Pirmasis etatinio karino piloto, pabėgusio iš Rusijos dėl karo, interviu.

Gegužės 28-ą, kai Rusijoje minima Pasieniečio diena, RF OKP leitenantas Dmitrijus Mišovas nelegaliai kirto vienos Baltijos šalies sieną. Gegužės 30 d. jis Vilniuje susitiko su specialiuoju BBC korespondentu Ilja Barabanovu ir papasakojo, kodėl nenori dalyvauti Rusijos agresijoje prieš Ukrainą, kaip ilgiau nei metus stengėsi palikti Rusijos armiją ir ką kariškiai galvoja apie kasdienes generolo Igorio Konašenkovo ataskaitas. Šio interviu publikavimo dieną, Mišovas pasidavė Lietuvos migracinei tarnybai.

Nedideliame viešbučio numeryje sutinkame 26 metų jaunuolį, kuris Europoje atsidūrė pirmą kartą. Jis pasakoja, kad vakarais vaikšto po Vilnių, ir neramiai teiraujasi: „Į muziejų einant, paso rodyti nereikia?“ Šalyje jis kol kas nelegaliai.

„Aš – Dmitrijus Andrejevičius Mišovas. Turiu leitenanto laipsnį, – kariškai lakoniškai prisistato. – Ėjau sraigtasparnio vado padėjėjo pareigas. Vėliau tapau karino sraigtasparnio šturmanu‑operatoriumi. Tarnavau Ostrovo miesto karinėje dalyje“. Tai karinė dalis №44440 nedideliame Pskovo srities miestelyje. Tai 15-oji armijos aviacijos brigada, nuo pirmos karo dienos dalyvaujanti Rusijos įsiveržime į Ukrainą. Brigados ginkluotėje yra sraigtasparniai Ka-52, Mi-28N ir Mi-35M, Mi-26 ir Mi-8MTV-5.

„Aš, žinoma, tikėjausi, kad to nebus, nenutiks. Tačiau viskas rodė, kad tai nutiks, – Mišovas prisimena mėnesius prieš karą. – Pas mus dar [2021 metų] lapkritį prasidėjo pasienio teritorijų apžiūros. Paskui kažkodėl mums mokymuose pradėjo išduoti ginklus ir ant sraigtasparnių montuoti šarvų plokštes“. Įprastai dalyje prieš mokymus viso to nebuvo daroma.

Taip kariškiai suprato, kad artinasi karas.

„Penki sraigtasparniai ir du ekipažai“

Vasario 24-os naktį, kai Vladimiras Putinas* skelbė viso masto įsiveržimą į Ukrainą, Dmitrijus Mišovas miegojo kareivinėse Baltarusioje. Pažadino pranešimas, kad reikia skristi į Gostomelį prie Kyivo. Galiausiai skrydis buvo atšautas dėl praradimų: „Štai, kai pasakė, kad nuostolių nėra, pačią pirmą dieną žuvo mano kursiokas. Ten buvo prarasti penki aparatai ir du ekipažai“.

Suprasdamas, kur krypsta reikalai, Mišovas dar 2022 metų sausio 21 dieną pateikė raportą atleisti iš ginkluotųjų pajėgų, tačiau iki karo pradžios išeiti nespėjo, todėl ir atsidūrė Baltarusioje. Dmitrijus sako nedalyvavęs kariniuose veiksmuose, nei karto neįskridęs į Ukrainos teritoriją, o tik sraigtasparniu Mi-26 gabeno įvairius krovinius Rusijos armijai Baltarusios teritorijoje (vykstant karui, BBC negali patvirtinti ar paneigti Mišovo teiginių). Jis ten buvo iki 2022 metų balandžio, kai jį parsiuntė atgal į dalinį, kur jis toliau tvarkė savo atleidimo formalumus.

— Ganėtinai neįprasta situacija, kai kariškis nenori kariauti. Antikarinis kariškis. Kaip vertini Rusijos įsiveržimą į Ukrainą?

