Atlanto vandenyno sala tapo viena iš populiariausių vietų steigti kriptofermas. Kurių galų leisti pinigus įrangai, jei visas dalis galima pavogti?

Islandija viena saugiausių šalių vadinama neveltui. Remiantis statistika, kasmet Atlanto vandenyno šiaurėje esančioje saloje užfiksuojama mažiau nei 1 žmogžudystė (2017 metais jų buvo keturios, po metų – vos viena). Islandijos visuomenė – taikiausia pasaulyje: salos valstybė Global Peace Index reitinge užima pirmą vietą. Šalis dar garsėja ir tuo, kad kai kurie vietiniai gyventojai nė nesivargina rakinti savo būstų durų, o Islandijos policininkai sulaikytuosius ne „tardo“, o „kalbasi“ jaukiuose kambariuose, ant kurių sienų kabo salos peizažų nuotraukos.

Tad, nieko keisto, kad į saugumo klausimus Islandijoje kartais žvelgiama pro pirštus – atrodo, kad tiesiog nėra būtina. Tačiau toks požiūris lėmė, kad 2017 metų gale ir 2018 metų pradžioje saloje įvykdyta didžiausia vagystė šalies istorijoje. Piktavaliai pavogė ne tiesiog daugybę technikos, o kelias kriptofermas. Vagys suprato vagiantys ne tiesiog kompiuterius, o skaitmeninių pinigų spausdinmo mašinas. Tačiau netgi vagis sugavus, vienam iš jų per Islandijos įstatymų spragą pavyko vidury baltos dienos iš šalies pabėgti.

Šiai istorijai buvo skirtas visas straipsnis „Vanity Fair“ gruodžio žurnalo numeryje. Kai jis buvo išleistas, nė viena iš kriptofermų rasta nebuvo. Visai gali būti, kad ir dabar jos kur nors saloje ar už jos ribų toliau kasa bitkoinus.

Jaunasis maištininkas

32 metų Sindri Thor Stefansson – žmogus, organizavęs islandiškų kriptofermų užgrobimus, kurių metu nusikaltėliai pavogė įrangos už $2 milijonus. Nuo pat mažų dienų jo elgesys nebuvo pavyzdingas. Vaikų darželyje Stefanssonas įvykdė pirmą įsilaužimą, iškūlęs gimtojo Akureyri miestelio mokyklos langus. Tuomet, su Vanity Fair kalbėjęs plėšikas prisipažino „pajutęs adrenalinę, kurio paskui vaikėsi visą gyvenimą“. Kai Stefanssonui buvo šeši, jis susipažino su geriausu savo draugu ir būsimu bendrininku Hafthor Logi Hlynsson. „Pirmasis mūsų atsiminimas – užeiname už prekystalio prekybos centre ir vagiame ten dirbančios senutės krepšelį“, – sakė Stefanssonas.

Galiausiai Stefanssonas atsidūrė kalėjime, kur praleido 10 mėnesių. Atlikęs bausmę, jis nusprendė susitvarkyti gyvenimą: vedė, įsidarbino paštą išvežiojančio furgono vairuotoju, Islandijos universitete įgijo kompiuterijos bakalauro laipsnį. Paskui Stefanssonas nusprendė išbandyti save versle. Jis internete pardavinėdavo baltymų tabletes, kūrė interneto svetaines automobilių nuomos kompanijoms ir nuomojo sandėlius auginti marihuanos. Tačiau viso to neužteko išlaikyti tris vaikus. Stefanssonas prasiskolino, jam reikėjo sumąstyti ką nors naujo. Jis nusprendė užsiimti kriptovaliutų kasimu, nes iš techninės pusės tai priminė kanapių auginimą.

Kriptonomika

Islandijos ekonomika daug metų rėmėsi žvejyba ir aliuminio gavyba. Šio tūkstantmečio pirmajame dešimtmetyje Islandijos bankai įsigudrino praturtėti iš kitų šalių užsienio skolų. Bankų aktyvai, perpildyti grynaisiais, išleidžiamais užsienio nekilnojamo turto, tarptautinių prekių ženklų ir futbolo klubų pirkimui, septynis kartus viršijo Islandijos ekonomiką.

2008 metais pasaulio ekonomiką ištiko krizė. Stambiausi Islandijos bankai paskelbė defoltą – jų kreditiniai įsipareigojimai siekė $85 mlrd. Po to Islandijos kronos kursas smuko žemyn, smarkiai išaugo bedarbystė. Tarptautinis valiutos fondas šaliai suteikė $2 mlrd. finansinę pagalbą.

Kriptovaliutos padėjo Islandijai atstatyti savo ekonomiką. Po šešių metų užsienio investuotojai išvydo šalies potencialą – ji buvo ideali vieta atidaryti didžiules kriptofermas. Visa šalies elektros energija gaminama iš atsinaujinančių šaltinių, tad, jos savikaina žema, o vietinį šaltą klimatą galima panaudoti daugybės kriptovaliutų kūrimui būtinus skaičiavimus atliekančių kompiuterių aušinimui. Staiga atsirado apleistų sandėlių ir gamyklų poreikis: čia buvo sumontuoti šimtai skaičiavimo įrenginių.

