Analitikas Kamilis Klysinskis apie naujausius Putino* ir Lukašenkos pareiškimus

Praėjusią savaitę Rusijos ir Baltarusios prezidentai aštriai pasisakė Lenkijos atžvilgiu. Putinas pareiškė, kad Lenkija nori stoti į Rusijos ir Ukrainos karą ir užgrobti dalį Ukrainos teritorijų. Jis taip pat pabrėžė, kad vakarines Lenkijos sritis „jai padovanojo Stalinas“. Lukašenko susitikime su Putinu juokais „pasiskundė“ „Wagner“ samdiniais: jo žodžiais tariant, jie nori „nueiti į ekskursiją“ Varšuvoje ir Rzeszówe. Be to, Lukašenko tvirtina, kad Lenkija permeta pajėgas prie vakarinės sienos su Baltarusia, ir pareiškė, kad jai nevalia leisti okupuoti Ukrainos teritorijos. Pasak Lukašenko, Baltarusia ir Rusija privalo būti pasirengusios „padėti Vakarų Ukrainos gyventojams“.

Farida Kurbangaleeva paklausė Lenkijos rytų tyrimo centro analitiką Kamilį Klysinskį, ką jie pareiškimai gali reikšti ir kaip juos vertina patys lenkai.

— Kodėl Putinas, o įkandin jo ir Lukašenko staiga prisiminė Lenkiją ir metėsi jai grasinti?

— Man tai nebuvo „staiga“ ir taip jau netikėta, nes Baltarusios problemomis užsiimu ir klausausi Lukašenkos jau 16 metų. Ne dėl malonumo, o dėl darbo. Tokių kvailysčių jis jau nemažai prikalbėjo. Pavyzdžiui, apie tai, kad esame suinteresuoti rekonstruoti Rytinius Kresus (lenkiškas dabartinės Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusios ir Lietuvos dalis, kadaise priklausiusi Lenkijai; „rytinė okraina“. — Republic) ir kad mes norime atplėšti Bresto ir Gardino sritis vakarinėje Baltarusioje. Kad neva mūsų [lenkiški] žemėlapiai nubraižyti iki Minsko ir mes visada galvojame, kaip grąžinti „istorinį teisingumą“. Todėl tai, kad jis gyvena įvairiausių pasenusių klišė ir stereotipų pasaulyje, manęs nestebina.

Putinas iš tiesų apie tai kalba šiek tiek rečiau, nes tai globalios valstybės lyderis. O Lenkija Rusijai nėra pagrindinė problema ir ne pagrindinis priešininkas. Pagrindinis Rusijos priešininkas — tai, žinoma, JAV. Pagrindinis konkurentas (bet ne priešininkas) — Kinija. O Lenkija kažkur ten, per vidurį. Maskvos požiūriu, tai maža, tačiau įkyri ir labai nepatogi šalis, kuri nuolat trukdo, nuolat reikalauja sankcijų. Lukašenko, žinoma, tuo irgi skundžiasi. Ir štai jiedu su Putinu prakalbo šia tema, kad parodytų Lenkiją kaip labai neatsakingą, konfliktišką, turbulenciją regione kuriančią šalį. Neigiama prasme jiems galima pasakyti „ačiū“. Tai „pasveikinimas“ iš Maskvos už mūsų pagalbą Ukrainai šiame kare.

Neveltui Lukašenko, kalbėdamas apie ekskursijon į Lenkiją besirengiančiu „vagneriečius“ paminėjo [miestą] Rzeszówą – jis yra pagrindinis visos Vakarų pagalbos Ukrainai paskirstymo taškas, habas. Todėl Lenkija jiems — nelyginant opa, skaudi nuospauda, labai labai nepatogus Europos žemėlapio komponentas.

—Kaip rimtai vertintinos Lukašenkos užuominos apie tai, kad vagneriečiai neva gali užpulti Lenkiją? Bent jau birželio gale Lenkijos valdžia pareiškė sustiprinsianti sienos su Baltarusia apsaugą dėl ten perkeliamų rusų PKK samdinių.

— Aš to rimtai nevertinu, nereikia kelti panikos.

„Vagneriečiai“ Baltarusioje neturi sunkiosios technikos. Visą savo techniką — šarvuočius, tankus, artilerijos sistemas — jie jie atidavė dar Rusijoje. ir palydovinėse nuotraukose aiškiai matoma, kad jei turi tik automobilius — sunkvežimius, „buchankas“, visureigius. Tokia lengva technika jie nepajėgūs atakuoti nė vieno Lenkijos pasienio ruožo.

Žinoma, provokacijų būti gali, tačiau visuomet keliu klausimą, o ką dėl to jie gaus? Mano nuomone, jie gaus į galvą. Nes tan jau sutelkta daug Lenkijos karių, pasieniečių ir policijos. Žinoma, mes nesame pasirengę karui, nes neiname kariauti. Tačiau mes pasirengę gintis nuo galimų provokacijų.

— Ar gerai suprantate, ką jie galėtų padaryti? Ar tai gali būti provokacija, susijusi su Suvalkų koridoriumi, einančiu į Kaliningradą?

— Sakau, kad neatmetu provokacijos galimybės, bet visgi šią galimybę vertinu labai skeptiškai. Suvalkų koridoriaus versija — kritikos neatlaikantys tauškalai. Suvalkų koridorius — strateginė mūsų rytinio flango dalis ir mes situaciją ten stebime kartu su sąjungininkais amerikiečiai. Lietuviai irgi nelieka nuošalyje. Ir pereiti Suvalkų koridorių netgi „vagneriečiams“ — didelis iššūkis.