— Aš neigiamai vertinu. Aš kariškis, privalau ginti savo šalį nuo agresijos. Aš neprivalau dalyvauti, neprivalau būti nusikaltimo bendrininku. Mums kažkodėl taip ir nepaaiškino, dėl ko šis karas prasidėjo. Kodėl privalome pulti ukrainiečius ir juos žudyti, naikinti miestus? Niekas gi to nepaaiškino. Ir, tarkim, pusės ukrainiečių giminaičiai gyvena Rusijoje. Ne visai aišku, kam mums juos [ukrainiečius] žudyti. Manau, visa tai daroma tik tam, kad vienas žmogus valdžią išsaugotų, konkrečiai Putinas. Jis tokiu būdu tiesiog nutarė sutvirtinti savo valdžią. Pamanė, kad tai gera idėja.

Nuotaikos armijoje dabar skirtingos, sako Mišovas: nedidelė dalis jo kolegų visiškai palaiko karą, nedidelė – griežtai smerkia, o didžiuma tiesiog nepatenkinti savo padėtimi, kuomet jie privalo kariauti, gaudami ankstesnę kontraktininko algą (karininkai-lakūnai su visai priedais per mėnesį gauna 80-90 tūkstančių rublių [~900-1000€]), kai tuo tarpu naujokams valstybė dabar žada po 204 tūkstančius rublių [~2300€] per mėnesį.

Karininko atleidimo procesas užsitęsė iki pernai rugsėjo, tačiau galiausiai įsakymas visgi atėjo. Visą tą laiką Mišovas praleido Pskovo srityje ir į karo veiksmų zoną daugiau nevažiavo. Vakarų karinės apygardos vado, generolo-majoro Sergejaus Riumšino 2022 metų rugsėjo 6 dienos įsakymo išrašo kopiją BBC turi.

Prieš atleidimą karininkas buvo išsiųstas atostogų, jam buvo likę laukti mėnesį, kol jį išbrauks iš dalinio sąrašų. Karinės dalies 44440 vado įsakymo, kad Mišovą „nuo 2022 m. spalio 7 dienos laikyti perdavusiu reikalus ir pareigas, papildomas išmokas nutraukti, nutraukti prieigą prie valstybės paslapčių“, išrašo kopiją BBC irgi turi.

Laimingą šios istorijos baigtį sukliudė rugsėjo 21 dieną Vladimiro Putino paskelbta mobilizacija Rusijoje. Jau spalio 15 dieną įsakymą atleisti Mišovą buvo dalino vadas atšaukė: „Pagrindas: Rusijos Federacijos prezidento 2022-09-21 įsakymas №647“. Karininkui paskambino ir pranešė šią naujieną, o taip pat, kad jam teks grįžti į eskadrilę. Lapkričio 8 dieną Mišovo išleidimą į atsargą savo įsaku galutinai atšaukė LEP Vakarų karinės apygardos kariuomenės vadas generolas-majoras Riumšinas.

Savo atleidimo atšaukimą Mišovas bandė apskųsti teisme, tačiau 2022 metų gruodžio 12 dieną Pskovo garnizono karinis teismas palaikė vadovybės pusę. Teismo sprendimo kopiją BBC irgi turi.

„Visus būdus išbandžiau“

„Mes supratome, kad mano byla pralaimėta. Ir kad bet kokiu atveju toliau turėsiu tarnauti, – pasakoja leitenantas. – Be to, dar ir visos tos baudžiamojo kodekso pataisos, kad įsakymo negalima nevykdyti. Anksčiau buvo įmanima nesulaukti baudžiamosios atsakomybės, o dabar pasirinkimo nebelieka, ir jie pradėjo mane spausti, kad vykčiau į SKO“. Bandžiusį atsistatydinti karininką padalinio vadas grasino pasiųsti į fronto liniją kaip eilinį pėstininką.

