Mano namai – mano tvirtovė. Slepiamės juose nuo pasaulio ir savo gyvenimo negandų, saugome po devyniais užraktais, stengiamės sukurti juos panašius į uolą, teikiančią ne tik išorinio, bet ir vidinio saugumo jausmą. Tačiau pasaulyje yra žmonių gyvenančių ir mąstančių kiek kitaip.

Namai jungiantys žmones ir kultūras

Prieš porą metų, amžiams palikę savo namus didmiestyje ir į atokią Italijos provinciją persikėlę Ricky Swaczy ir Serenella Giorgetti, vos keturis tūkstančius gyventojų turinčiame San Ginesio miestelyje pradėjo gyventi taip, kaip visada svajojo. Uoliai dirbę, perėję pragarus ir įveikę begalę sunkumų jie sukūrė namus dabar garsinančius ne tik patį miestelį, bet traukiančius svečius iš tolimųjų kraštų. Klausantis šeimininkų pasakojamos istorijos supranti, jog visa tai niekaip negalėjo gimti vien tik vaikantis mados. Troškimas ne tik žodžiais, bet ir darbais, gyvenimo būdu kalbėti žmoniems apie savo tikėjimą, meilę gamtai, atsakomybę kuriant ateities pasaulį ir pačius save buvo variklis skatinęs pradėti ilgą kūrybinį kelią. O svarbiausia, naujieji namai turėjo tapti atvira visuomenei vieta, kurioje susitinka žmonės ir kultūros, keičiamasi patirtimi ir mokomasi mylėti nepagražintą gyvenimą bei save pačius tokius, kokie esame. Siekdami atkurti prarastus ryšius su gamta būdų kaip tai padaryti rado tolimųjų rytų, ypač Japonijos tradicijose, ir išmoningai suderinę rytietišką išmintį su vakarietišku gyvenimo būdu sukūrė oazę į kurią nuolat norisi sugrįžti.

Akmenų kelias tarsi gyvenimas

Atvykėliams nelengva rasti gudriai miestelyje pasislėpusią Ricky ir Serenellos sodybą. Rodos, tiesiog neįmanoma, jog tylus gamtos kampelis būtų įkurtas įprastais gyvenamaisiais namais apstatytoje gatvėje. Tačiau šios pabaigoje ties varteliais kabo abejonių nepaliekantis užrašas – WabiSabiCulture – įmantrus pavadinimas slepiantis paprastutę reikšmę – netobulo grožio namai. Tik įėjus supranti, jog patekai į ypatingą erdvę – keliukas vedantis pagrindinių sodybos statinių link grįstas didžiuliais baltais nevienodo aukščio akmenimis, virš kurių susipynę augalai formuoja žalias gyvasas arkas. Tenka kiek susikaupti norint sėkmingai įveikti takelį. Šeimininkas vėliau paaiškino tokius vingiuotus, nelygius ir net nepatogius sodybos keliukus kūrė specialiai, norėdamas žmonėms priminti, jog gyvenimo kelias nėra tiesus ir paprastas kaip kad mums norėtųsi, jis toks, kaip šie akmenys – su savo netobulumais, pakilimais ir nuosmūkiais, kartais lygus, o kartais grublėtas.

„Pavėsinės“ paslaptis

Akmenys veda nedideliu, gausiai žolynais ir levandomis apžėlusiu šlaitu žemyn kur vešlios augmenijos, šimtamečių pušų, eglių ir kiparisų glėbyje pupso du nedidukai vijokliuose ir bujojančiuose rožynuose skęstantys mūriniai nameliai. Didesnis – gyvenamasis namas, o mažesniojo paskirtį kaip mat išduoda įprastai šventose Himalajų vietose matomos įvairiaspalvės maldos vėliavos. Šią nedidelę šventyklėlę pratęsia priestatas, kuris jei nebūtų stiklinių stumdomų durų greičiau primintų iš stambių rąstų suręstą pavėsinę nei rimtą pastatą. Štai čia ir prasideda pažintis su kita kultūra.

Vos nustūmus stiklines duris į šalis pasitinka tuščia, bet jauki erdvė. Mediniame prieangyje palikę batus basomis žengiame į tatamiais išklotą kambarį. Šią tradicinę japonišką grindų dangą, prikimštą ryžių šiaudais ir aptrauktą tvirtai supintų sausų vikšrių apvalkalu šeimininkai parsigabeno tiesiai iš senųjų Kijoto meistrų. Kodėl iš taip toli, jei šiais laikais visai nesunku tokios dangos gauti ir čia, vietoje? Visai netikėtai tatamių mįslė atrakina visos sodybos paslaptį.

