Braškės žiemą, vynuogės pavasarį, mangai ir papajos, žąsų kepenėlės ir prancūziški raguoliai, minkštutėlė vištiena su imbiero padažu, maskarponės sūrio tortai ir vynas iš Australijos, Čilės, Kalifornijos… Ech, kaip mums pasisekė! Lyg vartai pačios veriasi durys į prekybos ir pramogų sostines, puolame į jas tarsi į ekstazę ir lyg užburti valandų valandas klajojame margų lentynų labirintais, palaimingais veidais ir plačiai atmerktomis akimis – tiek visko daug ir taip visko norime! Tačiau ar reikia, ar būtina, ar sveika?

Netikra laimė

Taip, praeities kartos apie tokį pasirinkimą galėjo tik pasvajoti, o mes džiaugiamės, kad šiandien, kaip niekada anksčiau, galime valgyti skaniai, gerai ir gausiai, tačiau vis tiek jaučiamės pavargę, apatiški ir kankinami nuobodulio. Priežasčių ieškome darbe, šeimoje, kaltiname kaimynus, o gal politikus, tačiau sveikuoliais vadinami žmonės visų pirma siūlo nukreipti žvilgsnį į savo lėkštę. Patyrusieji, jog sotaus gyvenimo dovanos iš tiesų nėra tokios saldžios kaip atrodo, sveikatos ir energijos šaltinio ieško atsigręždami į gamtą ir jos dėsnius, bandydami išgirsti savo prigimties balsą, kurį triukšminga modernios visuomenės kasdienybė nuolat stengiasi užguiti primesdama naujas, jai naudingas ir patogias taisykles. Įdomu tai, kad pirmieji pastebėję sotaus vakarietiško gyvenimo būdo spyglius buvo visai ne mūsų amžininkai.

Svarbiausia – priežastis

Beveik prieš 200 metų JAV grupelė medikų pradėjo sveikos gyvensenos judėjimą, kurį pavadino Natūraliąja higiena (graikų k. žodis „hygieia“ reiškia „sveikata“). Jie sukūrė pagrindą sistemai, kurios skelbiamos tiesos yra dviejų geriausių draugių – oficialiosios medicinos ir farmacijos – priešas. Priešas, nes skelbia, kad tiek sveikata, tiek liga nėra atsitiktiniai dalykai, bet logiški mūsų pačių gyvenimo būdo rezultatai. Kol farmacininkai kovoms su įvairiausiomis ligomis gamina nuodus (gr. „pharmakon“ reiškia „nuodai“), kuriais gesina tiek ligų simptomus, tiek neaišku dėl ko atsiradusius jų sukėlėjus, higienistai moko žmones, kad liga nėra blogis, kurį nedelsiant reikia pašalinti, bet gydytojas, kurį reikia suprasti ir gerbti. Tai, ką vadiname liga, yra ne kas kita, kaip organizmo pastangos išsivalyti ir atkurti natūralią pusiausvyrą. Kartu ji yra ir mūsų mokytoja, raginanti keisti ją sukėlusius įpročius. Nepašalinę priežasties sveikatos nesusigrąžinsim.

Ligų nėra, tik toksinai

Vienas svarbiausių Natūraliosios higienos autoritetų, amerikiečių gydytojas Džonas H. Tildenas (John H. Tilden) XX a. viduryje suformulavo teoriją, kurią pavadino toksemija. Jis teigė, kad vienintelis ir tikrasis visų negalavimų šaltinis – toksinai, o tai, ką mes įprastai vadiname liga, yra tiesiog skirtinga to paties fenomeno, toksemijos, išraiška. Toksinai yra medžiagų apykaitos rezultatas. Jie yra pastovūs ir nuolat gaminami. Kai nervinė energija yra normali, ką tik atsiradę toksinai nedelsiant pašalinami. Vos tik nervinė energija nusilpsta, sutrinka ir visas toksinų šalinimo mechanizmas. Kai organizmas nebesugeba toleruoti susikaupusių toksinų, sukaupęs paskutines energijos atsargas ima dorotis pats kaip išmano. Tuomet pajuntame, kaip senka jėgos ir pasireiškia pirmieji organizmo pastangų išsivalyti ženklai, kuriuos vadiname ligų simptomais.

