Siekdami nušvitimo, legendiniai Hiei kalno vienuoliai išgyvena nepaprastą ištvermės iššūkį: 1000 dienų ilgų nuotolių bėgimą. Kas tai per praktika, kurią įveikia vienetai.

Kas yra Kaihōgyō?

Kaihōgyō („aplink kalną") yra asketiška praktika, kurią atlieka Tendai budistų vienuoliai. Praktika apima vaikščiojimą ant Hiei kalno (Tendai mokyklos būstinės vieta), iš kurio ilgiausias trunka 1000 dienų; visą laiką meldžiamasi salėse, šventovėse ir kitose šventose vietose.

Hiei kalnas yra į šiaurės rytus nuo Kioto, ant ribos tarp Kioto ir Šigos prefektūrų, Japonijoje.

Enryaku-ji šventykla, pirmasis Japonijos Tendai budizmo sektos forpostas, buvo įkurtas vienuolio Saichō Hiei kalno viršūnėje 788 m. ir greitai išaugo į didžiulį šventyklų ir pastatų kompleksą.

Tendai budizmas

Tendai budizmas, kurį praktikuoja Hiei kalno maratono vienuoliai, yra budistų sekta, kurią VIII amžiuje įkūrė garsus ir gerbiamas vienuolis, vardu Saichō Hiei. Saichō buvo puikus vienytojas, sujungęs Korėjos, Kinijos ir Japonijos mokymus, kad sukurtų savo budizmo filosofijos interpretacijas ir suformuotų „didelę vienybę su nereikšmingais skirtumais“.

Saichō turėjo daug pasekėjų, o po jo mirties kuklus vienuolynas ant Hiei kalno išaugo į vieną didžiausių religinių kompleksų pasaulyje – valstybę valstybėje. Tendai budizmas išliko šimtmečius, o jo pasekėjai vis dar renkasi ant Hiei kalno praktikuoti jo principus ir medituoti. 

Dvasios ir kūno išbandymas

Viena iš ekstremaliausių kelio į nušvitimą praktikų yra susijusi su Tendai vienuoliais, budizmo sekta, įsikūrusia kalnuose už Kioto ribų. Ordinas praktikuoja kaihōgyō, pažodžiui išvertus kaip „apsukti kalną“. Tai senovės tradicija, pagrįsta idėja paaukoti savo kūną Budai, tikintis, kad šiame gyvenime Tendai vienuolis pasieks nušvitimą.

Neaišku, kaip tiksliai prasidėjo šie dvasiniai kalnų maratonai, bet įrašai rodo, kad VIII amžiaus kinų ir indų budistų tekstai teigė, kad „kalnų piligriminės kelionės šventose viršukalnėse yra geriausia praktika“. Maždaug nuo 830 iki 1130 m. vyko piligriminės kelionės į Hiros, Kimpu ir Hiei kalnus. Kaihōgyō, kaip šiandien žinomi ritualai, išsivystė nuo 1310 m.

Kiekvieną rytą 100 dienų aspirantai išsiruošia bėgti ir nueiti 30 km aukštyn ir žemyn aplinkiniais kalnais, taip pat melsdamiesi šventovėse, išsibarsčiusiose po visą kaimą. 101-osios dienos rytą ateina pasirinkimas: arba sustoti ir tapti vienu iš ordino nariu, arba tęsti šį kursą ir toliau bėgti 1000 dienų, 38 400 km nušvitimo keliu.

Tai daroma per septynerius metus, 100 dienų segmentais. Poilsio dienomis jie medituoja, mokosi kaligrafijos ir atlieka įprastas šventyklos pareigas.

Be nustatyto maršruto ir giesmių bei maldų, kurias jie privalo sakyti kiekvienoje šventovėje, galioja ir kitos taisyklės: negalima sustoti atsigerti ar valgyti, nusirengti chalatą, nusimti skrybėlę ir nusiauti šiaudines basutes, o sustoti ir pasėdėti galima tik kartą per dieną.

Kaip papildomą iššūkį 101-ąją dieną bėgti žengęs vyras prisiekia, kad dabar yra ieškotojas – ir turi atimti sau gyvybę ritualiniu harakiri, jei nepasieks savo tikslo. Nenuostabu, kad tik 46 vienuoliai kada nors išgyveno visas 1000 dienų.

