Infantilumas, apatiškumas ir nesavarankiškumas — skiriamieji Homo Sovieticus bruožai. Kodėl Rusijoje ir visoje posovietinėje erdvėje mažai kas pasirengęs imtis atsakomybės ir kaip su tuo kovoti

Eksperimentai su šunimis

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV psichologas Martinas Seligmanas atrado reiškinį, kurį pavadino „išmoktu bejėgiškumu“. Šis fenomenas buvo atrastas, vykdant eksperimentą, paremtą I. Pavlovo tyrinėtais klasikiniais sąlyginių refleksų susidarymo principais.

Seligmanas dvi šunų grupes laikė atskiruose kambariuose. Kiekvienas šuo buvo atskirame bokse, kurio grindimis leidžiama silpna elektros srovė. Pirmojo kambario šunys galėjo bakstelėti į tam tikrą bokso tašką ir išsilaisvinti. Tarp antrojo kambario šunų veiksmų ir laisvės jokio ryšio nebuvo (jų dėžės atsidarydavo priklausomai nuo pirmojo kambario šunų elgesio). Buvo ir trečioji, kontrolinė šunų grupė, kuri srove nebuvo veikiama visai.

Labai glaustai dėstant eksperimento rezultatus, tai šunys iš pirmojo kambario po kankinimų greitai atsigavo, grįžo prie savo socialinių įpročių ir fizinių charakteristikų. O antrojo kambario šunys paniro į depresiją ir apatiją. Tai buvo išsiaiškinta taip: po pagrindinės eksperimento dalies visos trys šunų grupės buvo suvestos į vieną kambarį, kurio grindimis tekėjo srovė. Kad išsigautų, šunys turėjo peršokti neaukštą užtvarą. Tai štai, jeigu pirmosios ir trečiosios grupės šunys greitai rasdavo šį sprendimą, tai antrosios grupės šunys kurį laiką blaškydavosi nuo skausmo, kaukdavo, o po to atsiguldavo ant skausmą jiems keliančių grindų. Per traumuojančio priverstinio bejėgiškumo laiką jie taip prarado pasitikėjimą savo jėgomis, kad netgi fizinis skausmas negrąžindavo troškimo aktyviai veikti.

Seligmanas ir kolegos buvo šokiruoti, nes toks šunų elgesys visiškai prieštaravo tuometiniam bihevioristiniam motyvacijos prigimties supratimui. Buvo nutarta eksperimentą (tik, žinoma, be elektros srovės) atlikti su žmonėmis. Eksperimento rezultatai pasitvirtino – žmogus, atsidūręs priverstinio bejėgiškumo situacijoje, kur nuo jo sprendimų ir veiksmų niekas nepriklauso, netrukus šio bejėgiškumo išmoks ir nustos ką nors daryti. Tokia išvada padaryta po bandymų su dviem dalyvių grupėmis senelių namuose. Viena grupė pati spręsdavo savo meniu, laisvo laiko, sodo ir kambario tvarkymo klausimus, o antrajai grupei buvo duodami nurodymai, tegul ir mandagūs. Nuostabu, bet jau po trijų savaičių pirmosios grupės dalyviams susilpnėjo depresija ir pagerėjo sveikata, lyginant su antros grupės dalyviais. Dar labiau stebina tai, kad šie rezultatai išliko ir po metų nuo eksperimento pabaigos.

Apatijos gimtinė

Rusijoje panašus eksperimentas atliekamas jau daug metų. Daug amžių pagrindinė valdžios organų žinia piliečiams – jūs negalite nieko pakeisti. Paklusnumu ir chaotišku baudimu grindžiamas vaikų auklėjimas, mokinių ir studentų lavinimas. Ir paskui ši nauja jėga su išmoktu bejėgiškumu ateina į darbą, kur iš darbuotojų tikimasi proaktyvios, brandžios, sąmoningos, atsakingos pozicijos. Aha, tuoj.

Remiantis daugiamečiais Aleksejaus Levinsono ir Levada centro komandos tyrimais, esminiai Homo Soveticus skiriamieji bruožai – apatija, nesavarankiškumas, aukos vaidmuo – dabar sistemiškai įtvirtinti tautoje kaip komunistinio eksperimento su didžiule ir talentinga šalimi negatyvus pašalinis efektas.

