Žmonija gali būti kaip tikras superkompiuteris? Nuo Haičio krizės iki HOT užduočių platformos - kas tai yra ir kaip sprendžiamos karščiausios XXI a. problemos ()
Politiniai neramumai, žemės drebėjimų ir cunamių sukeltos katastrofos, juntamos ir prognozuojamos klimato atšilimo pasekmės… Antraščių apie šias ir kitas XXI a. problemas tikrai netrūksta. Tačiau jei galvojate, kad jums tai neaktualu ar „vis tiek vienas pats nieko nepakeisiu“ – stipriai klystate!
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Daugelis dar prisimena 2010-aisiais Haitį (o kartu ir visą pasaulį) sukrėtusį septynių balų stiprumo žemės drebėjimą ir jo padarinius – šimtus tūkstančių prarastų gyvybių, sugriautus pastatus ir kelius. Katastrofos pasekmės Haityje jaučiamos iki šiol.
Po tokių katastrofų pirmąją pagalba nuo jų nukentėjusiems žmonėms teikia humanitarinės organizacijos. Tačiau jų turimi ištekliai ir galimybės nėra beribiai, taigi kaip žinoti, kur ir kam pagalbos reikia labiausiai? Kiek medikamentų, šiltų drabužių, patalynės ir kitų būtinų išteklių pasiruošti prieš vykstant į teritorijas, kur ką tik smogė nelaimė?
2010-aisiais tam bene pirmą kartą tokiu dideliu mastu pasitelkta žmonių kompiuterija. Vos po kelių valandų po smūgio, Tufts universiteto Masačiusetse studentai paviešino žemėlapį, kuriame tikru laiku buvo matomi pagrindiniai (ir skubūs) katastrofos paveiktų Haičio gyventojų poreikiai. Kaip jiems tai pavyko?
Studentai pasinaudojo milžinišku informacijos kiekiu socialinėse medijose, pavyzdžiui, Twitter, kur nuo žemės drebėjimo nukentėję žmonės viešino žinutes, nuotraukas bei filmuotą medžiagą. Tiesa, vieni patys šimtus tūkstančių socialinių medijų žinučių šie studentai nebūtų sugebėję taip greitai išanalizuoti. Todėl jie pasitelkė „minią“ (angl., crowdsourcing).
Lygiai taip pat, kaip į Haičio krizę, nuolat prisireikia reaguoti į žemės drebėjimus, uraganus ir kitas nelaimes, nusiaubiančias įvairias pasaulio vietas. Viena iš HOT užduočių – padėti sužymėti pastatus regionuose, kur buvo prognozuojamas Ompong taifūno smūgis (2018 m. rugsėjo mėn.). Taip, jau po smūgio, galima tiksliai nustatyti, kiek pastatų buvo pažeista ar sugriauta, kiek apytiksliai žmonių laukia skubios pagalbos ir t.t. Taigi, nors užkirsti kelią daugeliui gamtos nelaimių negalime, žmonių kompiuterijos platformomis galime bent jau numatyti būsimą žalą ir būti pasiruošę reaguoti į katastrofos padarinius.
HOT užduotys neseniai persikėlė ir į mobiliąją programėlę „MapSwipe“. Ši programėlė padeda greitai sužymėti besivystančių šalių žemėlapio dalis, kur yra gyvenviečių ar pavienių namų. Tai, tikrąja to žodžio prasme, padeda ištisoms šeimoms tapti matomomis pasaulio žemėlapyje, ir geriau suplanuoti humanitarinę bei medicinos pagalbą, kai jos prireikia. Tuo tarpu šią užduotį gali atlikti absoliučiai kiekvienas, bet kur pasaulyje esantis žmogus, turintis išmanųjį telefoną ir nors penkias minutes laisvo laiko (pvz., rytinėje kelionėje autobusu į darbą).
Šimtai savanorių iš JAV bei Europos kaipmat prisijungė prie šio kilnaus tikslo, ir padėjo suklasifikuoti tūkstančius krizės pranešimų socialinėse medijose. Tačiau vien užregistruoti įvairius katastrofos padarinius negana. Savanoriai turėjo ir atrasti bei sužymėti kiekvieno pranešimo koordinates, kad būtų aišku, kuriems regionams labiausiai reikia pagalbos. Tokiu būdu buvo sukurtas realaus laiko krizės žemėlapis, padėjęs humanitarinėms organizacijoms laiku pristatyti pagalbą ten, kur jos labiausiai reikėjo.
Buvo paskirtas ir trumpasis SMS numeris (4636), kuriuo kiekvienas gyventojas galėjo išsiųsti savo koordinates ir kokios pagalbos jiems reikia. Tiesa, ir čia pagalbą teikiančios organizacijos susidūrė su iššūkiu. Dauguma žinučių buvo Haičio kreolų kalba, todėl ir vėl teko pasikliauti „minia“ – vietiniai savanoriai turėjo greitai padėti jas išversti. Bendradarbiaudami su mikroužduočių (angl., microtasking) platforma „CrowdFlower“ (dabar „Figure Eight“), šie vertėjai už savo darbą galėjo gauti ir tam tikrą atlygį.
Šis atvejis buvo vienas pirmųjų, kai humanitariniams tikslams taip efektyviai panaudotos naujosios technologijos ir „minios indėlis“ – žmonių kompiuterija. Dirbtiniam intelektui tobulėjant, pavyksta vis didesnę tokių užduočių dalį perduoti ir patiems kompiuteriams, pvz., atpažinti, kurios Twitter žinutės turi nuotraukų ar video. Tačiau kol kas tokių situacijų niuansus greitai suvokti ir interpretuoti gali tik žmonės, ir kiekvieno savanorio indėlis čia tampa be galo svarbus.