„Mane privertė prie liudininkų pasirašyti pasižadėjimą gauti ginklą ir būti komandiruotėje iki kažkurios dienos. Tai buvo sausio gale“, – prisimena Mišovas. Apie siuntimą į karą vadovybė su juo kalbėjosi 2023 metų sausio 27 dieną, penktadienį, į frontą jis turėjo vykti 31-ą. Visą savaitgalį karininkas mąstė, kokie yra variantai nevažiuoti kariauti – nesėdant į kalėjimą. „Nusprendžiau persipjauti venas, – sako jis. – Nestipriai, tačiau, kad patekčiau į ligoninę“.

Karininkas manė, kad po to bus pakeista jo tinkamumo kategorija ir visgi leis atsistatydinti. Gan greitai paaiškėjo, kad kad ir šis planas nesuveiks, taip išvengti siuntimo į frontą nepavyks, o štai baudžiamosios bylos perspektyva tampa visai reali.

Po tokio Mišovo poelgio, sraigtasparnių eskadrilės vadas karinės dalies vadui parašė raportą, kad „leitenanto D.A.Mišovo veiksmuose pastebimi RF BK 1 dalies 339 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai“ – vengimas atlikti karo tarnybos pareigas, simuliuojant ligą ar kitais būdais. Įprastu metu taip galima užsidirbti iki šešių mėnesių arešto, tačiau jeigu tai nutinka „mobilizacijos ar karinės padėties periodu, karo, ginkluoto konflikto ar kovinių veiksmų metu“ – terminas jau nuo 5 iki 10 metų.

„Štai kada visus būdus išbandžiau. Kai jau ligoninėje man gydytojas pasakė, kad, kad taip niekas neatsistatydina. Kad visi grįžta į dalinius. Aš nusprendžiau bėgti“, – sako Mišovas.

Gulėdamas ligoninėje, leitenantas perskaitė straipsnį apie Pskovo gyventoją, kuris tų metų sausį pabėgo nuo karo į Latviją. Komentuodamas tą pabėgimą, latvis juristas ir Europarlamento „Žaliųjų“ frakcijos patarėjas Aleksejus Dimitrovas nurodė, kad „ES Tarybos direktyvos apie teisės gauti tarptautiną apsaugą“ 9(2)(e) straipsnyje kaltinimas ar baudimas už atsisakymą vykdyti karo prievolę karinio konflikto metu, laikomas persekiojimo aktu.

„Pagalvojai, kad aš kaip būtent ir neatsisakau tarnauti ir atlikti karinę prievolę, – sako leitenantas, – jei suprasčiau, kad mano šaliai gresia pavojus. Tačiau būti nusikaltimo bendrininku aš atsisakau. Jeigu mane visgi priverstų kariauti ir pasodintų į karinį sraigtasparnį, man būtų tekę atliekant darbą, žudyti. Veikiausiai būčiau atėmęs kelias dešimtis gyvybių, ir to nenorėjau, nes ukrainiečiai nėra mano priešai“.

Nusprendęs pabėgti, ligoninėje vis dar esantis karininkas ėmė ieškoti variantų, kaip tai įgyvendinti. „Pirmiausiai man reikėjo išsigauti iš Rusijos. Girdėjau apie „Respublikos ordino“ organizaciją. Jauni karininkai man pasakojo, kad tai yra antiputiniškai nusiteikę atsargos karininkai, į kuriuos galima kreiptis pagalbos. Parašiau jiems į Telegram, jie mano istoriją išklausė ir sakė padėsiantys. Žadėjo viskuo aprūpinti. Sakė, tu nesijaudink, mes viską patys išsiaiškinsime. Taip ir buvo. Pats vargu ar būčiau susitvarkęs, nes pusantro mėnesio gulėjau ligoninėje. Nusilpęs organizmas, ir buvo fiziškai nelengva. O man padėję žmonės sudarė maršrutą, kad nebūtų užkardos, atskleidė pasieniečių triukus“.

BBC Rusiška tarnyba žino Mišovui padėjusių žmonių vardus, tačiau saugumo sumetimais jų neįvardiname.

