Prieš 80 metų nutikusi istorija rodo senųjų ir naujųjų medijų priešpriešą

Šį antradienį, spalio 30 dieną, sukanka 80 metų nuo to niūraus priešhelovyninio 1938 metų vakaro, kai CBS radijas transliavo Herberto G. Wellso novelės „Pasaulių karas“ inscenizaciją. Radijo laida skelbė apie masinį marsiečių įsiveržimą. Paprasti amerikiečiai ėmė panikuoti – meninę išmonę už gryną pinigą priėmę žmonės metė viską ir bėgo iš namų nežinia kur. Istorija pateko į žurnalistikos ir psichologijos vadovėlius, kaip žiniasklaidos sukeltos masinės isterijos pavyzdys, ir plačiai pasklido po pasaulį – šį epizodą po savaitės savo radijo pranešime paminėjo Adolfas Hitleris (savaime suprantama, kaip aiškų „demokratijos irimo ir nuosmukio“ ženklą).

Istorija išties pamokoma, jei ne viena aplinkybė: nieko panašaus iš tiesų nenutiko. Gal keli radijo klausytojai ir išsigando, bet jokios masinės isterijos nebuvo. Kaip paaiškėjo vėliau, paniką išpūtė laikraščiai. Ir jų tokių veiksmų pagrindimas gan keistas.

Formatų sumaišymas

Toji transliacija buvo savotiška inovacija: CBS radijo stotis kūrinio pastatymą pertraukdavo reportažais – tokiais, kaip įprastines žinias. Taip pat naudoti kariškių ir policijos pranešimai apie tariamą marsiečių ataką. Kai kuriuos tai šokiravo: kur tai matyta naujienų formatą naudoti išmonėms? Laikraščiai už to užsikabino.

Kitą dieną stambiausių leidinių pirmuosiuose puslapiuose pasirodė medžiaga apie tai, kaip radijo stotys savo neatsakingais pokštais terorizuoja šalį. „Radijo klausytojai panikuoja, dramą jie palaikė tikrove“, – rašė New York Times. „Radijo apgaulė išgąsdino naciją“, – antrino Chicago Herald. „Radijo vaidinimas apie marsiečius išgąsdino Jungtines valstijas“, – skelbė San Francisco Chronicle. Laikraščiai rašė apie šimtus nukentėjusiųjų ir patekusių į ligonines, netgi apie žuvusius per spūstis ir dėl šoko. Per mėnesį šia tema pasirodė 12 500 straipsnių. O radijo vadinimą neva išklausė milijonas klausytojų.

Tačiau kai kurie mokslininkai kilusia panika suabejojusių. O būtent, vienas tyrimas rodo, kad tą vakarą buvo atliekama standartinė reitingo apklausa telefonu. Iš 5000 respondentų tik 2% pareiškė klausantys laidą apie marsiečių įsiveržimą (tuo pat metu kitu dažniu buvo transliuojama populiari komedinė laida). Tad, radijo spektaklio klausytojų skaičius iki milijono išaugo veikiausiai jau po laikraščių publikacijų. Ligoninėse neaptikta jokių įrašų apie nukentėjusiųjų antplūdį. Atvirkščiai, yra daugybė liudijimų, kad gatvėse buvo ramu.

Yra žinoma,kad po spaudos publikacijų vienas klausytojas bandė paduoti į teismą radijo stotį už „išgyventą stresą“, bet nesėkmingai. Jokių laikraščiuose minėtų ginkluotų draugovininkų mobilizacijos marsiečių atakos atrėmimui irgi nebuvo. Tikriausiai vienintelis užfiksuotas panikos pasireiškimas – incidentas Grover's Mill kaimelyje. Keli gyventojai ėmė šaudyti į vandens bokštą, nusprendę, kad marsiečiai juo pavertė savo „kovos mašiną“. Ar tada jie buvo girti – neminima. (1998 metais kaimo gyventojai organizavo festivalį „mūšio su marsiečiais“ 60-ųjų metinių proga. Kodėl gi ne?)

