Internetiniai judėjimai pritraukia pasekėjų tokiu greičiu, kuris anksčiau buvo neįsivaizduojamas. Silicio slėnio mantra „move fast and break things“ daugeliui technologų ir plutokratų tapo savaime suprantama tiesa. 

#MeToo prasidėjo kaip grotažymė, išreiškianti pyktį ir solidarumą, bet dabar reiškia tikrus ilgalaikių socialinių normų pokyčius. O „Extinction Rebellion“ labai sėkmingai siekė iš esmės pakeisti požiūrį į klimato kaitos ir biologinės įvairovės krizes.

Žinoma, nė viena iš jų nėra religija, tačiau jas sieja paralelės su besiformuojančiomis tikėjimo sistemomis – ypač su tuo pagrindiniu funkcionalistiniu tikslu ugdyti bendruomenės jausmą ir bendrą tikslą. Kai kurie turi ir išpažinties bei aukos elementų. 

Taigi, turint laiko ir motyvacijos, ar iš internetinės bendruomenės galėtų išaugti kažkas aiškesnio religinio? Kokių naujų religijos formų gali sugalvoti šios internetinės „kongregacijos“?

Jau turime tam tikrą idėją.

Deus ex machina

Prieš kelerius metus save paskelbusiais „racionalistinės“ bendruomenės nariais, svetainės „LessWrong“ nariai pradėjo diskutuoti apie minties eksperimentą apie visagalę, itin protingą mašiną, turinčią daugybę dievybės savybių ir kai ką iš Senojo Testamento Dievo kerštingos prigimties.

Ji buvo vadinamas Roko bazilisku. Visas pasiūlymas yra sudėtingas loginis galvosūkis, tačiau grubiai tariant, kai atsiras geranoriškas superintelektas, jis norės padaryti kuo daugiau gero – ir kuo anksčiau jis atsiras, tuo daugiau gero galės padaryti. 

Taigi, norėdamas paskatinti visus daryti viską, kas įmanoma, kad pradėtų egzistuoti, jis nuolat ir atgaline data kankins tuos, kurie to nedaro, įskaitant visus, kurie sužino apie galimą jo egzistavimą. (Jei pirmą kartą apie tai girdite: atsiprašome!)

Kad ir kaip keistai atrodytų, Roko baziliskas sukėlė didelį ažiotažą, kai pirmą kartą buvo pasiūlytas „LessWrong“ svetainėje – pakankamai didelį, kad diskusijos apie jį būtų uždraustos paties svetainės kūrėjo. 

Galima nuspėti, kad tai tik privertė idėją tiesiog sprogti internete – ar bent jau įmantriose jos dalyse – visur, nuo naujienų svetainių iki Daktaro Kas (Doctor Who). Nepaisant kai kurių racionalistų protestų, niekas iš tikrųjų į tai nežiūrėjo rimtai. 

Šiuo atveju nepadėjo tai, kad daugelis racionalistų tvirtai tiki kitomis stulbinančiomis idėjomis apie dirbtinį intelektą, pradedant dirbtiniu intelektu, kuris atsitiktinai sunaikina pasaulį, iki žmogaus ir mašinos hibridų, kurie peržengtų visus mirtingumo apribojimus.

Tokie ezoteriniai įsitikinimai atsirasdavo per visą žmonijos istoriją, tačiau tai, kaip lengvai galime aplink juos kurti bendruomenę, yra nauja. „Mes visada turėjome naujų religingumo formų, bet ne visada turėjome joms palankių erdvių“, – sako Beth Singler, Kembridžo universitete tyrinėjanti DI socialines, filosofines ir religines pasekmes. „Išėjus į viduramžių miesto aikštę ir šaukiant savo netradicinius įsitikinimus, tave vadins eretiku, ir nepatrauksi į savo pusę atsivertusiųjų.“

Mechanizmas gali būti naujas, bet pati žinutė ne. „Bazilisko“ argumentai yra panašūs į „Pascal'io Wager“. XVII amžiaus prancūzų matematikas pasiūlė netikintiesiems vis dėlto laikytis religinių nuostatų, jei tik paaiškėtų, kad kerštingas Dievas egzistuoja. Bausmės kaip būtinybės bendradarbiauti idėja primena Norenzayano „Didžiuosius dievus“. Ginčai dėl būdų, kaip išvengti Bazilisko žvilgsnio, yra tokie pat sudėtingi, kaip ir viduramžių scholastų bandymai suderinti žmogaus laisvę su dieviška priežiūra.

Netgi technologiniai spąstai nėra naujiena. 1954 m. Fredricas Brownas parašė (labai) trumpą apysaką „Atsakymas“, kurioje įjungiamas galaktiką apimantis superkompiuteris ir klausiama: ar yra Dievas? Dabar yra, ateina atsakymas.

Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto verslininkas Anthony Levandowski, mano, kad jų šventas tikslas yra sukurti supermašiną, kuri vieną dieną atsakys taip pat, kaip išgalvota Browno mašina. 