Gali būti provokacijų, susijusių su nelegaliais migrantais, kurie vis atvyksta iš įvairių Azijos, Afrikos, Artimųjų Rytų šalių per Baltarusios sieną su Lenkija. Jie [„vagneriečiai“] gali dalyvauti mūsų pastatytos sienos atakoje su kitais migrantais. Gali užsiimti kokia nors diversija, sabotažu. Tačiau tai paskutinis variantas.

Kol kas „vagneriečiai“ laikosi prie Osipovičių, Celj kaime.

Dar Lukašenko pasakė: „Aš juos laikau šalies centre, kaip mes ir tarėmės, Vladimirai Vladimirovičiau“. Manau, jie susitarė laikyti juos atokiau nuo sienų ir neprovokuoti NATO. O barstyti „vagneriečius“ šalia sienos — jau pernelyg rimta. Švelniai tariant, Rusija nelaimi kare Ukrainoje, ir aš nemanau, kad Putinui trūksta problemų. Kol kas esu atsargių variantų šalininkas.

Tai, ką kalbėjo Lukašenko apie „vagneriečių“ „ekskursiją“ — visų pirma, trolingas, informacinis karas ir psichologinis spaudimas, nesėkmingas, nes mūsų tai niekaip neveikia. O antra, galvoju, kad Lukašenko tokiu būdu norėjo pasakyti Putinui, kad „vagneriečiai“ jam trukdo. Esu iš tiesų tuo įsitikinęs. „Vagneriečių“ buvimas Baltarusioje — grėsmė Lukašenko, nes jis atrodo kaip žmogus, ne visiškai kontroliuojantis situaciją šalyje. O jam tai itin nepatogu. Ir galvoju, kad norėtų jų atsikratyti.

— Skambėjo ir kita nuomonė — kad Lukašenko pavyko sustiprinti savo valdžią, nes jo valdžioje atsirado daug ginkluotų, kovinę patirtį turinčių žmonių, kurie jam lyg ir lojalūs.

— Esminis žodis — „lyg ir“. Iš tiesų jie niekam nėra lojalūs. Tai labai pavojinga jėga, pavojinga grupuotė. Ir birželio 24 dieną Putinas taip pat gavo sunkią pamoką, iššūkį, kai mes visi išvydome, kokie jie „lojalūs“ jam ir kaip gerai paklūsta. Jeigu jie nebijojo eiti į Maskvą, tai vėliau, jeigu ką, jie nepabijos eiti ir į Minską. Tai niekieno nekontroliuojama jėga — profesionalūs samdiniai, kurie labai gerai kariauja. Ypač – prieš civilius, o taip pat prieš Rusijos armijos dalis ir struktūras, kurios už juos aiškiai silpnesnės. O Baltarusios armija — toli gražu ne pirmoji pasaulyje.

Todėl jokiu būdu nemanau, kad Lukašenko „vagneriečiais“ savo valdžią sustiprino. Veikiausiai jis tai vertina kaip riziką. Jį tam įkalbėjo. Įkalbėjo, tikriausiai, Putinas. Gal šiose derybose ir Prigožinas. Bet manau, Lukašenko galvoja, kaip jų atsikratyti. Su Putinu apie tai jis kalbėjo maždaug taip: „Nagi, Vladimirai Vladimirovičiau, raskime sprendimą, kaip padaryti, kad jie išvyktų kur toliau, nes man jie nereikalingi“. Aš jo pareiškimą tarp eilučių skaitau taip.

— „Vagneriečius“ gali panaudoti atakuoti Ukrainą iš Baltarusios pusės?

— Tai labai geras klausimas, nes jie negali tūpčioti vietoje, jie nebuvo to mokyti. Jie apmokyti, švelniai tariant, vykdyti aktyvius karinius veiksmus. Jau nekalbu apie plėšimus ir marodieriavimą, kuo jie dabar užsiima. Tai pavojinga ir taikiems Baltarusios gyventojams, ir Lukašenko tai supranta. Yra variantas pasiųsti juos į pasienį su Ukraina, tačiau Ukrainos kareiviai gerai apsikasę ir ten viskas užminuota. Tai labai sudėtinga užduotis, tai netgi ne Bachmutas. Ten yra parengtos gynybos linijos ir ten ukrainiečiai kareiviai neišvarginti kovos veiksmų.

Kaip jau sakiau, „vagneriečiai“ sunkiosios ginkluotės ir technikos neturi. Baltarusioje jų daugių daugiausia penki tūkstančiai — tokiai atakai labai mažai. Tiek užtenka tik kokiai nors beprasmiškai provokacijai be tolesnių pasekmių. Be papildymo iš Rusijos ginkluotųjų pajėgų, technikos (kurios Baltarusioje kol kas nėra) tai neįmanoma. Todėl nelabai tuo tikiu. Kai Prigožinas — tikriausiai tai buvo jis — praėjusią savaitę pasirodė Baltarusioje, jis kalbėjo apie Afriką. Aš irgi maniau, kad Baltarusia — tik stotelė „vagneriečiams“, kurie nori vykti toliau ir kariauti už konkrečius pinigus Afrikos šalyse, kuo jie anksčiau ir užsiėmė.

— Kaip manote, ką omenyje turėjo Putinas, kai kalbėjo, kad vakarines sritis Lenkijai padovanojo Stalinas?