykdyto termobranduolinės „Caro bombos“ bandymo galingumas buvo apie 58 megatonos. „Torpedų caras“ sprogimų būtų turėjęs sukelti cunamį, kuris būtų sunaikinęs JAV pakrantę su visais svarbiais jame esančiais objektais. Torpedos projektui suteiktas pavadinimas Т-15, o jam vadovavo akademikas Andrejus Sacharovas. Šeštojo dešimtmečio gale projektas uždarytas brėžinių ir eskizų stadijoje — paaiškėjo, tuometinėmis technologijomis nebūtų įmanoma sukurti pakankamai lengvą ir kompaktišką reaktorių torpedai, kuris galėtų užtikrinti būtiną tarpkontinentinį atstumą.
Savo atsiminimuose Sacharovas vėliau apie projektą rašė:
„Žinoma, uostų griovimas — tiek viršvandeninio „iššokusios“ iš vandens torpedos su 100 megatonų užtaisu, tiek ir povandeniniu sprogimu — sukeltų itin daug žmonių aukų. Vienas iš pirmųjų, su kuo aptarinėjau šį projektą, buvo kontradmirolas Fominas… Projekto „žmogėdriškumas“ jį šokiravo ir kalbėdamas su manimi,jis pastebėjo, kad karo laivyno jūreiviai priprato kovoti su priešininku atvirame mūšyje ir pati mintis apie tokią masinę žmogžudystę jam šlykšti. Susigėdau ir daugiau su niekuo šio projekto nebeaptarinėjau“.
Dera pažymėti, kad nuo 1953 metų Piotras Fominas vadovavo SSRS Karinio jūrų laivyno 6 valdybai, atsakingai už branduolinių ginklų bandymus ir kontroliavusiai pirmųjų sovietinių atominių povandeninių laivų kūrimą. Kai kurie ekspertai mano, kad dabartinis „Status-6“ projektas yra sovietinio projekto T-15 reinkarnacija.
Remiantis telekanalų „apšviestu“ aprašu, „Status-6“ yra radiologinis ginklas, kitaip „purvina bomba“. Toks ginklas sukuria dideles zonas, kur radioaktyvusis užterštumas žudo viską kas gyva. Tokio ginklo kūrimu XX amžiaus viduryje užsiėmė ir JAV ir SSRS. Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje visi projektai skirtingose stadijos buvo nutraukti. Priežasčių buvo daug, tarp kurių ir ginklo „žmogėdriškumas“. Visgi, pagrindinė tokio ginklo atsisakymo priežastis – po tokio ginklo panaudojimo, savo reikmėms ilgai nebūtų galima panaudoti radioaktyviu užterštumu paveiktų priešininko teritorijų ir infrastruktūros.
Hipergarsinis sklandytuvas
Ir galiausiai, trečiasis prezidento pristatytas ir N + 1 sudominęs kūrinys – hipergarsinis sklandytuvas „Avangard“. Pasak Putino, šis sparnuotasis blokas jau išbandytas, o Rusijos GPK jau pradėjo serijinę jo gamybą. Naujasis sklandytuvas yra balistinių raketų kovinė įranga. Jis gali skrieti didesniu nei 20 machų greičiu, tuo pat metu manevruodamas ir nukrypdamas nuo išankstinės aerobalistinės trajektorijos daugiau nei 1000 kilometrų. Sklandytuvo korpusas pagamintas iš karščiui atsparių kompozitinių medžiagų, tad gali skrieti „kaip meteoritas, kaip degantis kamuolys“. Mat skriejant greičiu, garso greitį viršijančiu septynis ir daugiau kartų, apie skriejantį objektą susidaro aukštos temperatūros plazmos sluoksnelis. Būtent todėl, pavyzdžiui, balistinių raketų kovinės galvutės gaminamos iš karščiui atsparių medžiagų, kad „įdaras“ nesuirtų anksčiau laiko.
Trumpai pakalbėjęs apie naują ginklą, Putinas parodė „Avangardo“ kompiuterinės simuliacijos vaizdo medžiagą. Prezidentas pažymėjo, kad video „tikroji gaminio išvaizda“ neparodyta, tačiau „viskas jau yra ir gerai veikia“. Remiantis jo žodžiais, galima buvo pamanyti, kad „Avangard“ yra savarankiškas, naujas kūrinys. Tačiau nuo šio amžiaus pradžios Rusijoje buvo kuriamas naujas strateginis mobilusis kompleksas RS-26 „Rubež“. 2011 metais Anatolijus Serdiukovas, tada ėjęs RF Gynybos ministro pareigas, pareiškė, kad kompleksas „Rubež“, kuris yra tada kurto mobiliojo komplekso RS-24 „Jars“ modernizacija, bus aprūpintas naujomis balistinėmis raketomis „Avangard“. Pirmasis raketos paleidimas įvyko 2011 metų rugsėjį ir buvo nesėkmingas. Antrasis raketos paleidimas atliktas 2012 metų gegužę, trečiasis — 2012 m. spalį, ketvirtasis — 2013 m. birželį ir penktasis — 2015 metų kovą. Paskutinieji keturi paleidimai buvo pripažinti sėkmingais.