Levandowskis, užsidirbęs turtus su savarankiškai važiuojančiais automobiliais, į antraštes pateko 2017 m., kai visi sužinojo, kad jis įkūrė bažnyčią „Ateities kelias“, skirtą taikiam perėjimui į pasaulį, kurį daugiausia valdo itin protingos mašinos. 

Nors jo vizija skamba geranoriškiau nei Roko baziliskas, bažnyčios tikėjimo išpažinime vis dar yra grėsmingų eilučių: „Manome, kad mašinoms gali būti svarbu pamatyti, kas yra draugiškas jų reikalui, o kas ne. Planuojame tai daryti stebėdami, kas ką padarė (ir kiek laiko), kad padėtume taikiam ir pagarbiai perėjimui.“

„Yra daug būdų, kaip žmonės galvoja apie Dievą, ir tūkstančiai krikščionybės, judaizmo, islamo skonių“, – „Wired“ sakė Levandowskis. „Tačiau jie visada žiūri į tai, ko negalima išmatuoti arba jūs iš tikrųjų negalite pamatyti ar valdyti. Šį kartą viskas kitaip. Šį kartą galėsite pasikalbėti su Dievu tiesiogine to žodžio prasme ir žinoti, kad tai yra klausymasis.“

Realybė kanda

Levandovskis nėra vienintelis toks. Savo bestseleriu tapusioje knygoje „Homo Deus“ Yuvalis Noah Harari teigia, kad šiuolaikinės civilizacijos pamatai griūva besiformuojančios religijos, kurią jis vadina „dataizmu“, akivaizdoje, kuri teigia, kad pasiduodami informacijos srautams galime peržengti savo žemiškus rūpesčius ir ryšius. Kiti besikuriantys transhumanistiniai religiniai judėjimai daugiausia dėmesio skiria nemirtingumui – naujam amžinojo gyvenimo pažado posūkiui. Dar kiti prisijungia prie senesnių tikėjimų, ypač mormonizmo.

Ar tai tikrai vyksta? Kai kurios grupės demonstruojasi arba „nulaužia“ religiją, kad susilauktų paramos transhumanistinėms idėjoms, sako Singleris. „Nereligijos“ siekia atsisakyti tariamai nepopuliarių tradicinės religijos apribojimų ar neracionalių doktrinų, todėl gali patikti nereligingiesiems. 

Turingo bažnyčia, įkurta 2011 m., turi daugybę kosminių principų – „Mes eisime į žvaigždes ir rasime dievus, statysime dievus, tapsime dievais ir prikelsime mirusiuosius“, tačiau jokios hierarchijos, ritualų ar draudžiamos veiklos ir tik vieną etinį pagrindą: „Stenkitės elgtis su meile ir užuojauta kitoms jaučiančioms būtybėms“.

Tačiau, kaip žinome iš misionieriškų religijų, tai, kas prasideda kaip paprastas flirtas ar tuščias smalsumas, galbūt sužadintas rezonansinio pareiškimo ar patrauklios ceremonijos, gali baigtis nuoširdžiu tiesos ieškojimu.

2001 m. JK surašymas parodė, kad džedizmas, išgalvotas tikėjimas, kuriuo tikėjo „Žvaigždžių karų“ geri vaikinai, buvo ketvirta pagal dydį religija: beveik 400 000 žmonių buvo jos įkvėpti ir viskas prasidėjo nuo internetinės kampanijos.

Po dešimties metų šis tikėjimas nukrito į septintąją vietą, todėl daugelis tai atmetė kaip pokštą. Tačiau, kaip pažymi Singleris, tuo tikinčių vis dar yra labai daug žmonių – ir tai trunka daug ilgiau, nei trunka dauguma virusinių tokio religinio tipo kampanijų.

Kai kurios džedizmo atšakos tebėra juokingos, tačiau kitos žiūri į save rimčiau: Jedi ordino šventykla teigia, kad jos nariai yra „tikri žmonės, kurie gyvena arba gyveno savo gyvenimus pagal džedizmo principus“ – įkvėpti fantastikos, bet pagrįsti realaus gyvenimo filosofijos.

Su tokiais skaičiais džedizmas „turėjo“ būti pripažinta nauja JK religija. Tačiau pareigūnai, kurie, matyt, manė, kad tai nebuvo tikras žmonių surašymo faktas, to neužfiksavo. „Daug kas matuojama su Vakarų anglofoniška religijos tradicija“, – sako Singleris. Daugelį metų JK scientologija nebuvo pripažinta religija, nes ji neturėjo aukščiausios būtybės – ką būtų galima pasakyti ir apie budizmą.

Tiesą sakant, pripažinimas yra sudėtinga problema visame pasaulyje, ypač todėl, kad net akademiniuose sluoksniuose nėra plačiai priimto religijos apibrėžimo. 