Kai Mišovas jau beveik priėjo prie „juostelės“, šalia jo į dangų šovė signalinė raketa, o paskui ir dar viena: „Aš pagalvojau, kad prasidėjo mano gaudynės, greitai perlindau spygliuotos vielos tvorą ir pasileidau bėgti per mišką. Buvo dar ir trečia raketa“.

Jau ES jį sutiko ir mašina nuvežė į Vilnių. „Kaip švaraus, šviežio laivės oro įkvėpiau , – aprašo emocijas, perėjus sieną. – Nes lig tol jaučiau, kada mane ši grėsmė spaudžia. Kad galiu paprastai sėsti 10 metų. Būčiau prasėdėjęs kalėjime, jei būčiau patekęs į pasieniečių rankas. O paskui aš laisvai atsidusau ir jau kažkaip drąsiai patraukiau su naujomis jėgomis“.

Jis sako, kad su kolegomis aptarė, kaip jam nepalieka pasirinkimo: arba prisėsti kalėjiman, arba „varyti“, tačiau jie patarė likti Rusijoje ir pabandyti čia pasislėpti.

— Kaip manai, kaip į tavo sprendimą dalinyje reaguos kolegos? Bus kokia nors paieška, baudžiamoji byla? Ar tave laikys išdaviku?

— Baudžiamoji byla veikiausiai bus. Jie privalo ją iškelti. O apie kolegas ką nors pasakyti sunku. Manau, pusė tikrai supras. Netgi kai venas persipjoviau, jie tai vertino ne kaip suicidą, o tiesiog kaip bandymą pasitraukti, nekariauti.

Korupcinės santraukos

Mišovas pasakoja, kad daugelis kariškių nesupranta, kas vyksta ir kam šio karo reikia: „Jie norėtų sudaryti taiką, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi“. Tačiau kokio nors sąmoningo sabotažo iš buvusių kolegų leitenantas irgi nesitiki. Jis pasakoja, kad vykstant karui, jie, veikiausiai galvoja vis naujas uždarbio ir viršininkų apgavimo schemas. Taip pernai lapkritį Gynybos ministerija pažadėjo mokėti po 300 tūkstančių rublių [~3331€] už kiekvieną sunaikintą lėktuvą, 200 tūkstančių – už sraigtasparnį, 100 – už tanką ir po 50 tūkstančių [~555€] – už lengvąją šarvuotą mašiną.

„Tarkime, yra pažeistas tankas. Ir į jį po keli skartus šauna keli sraigtasparniai, o ginklininkas už nedidelį mokestį liekvieną kartą patvirtina, kad sunaikintas naujas technikos vienetas. Ir visi gauna išmokas už vieną tanką, – armijos schemą aprašo leitenantas. – Išmokomis visi nepatenkinti, visi stengiasi stengiasi padaryti taip, kad jie neva dalyvauja karo veiksmuose, net jeigu iš tiesų nedalyvauja. Pavyzdžiui, jie kur nors Rusijoje, bet stengiasi padaryti taip, kad pagal dokumentus jie būtų, tarkime, kur nors Melitopolyje ar dar kur nors“.

— Kaip kariuomenė vertina kasdienes generolo Konašenkovo santraukas, kuriose jie sunaikina visą ukrainiečių techniką?

— Niekas tuo netiki. Jie gi žino, kas vyksta iš tiesų. Tai paprasti civiliai [žmonės] neturi supratimo, kas ten. Tačiau tiesioginiai dalyviai, žinoma, tuo netiki, nes tai netiesa. Manau, statistika yra tokia būtent dėl to, kad technika sunaikinama po kelis kartus dėl išmokų. Žemesnio rango vadai praneša viršesniems, kad mums viskas gerai, mes ten sunaikiname tiek ir tiek atramos punktų, tiek ir tiek technikos, sunaikinome tiek padalinių. O Konašenkovas tikriausiai visa tai surenka. Štai ką jis aprašė, – kai viens tankas sunaikinamas po kelis kartus!

Viską sprendžia korupcija, sako Mišovas ir prisimena, kad mokymuose Sizranės aukštojoje karinėje mokykloje jo viršininkas iš dėstytojų rinko pinigus, kad padengtų savo 2-jų milijonų rublių [225 00€] skolą bankui: „Jis visus tiesiog įsakymu privertė susimesti“.