Teisybės dėlei verta paminėti, kad, kad kai kurie tyrėjai rusų nacionalinio charakterio ypatybes sieja su kur kas senesniais reiškiniais, nei komunizmas, totalitarizmas, carizmas. Pavyzdžiui, Malcolmas Gladwellas knygoje Outliers: The Story of Success“ aiškina, kad kiekvienas nacionalinis charakteris iš pradžių formavosi kaip adaptacijos prie vietinio klimato sistema. Rusijos atveju tai – rizikinga žemdirbystė. Iš čia kyla stulbinamas mišinys: geroka dalis abejingumo (kam stengtis iš visų jėgų, jei šalnos derlių sunaikins), begalinė kantrybė (klimatui priešintis beprasmiška), neįtikėtinas kūrybingumas (norint išgyventi tokioje aplinkoje, būtini puikūs gebėjimai adaptuotis), ir nemenkas ryžtas žygdarbiams (nes be žygdarbių tokioje aplinkoje neįmanoma apsieiti).

Žinoma, per istoriją kiekviena šiaurės šalis, kuriose panašus klimatas, prisitaikė prie jų savaip. Tačiau mes adaptavomės štai tokiu keistu būdu, su sisteminių psichologinių charakteristikų rinkiniu, puikiai suformuluotu Germano Grefo interviu, kur jis būtent mini „valdžios distancijos indeksą“.

Šį bet kurios kultūros (nuo šeimos ir organizacijos iki nacionalinės) parametrą aprašė Geertas Hofstede'as, garsus kultūrų lyginimo tyrinėtojas. Tai štai, pagal „valdžios distancijos“ rodiklį (t.y. kaip aukštai virš savęs iškeliamas kiekvienas valdžios atstovas, kiek esame linkę jai paklusti ir ją dievinti) Rusiją lenkia tik šalys su veikiančiais monarchiniais valdymo principais. Bendrai, pagrindiniai bet kurių mūsų santykių veikėjai iki šiol – caras ir vergas. Ir tai pasireiškia nuo šeimos, mokyklos, pasų skyriaus, iki Dūmos, vyriausybės, prezidento administracijos. Taip pat stengiamės į šią paradigmą įvilkti ir likusį pasaulį, tačiau jis kažkodėl to nenori.

Vadovo auklėtojas

Kaip šis sisteminis reiškinys, kai viena kontrakto pusė suvokiama kaip valdytojas, o kita – priklausomi objektai su išmoktu bejėgiškumu, atsispindi versle?

Klasikinis Karpmano trikampis pasakoja, kad visi esame linkę blaškytis tarp trijų vaidmenų – gelbėtojo, persekiotojo ir aukos. Ir, pakliuvę nors į vieną iš šių vaidmenų, būtinai pereiname visą ratą. Alkoholiko žmona, gelbėdama jį nuo butelio, kažkuriuo momentu būtinai pateks į baudėjo – persekiotojo būseną su kočėlu rankoje; o paskui nejučia nenorom pasijus auka.

Taip ir hiperaktyvus vadovas ar vadybininkas: tai didvyriškai viską tempia pats (klasikinis gelbėtojas); tai rėkia ant visų iš eilės, mat jie neatitinka jo lūkesčių (persekiotojas); tai jis išties fiziškai ir emociškai išsenka ir jaučiasi esąs pusgyviu bendro bukumo įkaitu (auka).

Kaip išsiveržti iš šio užburto trikampio? Pradžiai reikėtų nepakliūti į gelbėtojo vaidmenį. Todėl alkoholikų žmonas visų pirma moko, kad kiekvienas žmogus yra pats savo šeimininkas ir nieko neįmanoma išgelbėti nuo priklausomybės, kol žmogus pats to nepanorės. Lygiai taip neįmanoma vietoje ko nors išmokti efektyviai dirbti.

Tai lyg ir visiškai akivaizdu – tačiau kodėl tada vadovai ir vadybininkai ir toliau taip elgiasi? Kodėl gelbėti taip įprasta ir malonu? Ogi todėl, kad vadovo asmenybė irgi susiformavo ne iš karto. Jei žmogus išaugo bent jau iki pačios vidutiniausios grandies vadybininko, tai reiškia, kad jis veikiausiai nuo pat vaikystės siekė imtis didelės atsakomybės. Ir ši psichologinė ypatybė skyrė jį nuo kitų.

Gal tėvai siejo su juo didžiulius lūkesčius; gal reikėjo aukštai laikyti šeimos pasiekimų kartelę; gal tėvas pernelyg agresyviai elgėsi su vaikais ir motina – šiaip ar taip, būsimasis vadybininkas ar verslininkas pamažėle išmoko veikti kiek aktyviau už aplinkinius. Per 15–20 charakterio formavimosi metų šis „pamažėle“ išsivysto į svarbią charakteristiką.