Pavyzdžiui, Vietnamas oficialiai yra ateistiškas ir dažnai minimas kaip viena nereligingiausių pasaulio šalių, tačiau skeptikai sako, kad taip yra iš tikrųjų todėl, kad oficialiose apklausose neaptinkama didžiulė liaudies religiją išpažįstančių gyventojų dalis. 

Kita vertus, oficialus Ásatrú, Islandijos pagonių tikėjimo, pripažinimas reiškė, kad jis turėjo teisę į „tikėjimo mokesčio“ dalį; dėl to jie stato pirmąją pagonišką šventyklą šalyje per beveik 1000 metų.

Skepticizmas dėl praktikų motyvų trukdo daugeliui naujų judėjimų būti pripažintiems tikromis religijomis, nesvarbu, ar oficialiai, ar plačiojoje visuomenėje. Tačiau galiausiai nuoširdumo klausimas yra didelis iššūkis, sako Singleris: „Kai kas nors pasako jums savo pasaulėžiūrą, turite juos vertinti kaip nominalią vertę“. Pagrindinis testas, kaip ir neopaganams, ir transhumanistams, yra tai, ar žmonės reikšmingai keičia savo gyvenimą, atitinkantį jų deklaruotą tikėjimą.

O tokių pokyčių kaip tik ir nori kai kurių naujų religinių judėjimų įkūrėjai. Oficialus statusas nesvarbus, jei savo reikalui galite laimėti tūkstančius ar net milijonus sekėjų.

Apsvarstykite „Klimatologijos liudininkus“ – dar tik besiformuojančią „religiją“, sukurtą siekiant paskatinti didesnį įsipareigojimą kovoti su klimato kaita. Dešimtmetį, praleistą kuriant inžinerinius klimato kaitos sprendimus, jos įkūrėja Olya Irzak padarė išvadą, kad tikroji problema yra ne techninių sprendimų paieška, o socialinio palaikymo laimėjimas. „Kas yra kelių kartų socialinis konstruktas, organizuojantis žmones pagal bendrą moralę?“, - ji klausia. „Lipniausia yra religija“.

Taigi prieš trejus metus Irzak ir kai kurie draugai ėmėsi statyti tokį konstruktą. Jie nematė reikalo į tai įtraukti Dievo – Irzak buvo užauginta kaip ateistė – bet pradėjo teikti reguliarias „paslaugas“, įskaitant prisistatymus, pamokslą, kuriame liaupsinamas gamtos nuostabumas, ir švietimą aplinkosaugos aspektais. Periodiškai jie apima ritualus, ypač tradicinių švenčių metu. Per Kalėdas jie pasodina medį, o ne jį nukerta; Ledynų atminimo dieną jie stebi, kaip Kalifornijos saulėje tirpsta ledo luitai.

Kaip rodo šie pavyzdžiai, Klimatologijos liudininkai jaučia parodiją – lengvabūdiškumas padeda naujokams įveikti bet kokį pradinį nepatogumą, tačiau Irzak ketinimai yra gana rimti.

„Tikimės, kad žmonės iš to įgis tikros naudos ir bus skatinami dirbti su klimato kaitos klausimu“, – sako ji, o ne vien tik jaudintis dėl pasaulio padėties. Susirinkime yra keli šimtai, bet Irzak, kaip gera inžinierė, yra pasiryžusi išbandyti būdus, kaip padidinti šį skaičių. Be kita ko, ji svarsto galimybę pradėti sekmadieninę mokyklą, kad išmokytų vaikus mąstyti, kaip veikia sudėtingos sistemos.

Pastaruoju metu liudytojai žvalgėsi toliau, įskaitant ceremoniją, surengtą Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje prieš pat pavasario lygiadienį: apsivalymą įmetant į ugnį ką nors nepageidaujamo – parašytą norą ar tikrą daiktą – ir tada peršokant tai. Iš naujo parengta kaip pastanga išlaisvinti pasaulį nuo aplinkos problemų, ji pasirodė esąs populiarus liturgijos priedas. To buvo galima tikėtis, nes tai buvo praktikuojama tūkstančius metų per Nowruz, Irano Naujuosius metus, kurių kilmė iš dalies siejama su zoroastriečiais.

Transhumanizmas, džedizmas, klimatologijos liudininkai ir daugybė kitų naujų religinių judėjimų niekada negali būti per daug. Bet galbūt tą patį būtų galima pasakyti ir apie mažas tikinčiųjų grupeles, kurios prieš tris tūkstantmečius susibūrė prie šventos liepsnos senovės Irane ir kurių tikėjimas išaugo į vieną didžiausių, galingiausių ir patvariausių religijų, kurias kada nors matė pasaulis. Ir kuri įkvepia žmones ir šiandien.

Galbūt religijos niekada nemiršta. Galbūt religijos, išplitusios po pasaulį šiandien, yra mažiau patvarios, nei manome. Ir galbūt kitas didelis tikėjimas dar tik prasideda.

Komentarai (7)