Laiko kuriamas grožis

Paaiškėja, jog šiais laikais net ir pačioje Japonijoje nelengva rasti tradiciniu būdu, iš natūralių medžiagų pagamintų kilimėlių, o šiuo atveju Ricky ir Serenellai buvo itin svarbūs gaminio autentiškumas ir kokybė, mat šie tatamiai, kaip ir visi kiti sodyboje esantys daiktai turės tarnauti kuo ilgiau ir svarbiausia, laiko tėkmės veikiami atskleisti natūralų, nepakartojamą, gal kiek liūdnoką savo grožį. Nauji kilimėliai buvo ryškiai žalios spalvos, o štai dabar jau gelsvi, tačiau vis dar tvirti. Laiko paliekami pėdsakai viena svarbiausių vertybių sodyboje. Kiekvienas daiktas, žmogus ir gamta nuolat kinta, o tame virsme glūdi giliausia prasmė. Tai ir yra Wabi Sabi, sąvoka savyje įkūnijanti tris paprasčiausias tiesas: niekas nesitęsia amžinai, niekas nėra išbaigta, niekas nėra tobula.

Kambarys ir visatos dėsniai

Šias tiesas įkūnija ir pats japoniško stiliaus kambarys, mat jis priešingai nei mes vakariečiai įpratę nėra skiriamas vienai konkrečiai veiklai, tarkim, miegamasis mums yra ten, kur stovi lova, o virtuvė, kur yra stalas. Tradicinis japoniškas kambarys yra tuščias, vengiama bet kokių elementų nurodančių konkrečią jo paskirtį, o dėl nereikalingų daiktų nebuvimo visas dėmesys sutelkiamas tik ties atliekamu veiksmu t. y. gyvenama čia ir dabar. Tokiu būdu išreiškiama virsmo idėja, tuščia erdvė transformuojasi priklausomai nuo to, ką tuo metu į ją įnešite. Štai valgydami pastatysit staliuką ir kambarys taps valgomuoju, atsinešit knygų taps biblioteka, o vakare sutaisę guolį paversit jį miegamuoju. Simboliškai toks kambarys ryte kartu su žmogumi gimdamas, dieną gyvendamas, o vakare mirdamas atspindi žmogaus gyvenimo ir gamtos dėsnius. Betarpišką gamtos ir žmogaus ryšį tradiciniame japoniškame interjere pabrėžia ir sienų nebuvimas. Šioje sodyboje esančiuose dvejuose arbatos gėrimo ceremonijos nameliuose jos vis tiktai yra, tiesa tik trys. Ketvirtoji yra didžiulės stiklinės stumdomos durys, kurios kartu yra ir langas į aplinkui žydintį sodą.

Svetingi šeimininkai atvykusiems svečiams siūlo apsistoti šiuose tradiciniuose japoniškuose kambariuose ir nors trumpam pajusti, ką reiškia gyventi kartu su gamta. O savo gyvenamąją erdvę kūrė stengdamiesi suderinti rytietišką dvasią su įprastu vakariečiams patogumu, perkelti tokį japonišką gyvenimo su gamta būdą į čia nuo seno stovėjusį mūrinį namelį.

Ekologiškas būstas – kantrybės išbandymas

Toks siekis Ricky ir Serenellai kainavo daug darbo, kantrybės, jėgų nepasiduoti. Nuo tos dienos, kai jiedu nusprendė pusės hektaro seną miškelį su trimis apgriuvusiais namukais paversti jaukia buveine praėjo aštuoneri metai, mat pasirinktas ekologiškas būsto statybos ir renovacijos būdas reikalauja daug laiko.

Viską darė savo rankomis, tik sunkiausiems darbams kvietėsi statybininkus. Būta ir rimtų konfliktų, kai dėl patogaus statybiniam kranui privažiavimo darbininkai kėsinosi nupjauti šalia augantį šeivamedį.

Pirmiausia iki nuogų plytų nuvalė senuosius mūrus. O kad nesiveistų pelėsis ir grybelis, impregnavo boro druskomis. Tada, nenaudodami jokio cemento tiesiai ant plytų dėjo hidraulines kalkes. Tinką taip pat maišė su šiomis kalkėmis, smėliu, miežių ir kviečių šiaudais. Įdėję kiek pigmento išgavo šiltą, natūralią spalvą. Sienų papildomai nebedažė. Tiesa, toks tinkas džiūsta septynis aštuonis mėnesius, tad teko apsiginkluoti kantrybe. Stogus izoliavo tik kamščiamedžio žieve. Įrengė saulės kolektorių vandeniui šildyti, o elektros sistema yra ekranuota vengiant pavojingų sveikatai elektromagnetinių laukų susidarymo. Sakė, remonto daugiau niekada nedarysiantys, tegul viską savotiškai gražina laiko tėkmė.

