Šiuo metu labai išpopuliarėjo įvairios disciplinos, kurios save pristato mokslinėmis, tačiau patyrinėjus paaiškėja, jog jos su mokslu nedaug ką bendra teturi.

Tokios disciplinos pristato įvairią produkciją, kuri atrodo kaip panacėja nuo visų ligų, kuri neįsiterpia į tradicinę pasaulio sampratą, kuri griežtąja prasme neturi mokslinio pagrindimo. Tokie mokymai plinta visuomenėje, kuri nepasigilinusi priima juos kaip moksliškai patvirtintus, jais naudojasi ir bando pasveikti nuo įvairių ligų ar pasiekti tai, kas dažnai neįmanoma.

Iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo mus gydė Kašpirovskis, dabar dažnas perkasi daktaro Levino magnetines juosteles, ryja Himalajų druską ar nešioja sidabrines kojines, su viltimi, kad pasveiks nuo vienos ar kitos ligos. Psuedomokslai sugalvoja vis įmantresnius būdus, kaip iš žmonių tamsumo ir patiklumo pasidaryti pinigus.

Taigi, kas yra pseudomokslas? Pavadinimas “pseudomokslas” kyla iš graikiško žodžio ψευδής (pseudės) t.y. melagingas. Žodis “pseudomokslas” mokslinėje literatūroje naudojamas nuo 1769 m.. Tuo metu juo buvo apibrėžiama alchemija ir astrologija. Galutinę savo reikšmę, šis terminas, įgavo tik XIX a. kai 1844 metais žurnale “Northern Journal of Medicine” pasirodė kritinis straipsnis apie pseudomokslinę discipliną frenologiją.

Terminu “pseudomokslas” apibrėžiama sritis, kuri sąmoningai ar nesąmoningai imituoja gamtamokslį, bet savo esme juo nėra. Pseudomokslo pavadinimo sinonimai yra tokie: paramokslas, kvazimokslas, alternatyvus mokslas, neakademinis mokslas, netradicinis mokslas, deviantinis mokslas (nuo. lot. deviatio – nukrypimas). Paprastai pseudomokslas plinta masėse, nes jis savo “tyrimų” rezultatus pristato kaip naujoves, nors paprastai tai būna niekuo nepagrįsta dezinformacija. Dažnai tai būna kokia nors panacėja nuo visų ligų (pvz. Himalajų druska) arba kaip dabar madinga apie vandens paslaptingos savybės (akvateizmas). Labai įdomų tyrimą atliko Lietuvos skeptikų draugija, kurio rezultatas buvo tas, kad Himalajų druska iš esmės niekuo nesiskiria nuo paprastos druskos.

Moksliškumo statusas yra labai svarbus visokiems pseudomoksliniams mokymams, nes tai padeda sukelti masių pasitikėjimą, ko pasekoje vienas ar kitas mokymas ar produktas visuomenėje priimamas kaip moksliškai pagrįstas, nors iš tiesų toks nėra (pvz. homeopatija). Žinoma, pseudomokslines idėjas gali kelti ir rimti mokslininkai, kaip pavyzdžiui Rusijos mokslų akademijos matematikas A. T. Fomenko su savo “Naujaja chronologija”.

Štai maža atmintinė, kuri padės jums atpažinti ar kažkoks produktas, mokymas ar idėjos yra mokslinės ar pseudomokslinės:

I. Gamtamokslis nestovi vietoje, jis nuolat kinta, vos tik atrandami nauji duomenys, iškart keičiasi gamtamokslinės koncepcijos ar net pati pasaulėvoka. Begalė gamtamokslinių teorijų subyrėjo į šipulius atsiradus naujiems duomenims. Pseudomoksluose gi idėjos yra stacionarios. Daugelis dabartinių pseudomokslinių idėjų remiasi šimtmečių senumo pamąstymais. Va, pavyzdžiui, Homeopatija yra paremta viduramžiškos simpatinės magijos idėja, kad panašus gydo panašų, arba indigo vaikų fenomenas kuris yra pagrįstas teosofinėmis Blavackajos idėjomis.

II. Kiekvienas gamtamokslinis atradimas visuomet yra peržiūrimas kolegų, jis yra kvestionuojamas. Vieno mokslininko idėja, nepatvirtinta kitų mokslininkų niekada nebūna pripažinta visuotinai. Pseudomoksluose gi kiekvienas „tyrėjas“ kelia savas idėjas ir paprastai neleidžia niekam jų tikrinti, tada išleidžiama krūva knygų ir produktų pagrįstu šia idėja. Paprastai idėją populiarina tik pats autorius, nors kartais pasitaiko ir pasekėjų, tačiau tai paprastai nebūna rimti mokslininkai.

III. Čia mes prieiname prie trečiojo kriterijaus: gamtamokslis skatina kritiką, nes idėjos patvirtinamos tik tada kai atlaiko mokslinę kritiką. Su pseudomokslais gi atvirkščiai, bet kokia kritika laikoma sąmokslu ar susimokymu prieš naujas idėjas. Čia geras pavyzdys būtų kreacionizmas, kuris tiki mokslininkų sudarytu sąmokslu prieš religines tiesas. Kaip ten bebūtų pseudomoksliniai „laimėjimai“ kritikos neatlaiko.

