[Išsami tema] Didžioji Europos galybė - kaip Lietuva užkariavo pusę Rusijos: Lietuvos sienos buvo visai šalia Maskvos (Foto, Video)  (27)

Viduramžiais Maskva anaiptol nebuvo vienintelis Rusijos žemių centras. Keletą šimtmečių Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo savo vieningos Rusijos projektus.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šiandien Lietuva yra maža šalis šiaurės rytiniame Europos Sąjungos pakraštyje. Tačiau prieš 600 metų, tai buvo viena didžiausių ir galingiausių valstybių Europoje.

Mongolų sunaikinta Rusija buvo derlinga dirva Lietuvos ekspansijai. Per dinastines santuokas, karines kampanijas ir visišką aneksiją Lietuva pajungė daugybę margų Rusijos kunigaikštysčių – tiek, kad tai kėlė grėsmę Maskvos, kaip Rusijos susivienijimo centro, statusui.

Galingoji Lietuva

Kai XIII amžiaus pradžioje Rytų Baltijos pagonių gentys patyrė Šiaurės kryžiaus žygių siaubą, atrodė, kad lietuviai patirs liūdną kitų kryžiuočių sutriuškintų baltų genčių likimą.

Tačiau lietuvių gentys sugebėjo įtvirtinti ir ne tik sustabdyti vokiečių puolimą, bet ir agresoriams sukelti keletą baudžiamųjų kontratakų. 1236 m. Saulės mūšyje jie beveik visiškai sunaikino Livonijos kalavijo brolius – katalikų karinį ordiną, veikusį šiuolaikinės Latvijos ir Estijos teritorijose. Įdomu tai, kad kartu su kalavijuočiais žuvo 200 karių iš Pskovo, kuris tada buvo ordino sąjungininkas.

Iš vakarų (šiandienos Kaliningrado srities) Kryžiuočių ordinas pakeliui į lietuvių žemes sutramdė prūsų gentis. Kryžiuočiai prijungė kalavijuočių ordino likučius, suformuodami Livonijos ordiną, ir ėmėsi spausti lietuvius žnyplėmis iš abiejų pusių.

 

Lietuvos valdovai suprato, kad negali išgyventi vieni. Jų (bet ne rusų) laimei, 1237 m. mongolai įsiveržė į Rusijos kunigaikštystes, kurie iš esmės išsprendė Lietuvos problemas.

Nuo mažos valstybės iki Didžiosios Kunigaikštystės

Mongolų invazija nusiaubė Rusijos šiaurės rytų Rusijos kunigaikštystes ir susilpnino vakarų Rusijos kunigaikštystes, kurias Lietuva siekė užimti.

Tačiau Lietuvos teritorijos plėtimas į rusų žemes vyko ne ugnimi ir kardu. Aneksija iš esmės vyko taikiai, nes galingoje Lietuvoje Rusijos valdovai matė galimybę apsisaugoti nuo mongolų. Savo ruožtu lietuviai sulaukė labai reikalingos paramos kovoje su kryžiuočiais, be to ir pačiai Lietuvai grėsmę kėlė plėšikaujantys mongolai.

Lietuvos kunigaikščiai nesikėsino į vietos bajorų teises, užmezgė santykius su regionų valdovais pagal vasalų sistemą. Karinio konflikto atveju jie galėjo pasikliauti vietiniais ginkluotais kontingentais.

 

XIII amžiaus viduryje Lietuva aneksavo vadinamąją „juodąją Rusiją“ – šiuolaikinės vakarų Baltarusijos teritoriją ir pasivadino Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

XIV amžiuje kunigaikštystė pasiekė maksimalų mastą valdant kunigaikščiams Gediminui ir Algirdui. Lietuvos valstybė apėmė didžiules teritorijas, kurios šiandien yra Baltarusijoje, Ukrainoje ir pietvakarių Rusijoje.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įgijo ne tik savo senąjį priešą teutonų ordiną (kryžiuočius), bet naujus priešus – mongolus, lenkus, vengrus, taip pat maskvėnus. Maskvą ir Lietuvos teritorijas skyrė ne daugiau kaip 200 kilometrų.

Tęsinys kitame puslapyje:




Susivienijimo centras

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tik lietuviška vardu. 90% jos gyventojų sudarė šiuolaikinių rusų, baltarusių ir ukrainiečių protėviai. Išlaikyti tokios šalies būsenos vientisumą nebuvo lengva užduotis ir jos valdovai turėjo sumaniai laviruoti tarp skirtingų subjektų grupių.

 

Pagrindinis valstybės ramstis buvo tolerancija. Nors oficialiai pagoniška, Kunigaikštystė ne tik nepažeidė stačiatikių gyventojų teisių, bet ir aktyviai juos palaikė. 1316 m. lietuviai netgi siekė Naugarduke (Baltarusijoje) įsteigti savo metropolito atstovą ir užmezgė tiesioginius ryšius su Konstantinopolio patriarchu.

Prieš 1360-aisiais galutinai aneksuodami Kijevą, Lietuvos kunigaikščiai pirmiausia įsteigė protektoratą, pripažindami jį „Rusijos miestų motina“. Rusėnų kalba išstūmė lietuvių kalbą kaip oficialią kalbą ir tokia išliko iki XVII amžiaus pabaigos.

Lietuva naudojo visus kozirius, norėdama parodyti Rusijos kunigaikštystėms ir savo pagrindiniam konkurentui rytuose – Maskvos didžiąjai kunigaikštystei, kad Kijevas yra politinis ir dvasinis Rusijos žemių susivienijimo centras.

Civilizacijos pasirinkimas

Ilgą laiką Lietuvos kunigaikščiai laviravo tarp katalikų ir stačiatikių pasaulių, nepasirinkdami vienos pusės.

Pavyzdžiui, popiežius Inocentas IV didįjį kunigaikštį Mindaugą pakrikštijo kataliku ir vainikavo Lietuvos karaliumi. Tačiau po jo mirties 1263 m. Lietuva dar kartą sugrįžo į pagonybę, kas, beje, netrukdė Mindaugo sūnui Vaišelgai būti fanatišku stačiatikybės šalininku.

 

Tačiau tokia padėtis negalėjo tęstis neribotą laiką. Kaip paskutinės pagoniškos Europos valstybės, krikščioniški Europos suverenai negalėjo laikyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sau lygia. Lietuva taip pat patyrė Kryžiuočių ordino antpuolius, kurie teisėtai galėjo tęsti nesibaigiantį šventą karą prieš lietuvių pagonybę.

Situaciją išsprendė Lietuvos politinis ir kultūrinis suartėjimas su Lenkija, su kuria ji kovojo prieš kryžiuočius. 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tuo pačiu metu buvęs Lenkijos karaliumi Vladislovu II Jogaila, pakrikštijo Lietuvą ir pavertė katalikiška valstybe.

Nuo tos akimirkos Didžiosios Kunigaikštystės parama stačiatikybei nutrūko ir įsigalėjo katalikų tikėjimas.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(115)
(14)
(101)

Komentarai (27)