Haičio krizė davė pradžią ir kitai, dabar jau labai aktyviai veikiančiai OpenStreetMap žemėlapių kūrimo bendruomenei – „Humanitarian OpenStreetMap Team“ (HOT).
OpenStreetMap - Project Haiti from ItoWorld on Vimeo.
OpenStreetMap savanorių žemėlapio tobulinimo indėlis per 2010 m. Haičio krizę.
Bendradarbiaudami su įvairiomis palydovines nuotraukas teikiančiomis organizacijomis ir įmonėmis, savanoriai labai greitai sužymėjo žemės drebėjimo sukeltus padarinius visiems prieinamame OpenStreetMap pasaulio žemėlapyje. Tai padėjo ne tik įvertinti žalą, bet ir suplanuoti kaip ir kokiais keliais patekti į tam tikrus regionus ir pan.
Įkvėpta šios sėkmingos operacijos, netrukus susiformavo ir oficiali HOT bendruomenė. Šiuo metu jie turi savo žemėlapių kūrimo užduočių platformą („HOT Tasking Manager“), kur tam tikros OpenStreetMap žemėlapio dalys pateikiamos savanoriams pagal tai, kaip skubiai ir kokiu tikslu reikia atlikti žemėlapio patobulinimus.
Šias užduotis dažniausiai sukuria to regiono humanitarinės organizacijos. Pavyzdžiui, Tanzanijoje veikiančio „Tanzania Development Trust“ fondo tikslas – geresnių kaimo vietovių žemėlapių kūrimas. Taip jie gali geriau pasiekti labiausiai nuo civilizacijos nutolusias vietas, planuoti žemdirbystei ar statyboms labiausiai tinkamus regionus, kurti vandens šaltinių žemėlapius ir netgi efektyviau padėti nuo žiaurios tradicijos – apipjaustymo (angl., female genital mutilation) – besislapstančioms kaimuose gyvenančioms mergaitėms.
Skubūs projektai atsiranda ir po įvairių katastrofų ar ligos protrūkių. Pavyzdžiui, 2018 m. rugpjūčio 1 d. paskelbtas dešimtasis Ebolos viruso protrūkis Kongo demokratinėje respublikoje. HOT užduočių platformoje savanorių prašoma kuo skubiau atnaujinti tam tikrų Kongo regionų žemėlapius, sužymint namus ir kitus statinius, kad būtų aišku, kiek žmonių gyvena kiekviename regione. Taip galima geriau įvertinti protrūkio riziką, bei suplanuoti reikalingos medicinos pagalbos mastą.
„Minios“ labai padeda stebėti ir tinkamai reaguoti į politines krizes. Pavyzdžiui, nuo 2011-ųjų balandžio veikiantis „Syria Tracker“ projektas, remdamasis visuomenės pranešimais ir dirbtinio intelekto algoritmais, realiu laiku registruoja žmogaus teisių pažeidimus ir kitus nusikaltimus Sirijoje. Įvykių liudininkai pranešimus gali pateikti anonimiškai, elektroniniu paštu arba Twitter žinute. Šiuos duomenis tiesiogiai naudoja Sirijos krizę stebinčios užsienio organizacijos.
Nors daugelį šių užduočių atlikti gali bet kas ir bet kur, kartais svarbu būti tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. CoCoRaHS piliečių mokslo projektas spragas apie oro pokyčius užpildo konkrečiuose regionuose gyvenančių žmonių teikiamais duomenimis.
CoCoRaHS („Community Collaborative Rain, Hail & Snow Network“) savanoriai, gyvenantys JAV, Kanadoje ir Bahamuose, kasdien specialiomis matavimo stotelėmis savo kieme matuoja kritulių kiekį, ir šiuos duomenis raportuoja centrinei duomenų rinkimo bazei. Atrodytų, jog šiuos stebėjimus turėtų pakankamai patikimai atlikti profesionalios meteorologinės stotelės? Tačiau, deja, yra ne visai taip.
CoCoRaHS įsikūrė po to, kai 1997-aisiais staigi liūtis ir potvynis Fort Kolinso mieste, JAV, nusinešė penkias gyvybes, o miestas patyrė 5 mln. JAV dolerių nuostolių. Svarbiausia tai, jog šio potvynio nuspėti negalėjo jokia meteorologinė stotis – liūtis praūžė nepastebėta, o gretimuose rajonuose vos vos palijo. Taip atsirado poreikis stebėti regionus, kurių neaprėpia tradicinės meteorologinės stotys.
Per 20 metų prie CoCoRaHS projekto prisijungė tūkstančiai savanorių. Pasak mokslininkų, dėl klimato pokyčių sukeliamų permainingų orų, tokių savanorių stebėjimai bus vis svarbesni.
Žmonių kompiuterijos ekspertų teigimu, ateities sistemos dar geriau išnaudos tiek algoritmų ir žmonių intelekto bendradarbiavimą, tiek geriausius skirtingų žmonių įgūdžius. Išmaniosios mikroužduočių platformos realiu laiku skiria užduotims tiems savanoriams, kurie jas gali atlikti geriausiai, pvz., nuotraukose esančių vietovių koordinačių žymėjimus, ar pastatų atpažinimą palydovinėse nuotraukose. Taip „žmonijos superkompiuteris“ galėtų įveikti net didžiausius planetai gresiančius pavojus. Ar esate pasiruošę prisidėti prie galingosios „minios“?
E. M. Ramanauskaitė