Nepaisant sunkumų, atlygis vertas tiems, kurie ištveria. Užbaigti kaihōgyō – ir išgyventi devynių dienų susilaikymą nuo maisto, vandens ir miego – reiškia tapti gyvu Buda, būti laikomam šventuoju. Manoma, kad šie vienuoliai palietė visą žmogiškosios patirties spektrą, stumdami savo kūnus ir protus į tą ribą, kiek žmonės sugeba. Dėl šių fizinio pasirengimo, protinio tvirtumo ir dvasinio atsidavimo kraštutinumų jie savo atsidavimui atidavė kūną, protą ir sielą.

Kaihōgyō natūraliai skirstomas į du etapus. Pirmosios 700 dienų skiriamos sau, o paskutinės 300 – aplinkiniams. Taip norima labiau pažinti save prieš mokant aplinkinius – tai pamoka, kuri atsiliepia net mūsų kasdieniame gyvenime.

1000 dienų yra beveik nesuvokiamas laikas. Žvelgiant kiekvieną dieną, gali atrodyti, kad tai tik didžiulis skausmas ir fizinis krūvis, tačiau ugdydami didžiulį protinį tvirtumą vienuoliai sugeba tai išgyventi.

Trumpa Kaihōgyō apžvalga

Pirmuosius trejus metus vienuoliai turi nubėgti 30 km per dieną 100 dienų iš eilės arba 3000 km per metus.

Ketvirtus ir penktus metus vienuoliai turi nubėgti po 30 km per dieną 200 dienų; tai yra 6000 km per metus.

Po penkerių ilgų bėgimo metų vienuoliai turi praleisti visas devynias dienas be maisto, vandens ar miego.

Šeštaisiais metais reikia nubėgti 60 km per dieną 100 dienų, tai yra dar 6000 km per metus.

Kaihōgyō taisyklės

Vienuoliai praktikuoja griežtai sureguliuotą gyvenimo būdą. Kaihōgyō metu jie turi laikytis šių taisyklių:

• Negerti ir nerūkyti
• Bėgimo metu negalima nusiimti skrybėlės ir chalato
• Jokio nukrypimo nuo nustatyto kurso
• Negalima sustoti asmeninėms pertraukoms
• Visos reikalingos giesmės, maldos ir sustojimai šventovėse turi būti atliekami teisingai

Dvi praktikos

Galiausiai septintaisiais metais reikia įveikti 84 km per dieną 100 dienų, o po to – 30 km per dieną likusias 100 dienų; paskutiniais metais iš viso įveikiam 11 400 km.

Yra dvi Kaihōgyō praktikos; 100 dienų (hyaku-nichi kaihōgyō) ir 1000 dienų (sennichi kaihōgyō). Didžiausias pasiekimas yra 1000 dienų iššūkio užbaigimas, kuris yra vienas sunkiausių fizinių ir psichinių iššūkių pasaulyje.

Nuo 1885 m. 1000 dienų iššūkį įveikė tik 46 vyrai. Iš jų trys žmonės trasą įveikė du kartus, paskutinį kartą Yūsai Sakai (1926–2013), kuris pirmą kartą įveikė maratoną nuo 1973 iki 1980 m., o po to, po pusės metų pertraukos, vėl įveikė ir baigė antrąjį savo ratą 1987 m., būdamas 60 metų.

Trečiasis vienuolis nusižudė savo 2500-ąją dieną, bandydamas baigti savo trečią maratoną. Dauguma vienuolių, baigusių šią praktiką, buvo perkopę 30 metų.

Vienuolių, kurie iš tikrųjų mirė ar nusižudė kelyje, skaičius nėra žinomas, tačiau maršrutas ant Hiei kalno yra nutiestas daugybe nepažymėtų kapų. Pastaraisiais metais ritualinė savižudybė buvo sumažinta iki simbolinės mirties.

Kas juos motyvuoja?

Tendai vienuoliai tiki Ekayāna mokymu; visi yra lygūs ir kiekvienas gali pasiekti dvasinį pabudimą. Būdas, kuriuo „Maratono vienuoliai“ pasiekia šį pabudimą arba nušvitimą, yra per nepaprastus fizinės ištvermės žygdarbius.

Tai nėra eilinis ultramaratonas. Vienuoliams kaihōgyō yra giliai dvasinga piligriminė kelionė. Laikas, praleistas Japonijos laukinėje gamtoje, leidžia vienuoliui užmegzti ryšį su gamta ir savo ruožtu atrasti savo vidinę prigimtį.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()