Televizijos propaganda netiki nei kariai, nei karininkai: „Jie patys netiki, kad kariaujame teisingoje pusėje. Kad Ukrainoje nacistai, fašistai ar kad ten buvo rengiamasi pulti. Su manimi bendravo tik dalino vadas, jis sakė, kad mes neva kariaujame už tėvynę. Ir jei visi, kaip tu, atsisakys kariauti, tai mus užgrobs ir pakars ant stulpų“. Į Mišovo norą atsistatydinti vadas „sureagavo aštriai ir sakė, kad mes tave pasodinsime“ (šio pokalbio įrašą BBC turi).

Jei Mišovui būtų pavykę atsistatydinti praėjusią vasarą, jis būtų pasistengęs išsisukti nuo mobilizacijos ir armijon negrįžti, tačiau „jaunų karininkų paleisti nenori“, todėl jo dokumentų nagrinėjimo terminai nuolat užtęsiami.

Spalio gale, kai atleidimas buvo atšauktas ir Mišovui teko grįžti į dalinį, ukrainiečiai diversantai Veret aerodrome sunaikino du sraigtasparnius Ka-52: „Aš kaip tik grįžau į dalinį, viskas nutiko naktį. Pavojaus signalu buvo pakelti absoliučiai visi. Paaiškėjo, kad du sraigtasparniai sudegė visiškai, vienas Mi-28 dar buvo remontuotinas“. Iš pradžių vadovybė metėsi tikrinti visus kariškius, manydama, kad diversantams kažkas padėjo, tačiau tardytojams taip nieko sužinoti ir nepavyko. O po kelių dienų dar vieno sraigtasparnio kabinoje rasti dėl kažkokių priežasčių nesprogę sprogmenys.

„Pas mus apsiribojo tvora aplink aerodromą. Ištempė spygliuotą vielą. Kelias „paslaptis“, spąstus pastatė vėl gi savo sąskaita, nes niekas jokių lėšų tam neskiria. Pagąsdinimui kontrolės punktuose pastatė porą neveikiančių BMP ir BTR. Na, ir viskas, tuo viskas ir baigėsi“, – sako jis ir paaiškina, kad aerodromas lieka gan paprastu taikiniu, nes vis stovėjimo vietos atviros, o ir užtverti tvoromis visų takelių, kuriais vaikšto žmonės iš gretimų kaimų, neįmanoma: „Lakūnams tai nerūpi. Koks skirtumas, technika brangi ar pigi. Nukentės viršininkas, dalies vadas, atsakingi žmonės, o lakūnams – nusispjauti. Mažiau sraigtasparnių – mažiau skraidome. Susprogdino ir tiek bėdos“.

— Kaip galėtum įvertinti Rusijos armijos pasirengimą šiam karui? Visi kalbėjo apie „antrąją pasaulio armiją“…

— Absoliučiai nepasirengusi. Net jei pažiūrėtume mūsų parengtį vasario 24-osios išvakarėse: gi kariuomenėje niekas nieko tiksliai nežinojo. Tarkime, pas mus turėjo būti sumontuoti šiluminiai klaidinantys taikiniai, kurie iššaunami ir nukreipia atskriejančias raketas. Mums jų taip ir neatvežė. Mes buvome visiškai neaprūpinti. Pusė sraigtasparnių neveikė, kai kuriuose neveikė įranga, nebuvo raketų. Štai taip ir skrido. Galvoju, dėl to, kad vadovybė manė, jog pas mus viskas tipo gerai. O iš tiesų visa tai tik dėl akių. Dalinių vadai aukštyn teikė tikrovės neatitinkančias ataskaitas. Nepakanka raketų, davinių, dar ko nors, sraigtasparniai neveikia.

— Manai, kai visa tao prasidėjo, jie išties tikėjosi kažkokio trijų dienų blickrygo?