Po 2015 metų, manoma, buvo atlikti dar trys naujosios balistinės raketos paleidimai, tačiau oficialios informacijos apie tai nebuvo. RF Gynybos ministerijos 2015 – 2016 metais planuotų paleidimų metu kariškiai planavo patikrinti nešėjos „naują kovinę įrangą“. Naujos rusiškos balistinės raketos detalės iki šiol neatskleidžiamos. Žinoma tik tiek, kad nešėja turės daug įrangos variantų, tarp kurių ir išsisklaidančią kovinę dalį su keturiais individualaus taikymosi branduoliniais blokais. Maksimalus raketos skriejimo nuotolis kol kas nežinomas. Komplekso RS–24, kurio pagrindu neva kuriamas „Rubež“, raketų skriejimo nuotolis yra 11 tūkstančių kilometrų. Kariškiai anksčiau pareiškė, kad „Avangard“ turės mažiau pakopų ir mažesnį skrydžio nuotolį nei komplekso „Jars“ raketa.
RF prezidento pasirodyme pademonstruotame video aparatas „Avangard“ išoriškai primena amerikietišką hipergarsinį sklandytuvą Falcon HTV-2, kurio nesėkmingi bandymai atlikti 2010-2011 metais. Skriedamas aparatas sugebėjo išvystyti didesnį nei 20 machų greitį, tačiau su juo ryšys kaskart nutrūkdavo maždaug devintą skrydžio minutę iš planuotų 30-ies. Pagal Falcon HTV-2 koncepciją, turėjo būti sukurtas sklandytuvas, kurį būtų galima iškelti į kosmosą, tada aparatas varikliu suteiktų sau pradinį greitį, įskrietų į atmosferą ir hipergarsiniu greičiu sklęstų iki taikinio. Sklandytuvo naudingas krovinys galėtų būti įvairus: nuo kinetinių kovinių dalių, forma primenančių smiginio strėlytes, iki branduolinių užtaisų. Falcon HTV-2 programa, vystyta kartu su NASA, nutraukta 2014 metais.
Dabar JAV kuriamas hipergarsinis sklandytuvas AHW (Advanced Hypersonic Weapon, pažangusis hipergarsinis ginklas). Šio sklandytuvo kūrimo darbus planuojama užbaigti iki 2020 metų. Įvairiais duomenimis, AHW yra kombinuotas ginklas, sudarytas iš trijų pakopų raketos nešėjos ir pačios hipergarsinės dalies. Manoma, kad raketa-nešėja turi iškelti hipergarsinį aparatą į viršutinius atmosferos sluoksnius, iš kur sklendžianti kovinė dalis „kristų“ į taikinį. AHW turėtų išvystyti 5 –9 machų greitį. Kariškiai reikalauja, kad didžioji dalis hipergarsinio ginklo trajektorijos nesutaptų su strateginės balistinės raketos skriejimo trajektorija, kad nesureaguotų kitų šalių raketinio puolimo perspėjimo sistemos. Pirmieji AHW bandymai vyko 2011 metų lapkričio 17 dieną, antrieji — 2014 m. rugpjūčio 25 dieną. Pirmasis aparato paleidimas pripažintas sėkmingu, antrasis – ne.
Galima spėti, kad rusiškas hipergarsinis sklandytuvas „Avangard“ ir yra raketų komplekso „Rubež“ raketų naujoji kovinė įranga. Priešraketinės gynybos sistemų atžvilgiu šis aparatas, jeigu jis išties sėkmingai sukurtas ir išbandytas, išties yra perspektyvus gaminys. Mat balistinių raketų ir jų kovinių blokų perėmimas — didele dalimi yra prognozuojama. Priešraketinės gynybos radiolokacinės sistemos ir palydovai aptinka taikinius, nustato jų parametrus ir jais remdamasis valdymo blokas apskaičiuoja raketų skrydžio trajektoriją bet kuriam laiko momentui ateityje. Remiantis šiais skaičiavimais ir paleidžiamos raketos-perėmėjos, kurios turi kuo arčiau priskristi prie taikinio ir jį sunaikinti branduolinius sprogimu (rusiškos priešraketinės gynybos sistema) arba tiesioginiu pataikymu (amerikiečių sistemos atveju).
RF prezidento kreipimasis į federalinį susirinkimą kelia dvejopą įspūdį. Viena vertus, jei visi paskelbti pasiekimai išties egzistuoja, galima pasidžiaugti dėl RF GPK. Juk naujos ginkluotės ir karinės technikos kūrimui reikia naujų mokslinių ir konstrukcinių tyrimų, kurių rezultatai vėliau gali būti panaudoti ir civiliams tikslams. Antra vertus, bendras kreipimosi sufokusavimas į „radioaktyvius pelenus“ ir „visą pasaulį į drūzgus“ išties slegia. Žvelgiant bendrai, laikas, kai buvo kuriamos „torpedos carai“ ir „purvinos bombos“, o priešininko teritorijos plotas visiškai rimtais veidais matuotas branduolinių užtaisų skaičiumi, buvo, turbūt, pats barbariškiausias žmonijos istorijoje. Ir gaila, šis periodas, panašu, grįžta.
V. Syčev
nplus1.ru