O psichika surėdyta atkartoti į sėkmę vedančius veiksmus, ir taip penkmetis po penkmečio toks žmogus tempia vis daugiau ir daugiau. Todėl pirmasis sėkmingo vadovo įgūdis yra delegavimo įgūdis, išmokimas pamažu nuimti nuo savęs atsakomybę. Reikia sąmoningai auginti visų pirma, savo brandžią poziciją, o paskui (na, arba lygiagrečiai – aplinkinių.

Šeši būdai suaugti

Suvokti

– tai yra, gaudyti save ir kitus kaskart, kai jus ar bendradarbius ištinka vaikiškas–tėviškas spazmas. Tuo metu būtina padaryti pauzę, pastebėti sprendimuose elgesio, komunikavimo infantilumą. Bet kokie pokyčiai prasideda nuo suvokimo.

Atspindėti

– išsakyti sau ir aplinkiniams suvokiamus ir pastebimus infantilumo ar tėviškumo pavyzdžius. Pavyzdžiui, savo treniruotėse vykdau daug psichodramatinių suaugusiojo, vaiko ir tėvo pozicijų vaidinimų: šiame pratime suaugęs dalyvis turi priimti verslo sprendimą, kai tuo tarpu jo pratimo partneriai įnirtingai konfliktuoja, kliudydami tai atlikti. Įdomu, kad jau po treniruotės šis suvokimo aparatas atsiranda dalyvių kalboje.

Pavyzdžiui, kavos pertraukėlės metu galima išgirsti, kaip vienas kolega sako kitam: „Tai aiškiai nespėsiu tos ataskaitos pateikti, išvis kažkas ne taip vyksta“, o antrasis reaguoja: „Tai kiek dabar tau metų, septyni ar jau dešimt?“ Bendrai, atspindys – tai pagarbus atgalinis ryšys, kai vienas kitam pasakome, kai pastebime nesveiką elgesį.

Planuoti

– įvesti brandų elgesį kaip veiklos kriterijų. Įdiegti jį atgalinio ryšio vertinimo formose; aiškintis kaip pageidaujamas darbinių tarpusavio santykių formatas atsispindės rodikliuose; planuoti visų mokymąsi ir vystymąsi, siekiant labiau (su)augti. Pavyzdžiui, Sberbanke emocinio intelekto vystymas yra planinga mokymų korporatyviniame universitete dalis – o juk asmeninės atsakomybės už emocijas ir jų išreiškimą suvokimas (t. y. labai brandi pozicija) yra vienas pagrindinių emocinio intelekto kriterijų.

Veikti

– visų pirma, laikytis principo „praktikuok, ką dėstai“. Jei personalo skyrius skelbia kompanijos vertybių lozungus, vadinasi, šio skyriaus darbuotojai patys privalo būti šių principų įgyvendinimo etalonais. Jeigu planuojant darbą, kaip darbo rodiklis įvedamas ir proaktyvus elgesys, vadinasi, skiriant darbuotojams premijas, turi būti nurodyta: štai čia ėmeisi iniciatyvos, ir ją įgyvendinai, ir už tai gavai štai tokią premiją.

Įveikti pasipriešinimą

– svarbu suvokti, kad šiaip sau niekas suaugti nesiruošia. Žmogus siekia egzistuoti maksimaliai tausodamas resursus – niekas nedarys to, ko gali nedaryti. Tad, pasirenkite pasipriešinimui ir priimkite jį kaip neišvengiamą proceso dalį.

Stebėti rezultatus

– banaloka čia pateikti pagrindinį valdymo kontūro elementą, tačiau jis dažnai pamirštamas, o be rezultatų stebėjimo, pagal juos sudaromo atgalinio ryšio, koregavimo, sistemos „suaugumo“ padidinti neįmanoma.

Kiekvienoje savo treniruotėje regiu labai talentingus, darbščius, trokštančius lavintis ir pasirengusius prisiimti asmeninę atsakomybę įvairių lygmenų darbuotojus. Todėl kiekviename žmoguje ir kiekvienoje kompanijoje yra visi būtini ištekliai konstruktyvioms permainoms – tokioje didelėje ir talentingoje šalyje, trokštančioje konstruktyvaus dialogo, jos jau seniai pribrendo.

Julija Burlakova
psichologė konsultantė, verslo trenerė

Autorių, kurių straipsniai publikuojami skyriuje „Nuomonės“, gali nesutapti su redakcijos nuomone.

Komentarai ()