Emocijų ir įpročių galia

„Baimė yra pagrindinė nervinės energijos nuosmukio ir streso priežastis. Ji prasideda vaikystėje, kai esame gąsdinami pragaro ugnimi ir raguotais velniais. Suaugusiuosius taip pat kamuoja įvairiausios baimės, jauduliai, finansinės problemos, nusivylimai, nerimas dėl ateities, ligų, senatvės ir ankstyvos mirties baimės. Visos jos yra patys didžiausi kirčiai žmogaus gyvybingumui“, – įsitikinęs Dž. Tildenas. Emocinė įtampa, nepakankamas fizinis aktyvumas, miego ir poilsio trūkumas, netinkama mityba – pagrindiniai toksemijos sukėlėjai. Ne atėjūnai iš išorės, virusai ir bakterijos, kuriais šiandien ypač esame gąsdinami, bet mūsų pačių emocijos ir įpročiai lemia negalavimus. Vienintelis svečias, atliekantis vieną svarbiausių vaidmenų mūsų sveikatos teatre, kurį įsileidžiame iš išorės, yra maistas. Štai todėl Natūraliosios higienos gerbėjai itin didelį dėmesį skiria mitybai.

Nauda tik pramonei

Svarbiausius veikalus šioje srityje parašė ir reikšmingiausius darbus nuveikė amerikiečių gydytojas Herbertas Šeltonas (Herbert Shelton). Jis teigė, kad norint išsaugoti sveikatą reikia valgyti kuo paprastesnį ir natūralesnį maistą. O ką mes darome? Šiandien savo organizmui siūlome tokius patiekalus, kurių jis nesugeba pasisavinti, mat šie itin nutolę nuo savo pradinės formos. Konservai, pervirti patiekalai, rafinuotas cukrus, mėsa, saldumynai, neatpažįstami pusgaminiai, šaldytas maistas… Šie apdoroti, denatūruoti, modifikuoti ir kitaip paveikti valgiai, kurių pilnos mūsų parduotuvės, naudingi tik papildomų toksinų gamybai ir farmacijos pramonei.

H. Šeltonas pabrėžia, kad ypač žalingas piktnaudžiavimas maistu, kuriame gausu baltymų, t. y. kiaušiniais, mėsa, žuvimi. Toks maistas organizme palieka kraują rūgštinančių atliekų, alina kepenis ir inkstus. Jis ilgai virškinamas, dažnai užsilaiko storajame žarnyne ir ten pūva, lemia vidurių užkietėjimą. Sunki galva, uždegiminiai procesai, dingęs apetitas, net nerimas ir pesimizmas, anot higienistų, yra baltymų pertekliaus požymiai. Valgių, kuriuose gausu krakmolo (duona, ryžiai, makaronai), cukrų ir riebalų vartojimas taip pat labai apsunkina mūsų organizmą. Vienintelis maistas, kurio galime ir turime valgyti daug ir dažnai, yra vaisiai ir daržovės, geriausia termiškai neapdoroti. H. Šeltonas užsimena, jog ir vegetarinė dieta yra nevisavertė be šviežių vaisių ir daržovių.

Netinkami deriniai

Tačiau labiausiai H. Šeltonas išgarsėjo savo maisto derinimo teorija. Idealiausiu atveju, kaip ir visi kiti pasaulio sutvėrimai, vieno valgio metu turėtume valgyti tik vienos rūšies maistą – juk gamta sumuštinių negamina. Mūsų organizmas, pasak H. Šeltono, vienu metu negali sėkmingai virškinti baltymų, riebalų, angliavandenių ir cukraus, nes jiems apdoroti reikia skirtingų sąlygų. Pavyzdžiui, valgome sumuštinį su sūriu. Duonai virškinti išskiriamos neutralios sultys, o sūrio baltymams skaidyti reikalinga gana rūgšti terpė. Krakmolų virškinimą (duona, bulvės, ryžiai) stabdo baltymų (sūris, mėsa, kiaušiniai) virškinimas, ir atvirkščiai, todėl galiausiai tik maža dalis mums taip gardžiai atrodančių derinių pasisavinama, o likusioji sėkmingai pūva. Mes raugėjam, jaučiame sunkumą (sakome, jog sustojo virškinimas), skundžiamės padidėjusiu skrandžio rūgštingumu ir deginimu, žarnyne kaupiasi dujos, o liežuvį nuolat dengia baltos apnašos, kurios yra susikaupusių toksinų organizme veidrodis. Chroniški susirgimai, sako higienistai, yra nuolatinių gamtos dėsnių pažeidimų rezultatas.