— Absoliučiai tiksliai. Nes planuota pasiųsti mus į Gostomelį, o paskui mus turėjo eiti „Ilai“ su desantu. Tačiau kadangi dėl patirtų nuostolių mes neskridome, paskui mus neskrido „Ilai“, ir paskui kariuomenė buvo visai atitraukta nuo Kyivo. Manau, planas buvo būtent toks, greitutėliai paimti Kyivą.

„Afgano dešimtmetį pakartojo per metus“

Kai Rusijos armija paliko Kyivo sritį, liko daugybės Bučėje, Borodiankoje, Irpenėje įvykdytų karo nusikaltimų pėdsakai. Mišovas tvirtina nebuvęs karo nusikaltimų liudininku, tačiau šias naujienas su aptarinėjo su kolegomis, kurie tiki, kad visa tai įvykdė rusų kariai.

Pat lakūnas pažįsta kolegą, kuris savo sraigtasparniu gabeno tose vietose prisiplėštą buities techniką: „Pažįstamas gabena, sakykime taip, trofėjus, kurie iš tiesų – tiesiog buities technika iš Ukrainos, ir ten keturračiai, motociklai. Tarp tų, kam tie trofėjai atiteko, jie buvo vadinami trofėjais. O tie, kurie neprisidėjo būtent prie to nusikaltimo, vadino tai marodierių grobiu“.

Kariai tarpusavyje svarstė ir visus vėlesnius rusų armijos „persigrupavimus“ Charkivo srityje ir pasitraukimą iš Khersono: „Buvo tokios nelyg lažybos: paliks Khersoną ar ne. Nes visi kalbėjo: Rusija čia visiems laikams. Tačiau viskas krypo link to, kad Khersonas bus paliktas. Daugelis tai vertino neutraliai. Kai kas ta tema juokauja. Kai kas netgi džiaugiasi, kad miestą tiesiog ramybėje paliko. Nes kam reikalingas tas DNR-LNR žemės lopinėlis? Kariškiams jis tikrai nereikalingas“.

Šio interviu publikavimo dieną Mišovas pasidavė Lietuvos migracijos tarnybai

Per karą pulkas, kuriame tarnavo Mišovas, prarado beveik 20％ sraigtasparnių. Jei anksčiau pulke jų buvo „40-50 vienetų“, tai per praėjusius metus du sudegino diversantai ir dar šešis ar septynis numušė fronte: „Dideli lakūnų nuostoliai. Palyginus, tarkime, su Afganu, žinau, kad ten praradome 333 sraigtasparnius. O pas mus 10 Afgano metų per metus pakartojome“.

Karininkas mano, kad jeigu sraigtasparnių problemą Rusijos armija kaip nors sugebės išspręsti, tai su kvalifikuotų pilotų trūkumu susitvarkyti bus kur kas sunkiau. Tokio piloto, kaip į Vilnių pabėgęs karininkas, parengimas trunka penkis metus ir brangiai atsieina Rusijos biudžetui: „Šturmo pėstininkų jie gali prisirinkti, tačiau surasti lakūnų… – svarsto jis. – Veikiausiai jie darys kaip „vagneriai“. Ieškos „senukų“, kurie jau atitarnavo ir vilios pinigais“.

Ateities planų karininkas kol kas nekuria, tačiau tarnauto kokioje nors armijoje daugiau nenori, o planuoja „sukurti naują gyvenimą, išmokti kokios nors profesijos“. Jis supranta, kad jo legalizavimo Esuropos sąjungoje procesas nebus paprastas, tačiau šia tema svarsto taip: „Pasirinkimo ypatingai nė nebuvo. Arba eiti į karą, prieš kurį pasisakau, ir daryti tai, kas prieštarauja mano sąžinei, arba sėsti į kalėjimą, arba jau čia bandyti ką nors nuveikti. Manau, geriau čia pabandyti. Net jei kas nors nepavyks, tai bet kokiu atveju geriau, nei likti Rusijoje ir justi grėsmę“.

Ilja Barabanovas
www.bbc.com

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.

Komentarai (1)