Nuo 1974 iki 1978 metų Gombe Stream Nacionaliniame parke Tanzanijoje šimpanzėms kariaujant tarpusavyje, gamtos saugotojai pirmą kartą užfiksavo jų vykdomą apskaičiuotą, šaltakraujį žudymą.

• Tanzanijoje suskilus šimpanzių bendruomenei, dvi grupuotės pradėjo kariauti tarpusavyje.
• Šimpanzių patinų grupės patruliuodavo savo teritorijų ribas, puldami bet kokius įsibrovėlius.
• Tai buvo pirmas kartas, kai gamtosaugininkai stebėjo, kaip laukinės šimpanzės užsiima bendru žudymu, bet ne paskutinis.

„Daug metų tikėjau, kad šimpanzės, nors daugeliu aspektų demonstruoja neįtikimą panašumą su žmonėmis, yra gerokai „malonesnės“, nei mes. Staiga išsiaiškinau, kad tam tikromis aplinkybėmis jos gali būti tokios pat brutalios, kad ir jų prigimtis turi tamsiąją pusę.“

Tai ištrauka iš primatologės Jane Goodall knygos Through a Window: My Thirty Years with the Chimpanzees of Gombe. Ji paimta iš skyriaus „Karas“, kuriame Goodall aprašo prisiminimus ir mintis apie vieną iš siaubingiausių konfliktų, nutikusių gyvūnų pasaulyje: Gombe šimpanzių karą.

Į Tanzanijos Gombe Stream nacionalinį parką Goodall pirmą kartą atvyko, ketindama stebėti primatus natūralioje aplinkoje. Penkioliktais tyrimo metais Goodall pastebėjo, kad parko šimpanzių bendruomenė — vadinamoji Kasakela bendruomenė — pasidalijo į dvi atskiras grupes. Atskilusi bendruomenės grupė, kurioje buvo šeši patinai ir trys patelės, perėjo į kitą parko plotą, o pagrindinė bendruomenė, kurioje buvo likę aštuoni patinai ir dvylika patelių, pasiliko senoje vietoje.

Abi grupės aršiai saugojo savo sienas, kas pasireiškė koordinuotais, mirtinais kivirčais. Per tokius susidūrimu, įprastai taikios šimpanzės demonstravo išskirtinį žiaurumą ir brutalumą. Karas tęsėsi keturis metus ir baigėsi tik tada, kai atskilusi grupė buvo visiškai sunaikinta.

Šimpanzių karas turėjo rimtas pasekmes, tiek asmeniškai Goodall personally, tiek ir jos akademinei bendruomenei. Daugelį per šį konfliktą žuvusių šimpanzių Goodall gerai pažinojo; kiekviena turėjo vardą, veidą, asmenybę. Antra vertus, šis karas buvo pirmas primatologų stebėtas atvejis, kai šimpanzės užsiima apskaičiuotu, šaltakrauju žudymu — manyta, kad toks elgesys būdingas tik žmonėms.

Bet kiek žmogiškas iš tiesų buvo Šimpanzių karas?

Gombe Šimpanzių kare

Karas prasidėjo nuo šimpanzės, vardu Godi, mirties. Atskilusiai grupei priklausęs suaugęs patinas Godi maitinosi medyje, kai iš pasalų jį užpuolė šeši Kasakela grupės patinai. Goodall savo knygoje aprašo, kaip vienas iš patinų sučiupo Godi koją ir numetė jį ant žemės. „Beprotiškai įtūžę“ agresoriai užgulė Godi, daužydami ir kandžiodami ilgiau nei dešimt minučių. Tada be jokios priežasties išsiskirstė.

Baigtis nebuvo graži. „Godi kelias minutes gulėjo nejudėdamas, kaip užpuolikai jį paliko,” rašo Goodall. „Jis buvo sunkiai sužeistas, su didelėmis žaizdomis ant veido, kojos, dešinės krūtinės pusės, ir kraujosrūvomis nuo daužymo. Jis neabejotinai nuo sužeidimų mirė, nes tyrėjai jo daugiau niekados neregėjo.“

Karui tęsiantis ir aiškėjant jo struktūrai, pagerėjo ir Goodall supratimas apie šiuos „pasienio patrulius“. Nuo aštuntojo dešimtmečio jie buvo pastebėti ne tik Gombe NP, bet ir Mahale Mountains NP. Jie atsiranda dviejų atskirų bendruomenių teritorijų susikirtimo vietoje. Tai įprastai būna išimtinai suaugusių patinų grupės, nors yra užfiksuota, kad tokiuose reiduose kartais dalyvauja ir suaugusios patelės.