Keturi Stefanssono draugai.

2017 metais su Stefanssonu susisiekė paslaptingas tarptautinis investuotojas – Misteris Iksas (jo asmenybė iki šiol neatskleista). „Kam vargti ir leisti pinigus nuosavai bitkoinų kasyklai, jei verslą galima pradėti, įrangą pavogus iš konkurentų?“ – sakė jis. Misteris Iksas pažadėjo Stefanssonui 15% pajamų mainais į tiek įrangos, kiek tik sugebės pavogti visoje Islandijoje. Stefanssono skaičiavimais, kasmet jis galėjo gauti po $1,2 mln. „Tai būtina padaryti. Vardan to esu pasirengęs keliauti į belangę. Toks šansas pasitaiko tik kartą gyvenime“, – tikino save islandas.

Stefanssonas ėmė rinkti komandą. Joje buvo keli tarpusavyje pažįstami, su policija reikalų neturėję, 20-30 metų amžiaus vaikinai. Operacijos „raumenimis“ buvo Matthias Jon Karlsson – ramus ir aukštas vaikų su ribotomis galimybėmis prieglaudos darbuotojas – ir jo jaunesnis brolis Petur Stanislav, pravarde „Lenkas“. Dar gaujoje buvo „Meilutis“ Viktor Ingi Jonasson – simpatiškas sistemų admisitratorius. Hafthor Logi Hlynsson (pravarde „Gražuoliukas“) – Stefanssono vaikystės draugas – buvo operacijos „smegenimis“. Tačiau kas komandai vadovavo – klausimas iki šiol atviras. Stefanssonas tvirtina viską daręs, kaip nurodydavo Misteris Iks.

Iki 2017 metų liepos Stefanssonas užregistravo bitkoinų piniginę, nusipirko vienkartinių mobiliųjų telefonų, dešimt prietaisų sekti apsaugos mašinų judėjimą, o taip pat lipnios juostos – jeigu tektų užklijuoti burnas liudininkams. Gaujos nariai tarpusavyje bendravo feisbuke – tam jie sukūrė puslapį, pavadintą Foruneytid, kas islandiškai reiškia „brolija“ (aliuzija į „Žiedų valdovą“). Vėliau prokuroras reikalavo, kad puslapis yra tiesioginis organizuotos nusikalstamos grupuotės įrodymas. Stefanssonas ir manė, kad grupė feisbuke „nedaro jų mafija“.

Snieguotą 2017 metų gruodžio 5 naktį Stefanssonas su sėbrais įsibrovė į buvusioje JAV karinio laivyno aviacijos bazėje įkurtą kompanijos Algrim Consulting duomemų centrą. Jie pavogė 104 kompiuterius, maitinimo šaltinius ir vaizdo plokštes. Po penkių dienų Islandijos policija pranešė, kad nežinomi nusikaltėliai nesėkmingai bandė patekti į netoliese esančio kito duomenų centro teritoriją.

Teisėsaugos organai vagystės tirti neskubėjo, o nukentėjusios kompanijos nuo garsių pareiškimų nutarė susilaikyti – tai galėjo paveikti vietinį investicinį klimatą. Islandija pasauliniu bitkoinų gavybos lyderiu tapo iš dalies dėl savo reputacijos – šalyje beveik nėra nusikaltimų. Bet kokios kalbos apie plėšimus būtų pakenkusios verslui.

Paskutinis darbelis

Stefanssonas jau turėjo pakankamai įrangos kriptofermai, bet norint išgauti daugiau bitkonų, reikėjo daugiau skaičiavimo pajėgumų. Jam paskambino buvęs bendrakursis, dirbęs Borgarnese – nedideliame mieste vakarinėje Islandijos pakrantėje. Jis papasakojo, kad sandėlis, kuriame yra kompanijos AVK duomenų centras, staiga pradėjo naudoti gerokai daugiau energijos. Taigi, galima daryti išvadą, kad ten yra kriptoferma.

Stefanssonas išvyko žvalgybon. Ferma darbą pradėjo vos prieš šešias dienas, todėl sargybos ten nebuvo – išskyrus vienintelį policininką, kuris naktimis iš objekto teritorijos išvykdavo. Sandėlyje signalizacijos nebuvo, o langai – nuolat atidaryti, kad šaltas oras aušintų kompiuterius. Prie lango netgi stovėjo kopėčios, todėl į patekti į sandėlį ir pavogti kompiuterius nebuvo sunku. Ką paskui Stefanssonas su Jonassonu ir padarė.