IV. Pseudomokslas pasižymi naudingų teorijai faktų išrankiojimu, ignoruojant tuos kurie netinka. Gamtamokslis gi faktų neišmetinėja ir teorija arba pasitvirtina arba ne. Viskas priklauso nuo to kiek teorija tinka prie visuotinės mokslinės koncepcijos. Gamtamokslis visuomet atsižvelgia į visus naujus faktus bei duomenis, jis ima pasaulio pažinimo visumą ir visas hipotezes remia tuo kiek mes pažįstame pasaulį. Pseudomokslai gi atmeta tuos faktus kurie netinka jų teorijai pagrįsti. Atliekama tam tikra faktų selekcija, pasirenkant iš visumos tik tai kas naudinga. Negana to, dažnas pseudomokslininkas remiasi prieš tai buvusių pseudomokslininkų idėjomis, kurios jau ir taip esti klaidingos.

V. Gamtamokslinių tyrimų rezultatus visuomet galima patikrinti ir empirinio tyrimo atkartojimo rezultatai visuomet gaunasi tokie pat. Pseudomoksluose tyrimo rezultatų neįmanoma atkartoti ar patikrinti laboratorinėmis sąlygomis. Štai pseudomokslininko Eoto Masaru vandens emocijų tyrimas, kurio metu jis atseit nufotografavo vandens emocijas, užfiksuodamas jas ledo kritstalėliuose. Kiek toks pats bandymas buvo kartojamas laboratorijos sąlygomis, nieko nesigavo. Vėliau ir pats Emotu Masaru prisipažino, jog fotografuodavo kristalus, kol gaudavo reikiamą rezultatą, o tai jau nėra mokslinė prieiga.

V. Labai konkretūs produkto panaudojimo būdai, taip pat yra vienas iš moksliškumo kriterijų, o su pseudomoksliniais produktais paprastai būna taip, jog jie „turi“ platų panaudojimo spektrą. Taip vos ne kasdien atsiranda vis nauja pseudomokslinė panacėja nuo visų ligų.

VI. Kitas kriterijus mūsų atmintinėje yra tikslūs matavimai. Visus empirinius mokslinius tyrimus galima pamatuoti ir tiksliai apskaičiuoti. Pseudomoksliniai tyrimai gi paremti apytiksliais skaičiavimais, arba mokslui nežinomomis energijomis. Čia galėtume prisiminti Lėjaus energetines linijas, kurios neva jungia visus senuosius megalitinius statinius kaip kad Stounchedžas.

VII. Pseudomokslai dažnai remiasi intuicija ar spekuliavimu naujomis, hipotetinėmis teorijomis, kurios dar nėra patvirtintos. Tos teorijos paprastai de facto laikomos patvirtintomis. Gamtamokslis gi nesiremia nepatvirtintomis teorijomis ir spekuliacijomis, o juo labiau intuicija. Taip pat gamtamokslis nesiriamia ir teorijomis kurios nebuvo patvirtintos eile bandymų, o pseudomokslai tai daro dažnai.

VIII. Pseudomokslinikai dažnai remiasi ezoterinėmis teorijomis, spauda, televizija, bet ne mokslinėmis publikacijomis. Taip pat pseudomokslinikų teiginiai nepublikuojami recenzuojamuose moksliniuose leidiniuose.

X. Pseudomokslai remiasi moksliškai neįrodytais fenomenais, tokiais kaip torsioninis laukas, biolaukas, astralinis planas, auros ir pan. Gamtamokslis gi remiasi tik įrodytais fenomenais.

XI. Pseudomokslai ignoruoja mokslinio metodo elementus: eksperimentinį patvirtinimą bei klaidų ištaisymą.

XII. Pseudomokslinės teorijos paprastai gimsta iš vieno žmogaus ar mažos grupės asmenų, kurie nėra tos srities specialistai. Jų keliama teorija paprastai kalba apie viso pasaulio perkeitimą ar bando nurodyti, kad ištisa mokslo sistema yra klaidinga. Čia kaip pavyzdys būtų jau minėtas Fomenko su savo naujaja chronologija. Jis yra matematikas, tačiau bando kalbėti istorijos mokslų srityje įrodinėdamas jog visa tradicinė istorinė chronologija yra neteisinga. Fomenko taip pat platina idėją, jog Rusija valdė visą pasaulį.

XIII. Pseudomokslinės teorijos autorius paprastai iš to daro verslą. Jis gausiai platina savo idėja pagrįsta literatūrą (paprastai tai būna knygų serija), veda seminarus ne specialistams, kursus ir praktinius užsiėmimus. Kursai ir seminarai paprastai būna mokami ir pakankamai brangiai. Žinoma tokia teorija paprastai pristatoma kaip visiškai įrodyta. Čia pavyzdys galėtų būtų Muldaševo ezoterinis mokymas.

XIV. Dažnai pseudomokslai kritikuoja tradicines mokslines disciplinas, nes anot jų gamtamokslis slepia tiesą nuo žmonijos, nes egzistuoja didysis mokslininkų sąmokslas. Čia vėlgi geras pavyzdys būtų kreacionizmas, kurio atstovai mano, jog evoliucijos teorija yra nukreipta kovai su religija. O pats pseudomokslų teigimas, jog “oficialus mokslas” kovoja su viena ar kita pseudomoksline disciplina, leidžia jiems kalbėti tarsi iš gamtamokslio pozicijų, nes skaitančiojo sąmonėje fiksuojasi jog šis mokymas iš ties yra mokslinis, tik kažkodėl dar nepripažintas tradicinio mokslo.

Taigi tikiuosi ši maža atmintinė, padės tau, skaitytojau, nepasiklysti informacijos sraute ir atsijoti pelus nuo grūdų.

Komentarai (22)