Patruliuodami, šie įprastai nenustygstantys gyvūnai, kaip apibūdina tyrėjai, tampa „nebūdingai tylūs“. Jie „dažnai stabteli, atidžiai klausydami, tikriausiai kitų šimpanzių ženklų.“ Jei įsibrovėlių neaptinka, grįžta tylomis. Tačiau jeigu aptinka, auką jie gali persekioti ir brutaliai muša, dažnai iki mirties. Esminis žodis yra „auką“, nes agresoriai visada susitelkia prieš vienišas aukas ir retai bando kovoti su priešininkų grupe, kurioje yra dvi ar daugiau šimpanzių.

Iš daugiau nei tuzino Goodall užfiskuotų atakų penkios baigėsi mirtimi. Nė vienas iš fatališkai pasibaigusių susidūrimų netruko ilgiau nei po dešimt minučių. Visos penkios aukos buvo tempiamos, suvaržomos, mušamos ir kandžiojamos. Svarbiausia, Goodall pastebėjo, kad muštynės tarp atskirų bendruomenių narių įprastai būdavo daug brutalesnės, nei tarp tos pačios bendruomenės atstovų – šios retai baigdavosi mirtimi. Galiausiai, nors daugumos reidų aukos buvo patinai, pasitaikė ir patelių užpuolimų. Tačiau jie buvo ne tokie agresyvūs, ypač, jei patelės rujodavo.

Šimpanzių karo politika

Kadangi tokia pat pasienio patrulių elgsena būdinga visiškai skirtingoms bendruomenėms, tai rodo, kad toks elgesys būdingas šimpanzėms, o nėra mūšio įkarštyje atsitiktinai kilęs. Tačiau mokslininkams sunkiai sekėsi rasti tokio perdėtai žiauraus elgesio paaiškinimą.

Peržvelgę publikuotą akademinę literatūrą apie Gombe šimpanzių karą, Josephui Mansonui ir Richardui Wranghamui kokių nors trumpalaikių tokių mirtinų reidų privalumų aptikti nepavyko. Tačiau iš ilgalaikės perspektyvos, jie gali būti naudingi, nes taip išnaikinamos konkuruojančios bendruomenės, kurios galėtų konkuruoti dėl natūralių ir reprodukcinių išteklių.

Toks paaiškinimas tikrai tinka Kasakela bendruomenei, kurioje iki skilimo buvo maždaug po lygiai patinų ir patelių. Šimpanzių bendruomenėse tai nėra idealu, nes jos būna stabiliausios, kai patelių būna daugiau, nei patinų. Daugelio rūšių atveju, kai būna daugiau patinų, tarp jų padidėja konkurencija. Gombe ši konkurencija tapo partizaniniu karu, kuriame kiekviena bendruomenė kaunasi dėl teiasės į kitos bendruomenės pateles.

Nors ši hipotezė skamba įtikimai, Kasakela genties demonstruoto perdėto žiaurumo ji nepaaiškina, ypač turint omenyje, kad — kituose šimpanzių konfliktuose — patelės vėl prisijungdavo prie bendruomenių, kai jų patinai būdavo sistemingai nužudomi.

Ieškodami atsakymo, tyrėjai pažvelgė ne į koalicinio žudymo privalumus, o jo kaštus. Šimpanzių atveju jie labai menki. Reidai atliekami didelėmis grupėmis ir, kaip minėta, nukreipti į atskirus šimpanzių individus, be kompanijos. Šios šimpanzės suvaržomos, laikomos, tad agresoriai gali jas žaloti kaip tinkami, nesibaimindami sulaukti atlygio.

Ši koreliacija tarp galios disbalanso ir perteklinio brutalumo nėra būdinga vien šimpanzėms. Jau minėtoje studijoje, Mansonas ir Wranghamas pažymi, kad itin žiaurus puolimas iš pasalų galėjo būti efektyvus ir įprastas ir žmonių medžiotojų-rinkėjų kariavimo būdas. Tokia karo praktika gyvuoja ir dabar, kaip, tarkime, nacių Vokietijos blitzkrieg, kuomet prieš oponentą metamos tokios didelės pajėgos, kad priešinimasis neįmanomas.“

Kaip rodo Gombe šimpanzės, naudodami perteklinę jėgą, agresoriai gali greitai susidoroti su savo priešais, užbaigdami konfliktus, kurie kitu atveju būtų galėję tęstis dešimtmečiais. Tuo pat metu, silpnesnio oponento skriaudime yra kažkas išskirtinai žmogiško — kai tai daro ne siekdamas ką nors iš to gauti, bet tiesiog todėl, kad gali.

Tim Brinkhof
bigthink.com