Furgonas, kuriuo Stefanssonas su bendrais skubomis išvažiavo iš šios ir dar kitos kriptofermos, pateko į videostebėjimo kameras. Patikrinusi numerius, policija atsekė Stefanssoną ir Karlsoną. Juos pasikvietė „pokalbiams“, į kuriuos ėjo tris dienas, o paskui buvo paleisti. Jokių įrodymų, kuriais remiantis, būtų galima iškelti kaltinimu, teisėsauga neturėjo.

Per tą laiką Karlsonas prarado darbą. Jis turėjo daugybę skolų, žmona turėjo netrukus gimdyti. Karlsonas, kuriam skubiai reikėjo pinigų, viskuo kaltino Stefanssoną. Todėl šis pasiūlė įvykdyti dar vieną apiplėšimą. Tik šį kartą jis pasiūlė pasirinkti gerokai stambesnį objektą.

Stambiausiai Islandijos IT kompanijai Advania priklausiusi kriptoferma buvo dar vienoje buvusioje JAV karinio jūrų laivyno bazėje netoli Reikjaviko oro uosto. Dviejuose angarus primenančiuose pastatuose, nuo grindų iki palubių stovėjo kompiuteriai, ne didesni, nei du cigarečių blokai. Nuolat mirksintys prietaisai, sujungti tarpusavyje nesuskaičiuojama daugybe kabelių ir laidų, 24 valandas per parą kasė kriptovaliutą. Vieninteliam patalpas prižiūrėjusiam sargui vagystės naktį teko skubiai vykti namo – teisimo posėdyje jis sakė, kad jį ištiko diarėjos priepuolis, po kurio jis užmigo. Kai vyriškis anksti ryte atvyko į fermą, ši buvo tuščia. Grobikai pavogė techniką, kurios vertė buvo $500 tūkstančių.

Po poros savaičių nuo apiplėšimo, policija sulaikė kai kuriuos gaujos narius ir informatorius, tačiau pavogtų kompiuterių ir įrangos nerado. Tuo byla ir galėjo ir pasibaigti – policininkai atblokavo Stefanssono telefoną ir rado susirašinėjimą, kuriame jis aptaria būsimas vagystes. Tačiau jam pavyko pabėgti iš šalies.

Pabėgimas ir nuosprendis

Areštuotą Stefanssoną trims mėnesiams pasiuntė į „atvirą“ kalėjimą, kur kamerose stovi televizoriai, o „kaliniai“, jeigu galima juo taip pavadinti, laisvai naudojasi telefonais. 2018 metų balandžio 16 dieną turėjo įvykti teismo posėdis, kur teisėjas turėjo nagrinėti prokuratūros prašymą pratęsti Stefanssono areštą. Tačiau posėdis buvo atidėtas. Stefanssonas juridiškai atsidūrė laisvėje. Jam teko pasirašyti deklaraciją, kurioje pasižadėjo likti kalėjime, kol teisėjas išnagrinės arešto prašymą.

Po to Stefanssonas išlindo per savo kambario langą ir autostopu nuvažiavo daugiau nei 100 kilometrų iki oro uosto. Ten jis laisvai nusipirko bilietą į Stokholmą, nes Švedija nereikalauja tikrinti Islandijos piliečių pasų. Bėglys atsidūrė tame pačiame reise, kuriuo skrido Islandijos premjerė Katrín Jakobsdóttir ir netgi nelabai toli nuo jos sėdėjo.

Iš Švedijos Stefanssonas nusigavo iki Danijos, iš ten – traukiniu Vokietijon, ir paskui mašina – iki Amsterdamo. Tuo metu Islandijos laikraštis Frettabladid publikavo Stefanssono laišką, kuriame jis apkaltino policiją pažeidus žmogaus teises (Vanity Fair rašo, kad jo advokatai ginamojo apklausą prilygino „kankinimui“).

Amsterdame Stefanssonas susitiko su arešto išvengusiais Viktoru Jonassonu ir Hafthoru Hlynssonu. Hafthoras savo Instagram paskyroje paskelbė trijulės, stovinčios priešais De Bijenkorf prekybos centrą, fotografiją. Po poros valandų juos sulaikė vietos policija – Islandija drauge su Interpolu stengėsi sugauti Stefanssoną nuo pat pabėgimo.

2018 metų gruodžio 5 dieną teismas paskelbė nuosprendį kriptofermų vagytės byloje. Stefanssonas nuteistas 4,5 metams kalėjimo, Karlsonas – 2,5 metams, jo brolis – 18 mėnesių. Hlynssonas, Jonassonas ir informatorius – Advania fermos sargas, Ivar Gylfason, nubausti nuo 15 iki 20 mėnesių kalėjimo. Plėšikams taipogi teks sumokėti policijai $116 332 – tokios bylos tyrimo išlaidos. Visi, išskyrus Gylfasoną, nuosprendį apskundė, todėl lieka laisvėje, kol teismas išnagrinės apeliacijas.

republic.ru

Komentarai ()