Namai sklidini gamtos

Svarbiausia sąlyga įrenginėjant namus buvo naudoti tik vietines, netoliese randamas medžiagas. Didelį įspūdį palieka masyvios nenudailintos rąstinės lubų perdangos. Rodos, lyg nukirstų medžių kamienai remtų stogą. Šeimininkai pasakojo, jog tokių rąstų ieškojo specialiai, keliaudavo į medžio apdirbimo įmones ir rinkosi iš tik ką atvežtos žaliavos, ypač tos, kuri dėl pernelyg netobulų savo formų ar kitų defektų buvo nurašoma. Medžio, šios taurios ir didingos medžiagos, interjere daug, tačiau baldų namuose beveik nėra, tik patys reikalingiausi. Didžiulė, per visą sieną nusidriekusi knygų lentyna suformuota iš paprasčiausių nelakuotų ir nedažytų įvairiausių formų lentų. Ši lentyna remiasi į tatamiais išklotą plačią pakylą, šalia kurios, tame pačiame aukštyje, tarsi jos tęsinys, tik minkštesnis, padaryta lova. Nulipus nuo pakylos, kuri yra aukščio sulyg bamba galima patogiai įsitaisyti foteliuose šalia jaukaus židinio, kurį rėmina nelygios, tamsiai dažytos masyvios lentos.

Banguojančios linijos, natūralios, neutralios spalvos, daug medžio, skaidyta, šilta iš popierinių žibintų sklindanti šviesa – visa tai kuria įspūdį tarsi būtum atsidūręs medžio namelyje, atrodo, jog namų šeimininkams išties pavyko prisikviesti gamtą apsigyventi kartu su jais.

Fėjų karalystė

Bet iš pradžių buvo atvirkščiai, tai gamta juos pakvietė gyventi josios kaimynystėje. Ricky pasakoja, jog šią vietą naujiems namams išsirinko vos tik išvydę čia vešinčią augmeniją. Tarė: „jei augalams čia gerai, bus ir mums gera“. Sodyboje esančius du japoniško stiliaus arbatos namelius, šventyklėlę ir gyvenamąjį namą jungia įspūdingas sodas, kuris nors ir būdamas labai tvarkingas kartu atrodo tarsi žmogaus rankų neliestas.

Šalia bijūnų, rožių, levandų puikiai jaučiasi arbatmedis. Eglėms, pušims, kiparisams, kėniams, visterijoms ir persimonui draugiją palaiko ginkmedis ir gausus japoniškųjų klevų būrys, kurie rudenį sodybą nutapo gražiausiomis spalvomis. Na, o visą buveinės turtą anot padavimų saugoja šalia namų augančiame šeivamedyje gyvenančios fėjos. Gamta čia graži visais metų laikais, vieniems augalams užmigus, kiti pradeda keltis. Rudenį pražysta kamelijos, o štai žiemą, baltutėlio sniego fone akis džiugina kalikanto žiedai.

Namai atviri ieškantiems ramybės

Šio stebuklingo miškelio gilumoje slepiasi dar vienas sodybos perlas – japoniška ofuro vonia. Mėgaujantis jos šiluma per stiklines namelio sienas galima žiūrėti į akis raminančią sodo žalumą, stebėti medžių ošimą ir klausytis kaip kapsi ant akmenų per vonios kraštus ramiai tekantis vanduo. Nuostabiausia tai, jog šios sodybos šeimininkai, vadinantys šią vietą taikos centru kviečia užsukti kiekvieną panorėjusį nuraminti kūną ir sielą. Atsigauti gamtą ir kultūrą jungiančiame lizde, pasidalinti gyvenimo patirtimi, o gal tiesiog padėti kasdieniuose sodybos priežiūros darbuose.

Namai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys lyg nuo pasaulio paslėpta gūžta, iš tiesų yra atviri tarsi vandenynas, namai tvirti ne savo mūrais ir ne kaustytomis durimis, bet šeimininkų drąsa ir širdžių atvirumu.

Žurnalo turinys

• Ta akimirka žavinga

• Redakcijos skiltis

• Nemirtingo žingsnio taktu

• Miškas ir mes

• Pokyčių verpetuose

• Savas miškas

• Baldai ir interjeras

• Medis ir verslas

• Pirma buvo žodis

• Medis ir aplinka

• Iš raudonoji knygos

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Viktorija Skafaru

Komentarai (4)