Beje, valdžia irgi neliko nuošalyje. Žiniasklaidą reguliuojanti Federalinė prekybos komisija po to pareikalavo iš radijo stoties pažado, kad stilizuotų naujienų pranešimų intarpų radijo vaidinimuose nenaudos.

Kova su pramanais

JAV kilusios panikos mitas labiau atspindi ne tiek radijo stoties prodiuserių neatsakingumą, kiek tada subrendusį senų ir naujų medijų konfliktą. Radijo populiarumas sparčiai augo, reklamos pirkėjai biudžetus perskirstė naujos komunikacijos priemonės naudai – kaip tik atsirado terminas „muilo opera“ – dėl muilo reklamos milijonus namų šeimininkių pritraukusiuose melodramatiškuose radijo vaidinimuose. Laikraščiams tai nepatiko, ir jie savo straipsniuose radiją vertino maždaug taip, kaip dabar internetą – kaip neišrankiam skoniui pataikaujantį, nepatikimą informacijos šaltinį.

Radijo vaidinime išgirdę neleistiną naujienų formato panaudojimą ir galbūt gavę kokius nors liudijimus apie klausytojų išgąstį, laikraščiai griebėsi šio preteksto ir ir jį išpūtė – darsyk nurodė neatsakingumą radijo, tos naujos žiniasklaidos priemonės, be skrupulų aukojančios visuomenės ramybę vardan reitingo.

Tačiau sensaciją šiuo atveju sukūrė būtent laikraščiai, o ne radijas. Dėl to legenda apie radijo vadinimo „Pasaulių karas“ sukeltą paniką gyvuoja iki šiol. Juk laikraščiai – itin galinga medija, ypač sensacijų kūrimo ir mitų atžvilgiu.

Įdomu, kad radijo spektaklio autoriui ir statytojui Orsonui Wellesui skandalas ne tik nenukentėjo, bet ir išgarsėjo, nors tada jam tebuvo 23 metai. Ir išgarsino jį veikiau laikraščiai, o ne pats radijo spektaklis. Negana to, po skandalo atsirado naujas jo radijo teatro The Mercury Theatre on the Air rėmėjas – Campbell Soup Company ir jis netgi buvo pervadintas į The Campbell Playhouse. Vėliau Wellesas – talentingas rašytojas ir režisierius – nufilmavo „Pilietį Keiną“ (ir suvaidino pagrindinį vaidmenį), kuris kartais vadinamas geriausiu visų laikų filmu.

Radijo vadinimo scenarijų 1994 metais aukcione už 24 tūkstančius svarų įsigijo kitas istorijų, kur realybė sumišusi su fantazija kūrimo meistras, – Stivenas Spilbergas. (Tada jis filmavo savo „Pasaulių karo“ versiją su Thomasu Cruise'u.)

Ir galiausiai vardan istorinio teisingumo derėtų paminėti, kad „Pasaulių karo“ radijo vadinimas panika visgi kilo. Tačiau ne JAV, o Ekvadore. 1949 metų vasarį Leonardo Páez ir Eduardo Alcaraz paskelbė ispanišką Welleso scenarijaus adaptaciją Kito mieste. Dar Welleso sumanytas tikroviškumas šį kartą suveikė – transliacija sukėlė paniką. Kito policija ir gaisrininkai metėsi atremti marsiečių puolimą. Kai paaiškėjo, kad niekas nepuola, panika virto riaušėmis. Minia sudegino nusikaltusios radijo stoties reakciją, o tuo pačiu ir vietinio laikraščio redakciją. Dėl neramumų žuvo septyni žmonės, tarp kurių ir Páezo sūnėnas bei draugė.

https://www.youtube.com/watch? v=Xs0K4ApWl4g

Originalus Orsono Welleso radijo vaidinimas „Pasaulių karas“

Komentarai ()