Sulaukime alkio

Vieną iš tokių dėsnių pažeidžiame, kai valgome nejausdami alkio. Jei nesate pavargę, ar jums kyla mintis pailsėti? Jei nejaučiate troškulio, ar puolate gerti vandenį? Tad kodėl taip dažnai valgome visai nebūdami išalkę? Alkis – tai natūralus ženklas, kad kūnui reikia maisto. Tačiau kaip atpažinti tą tikrąjį alkį? „Tai ne skrandžio susitraukimas ir ne tuštumos pojūtis, ne silpnumo jausmas. Tikrojo alkio ženklas yra burnoje susikaupusios seilės ir užplūdusi energija, – sako Albertas Moseri (Albert Mosseri), atnešęs amerikiečių higienistų idėjas į Europą. – Būtina atskirti apetitą nuo alkio. Apetitas – tai polinkis, verčiantis mus kažko trokšti tam, kad patenkintume savo jausmus. Tai iškrypęs alkis.“ Jei naudojame priemones alkio jausmui sužadinti, vadinasi, norime apgauti gamtą. Tik ar vėliau nebūsime už tai nubausti? Jei nejaučiame alkio, geriau palaukime, juk jis ateis nei anksčiau, nei vėliau, o tada, kai būtina.

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Gal kas galėtų pasakyti? . . . . . 8
• Nemirtingo žingsnio taktu
  J. Marcinkevičius. Šią naktį . . . . 10
• Ta akimirka žavinga
  Dubravos meška . . . . 11
• Miškas ir mes
  I. Požėlienė. Miškasodis prie rekordinio užrašo . . . . 12
  Z. Bitvisnkaitė. Tarptautinis miškasodis . . . . 14
  Pasodintas Radvilų ąžuolynas . . . . 16
• Politikos varpinė
  J. Urbanavičius. Mišką reikia prižiūrėti . . . . 20
• Pokyčių verpetuose
  V. Skafaru. Natūralioji higiena . . . . 24
  N. Petrošiūtė. Olandija . . . . 27
• Savas miškas
  Z. Bitvinskaitė. Kad sėkmingai augtų . . . . 32
• Baldai ir interjeras
  J. Bačelienė. „Ikea“. Kas ji yra? . . . . 36
• Pažintis
  A. Patašius. Netipiškas darbdavys Lietuvoje . . . . 38
• Resta 2011
  R. Liškauskaitė. Šiųmetinė statybos paroda . . . . 42
• Medis ir verslas
  A. Patašius. Kuo galėtų šildyti dirvonai? . . . . 44
  L. Juodvalkienė. Mažos įmonės privalumai . . . . 46
  V. Ilonis. Gyvas stogas . . . . 48
• Technika
  Ū. Staselka. XXI amžiaus traktorius . . . . 56
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Stirniną išgelbėjo gegutė . . . . 58
• Pirma buvo žodis
  A. Aksamatauskaitė. Medelio gyvenimo istorija . . . . 60
• Knygų lentyna
  Vabalai . . . . 62
• Mūsų žosmė
  Žieduotą gegužę . . . . 62
• Medis ir aplinka
  E. Stanulionienė. Aukštadvario miškų glėbyje . . . . 63
  Visi nori sodinti . . . . 66
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Žinoma, beržas . . . . 68
• Miško pavilioti
  A. Dačkevičius. Į Žarėnus miškais... . . . . 70
• Iš raudonosios knygos
  Beržas keružis . . . . 73
• Jaunuolynas
  Rinksiuosi miškininko profesiją . . . . 74
  Pašušvio ąžuoliukai . . . . 76
• Mano medis
  Degutienė: pasodinti medžiai – laiškas ateities kartoms . . . 78
• Juokai
  MIŠKAI / 2011 gegužė Suburbanitai . . . . 79

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Viktorija Skafaru

Komentarai (18)