1938–1939 metais Europoje buvo penkis kartus sužaistas vienodai prasidėjęs siužetas: stambi valstybė nedideliam kaimynui iškelia teritorinius arba politinius (karinių bazių dislokavimo) reikalavimus; kaimynas gi atsiduria visiškame strateginiame vakuume – efektyvios kitų šalių pagalbos tikėtis neverta. Tebuvo dvi siužeto vystymosi versijos.

Keturiais atvejais – Čekoslovakijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos – viskas baigėsi kapituliacija, po kurios netrukus buvo prarasta nepriklausomybė. Penktuoju atveju reikalavimai buvo atmesti, dėl ko 1939 metų lapkričio 30 dieną prasidėjo SSRS ir Suomijos, dar vadinamas Žiemos, karas. Kodėl Suomija tapo išimtimi?

Iš pirmo žvilgsnio, atsakymas akivaizdus: Baltijos šalių armijos buvo pernelyg menkos, kad galėtų pasipriešinti Raudonajai armijai. Na, o kaip Čekoslovakija? Jos jėgų santykis buvo gerokai palankesnis, nei suomių atveju. 1938 metų rugsėjį čekoslovakai turėjo 28 divizijas prieš 39 vokiečių, Suomija 1939 metų lapkritį – 14 prieš 24 sovietų. Be to, Suomijos armija buvo nepalyginamai prasčiau aprūpinta (pavyzdžiui, suomiai turėjo 26 tankus, o čekai – 420). O SSRS nuolat telkė pajėgas, vasarį vien Karelijos sąsmaukoje prieš 9 suomių divizijas veikė 23 sovietinės.

Ne toks akivaizdus skirtumas tarp Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos tas, kad pirmosiose trijose veikė autoritariniai režimai. Sprendimą kapituliuoti priimdavo itin mažas asmenų ratas. O Suomija buvo išvystyta parlamentinė demokratija.

Tačiau tada vėl kyla Čekoslovakijos klausimas: argi ji nebuvo tokia pati demokratija? Buvo, tačiau ne tokia.

Mažumos demokratija

Ir iš tiesų, Čekoslovakijos respublikai (ČSR) pavyko sukurti kone idealią demokratiją – tačiau tik čekams. Tuo tarpu čekai netgi nesudarė šalies gyventojų daugumos. 1921 metų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 8,76 mln. čekoslovakų, 3,12 mln. vokiečių, 745 tūkstančiai vengrų, 462 tūkstančiai „rusų“ (t.y. ukrainiečių ir Karpatų rusinų), dar žydai, lenkai, rumunai. Tačiau nuo „nominalių“ čekoslovakų atskyrus 2,1 mln. slovakų, tai čekų naujojoje valstybėje tebuvo 49%.

O slovakų išskyrimas nėra beprasmis: čekų politikai įsigudrino susipykti netgi su šia broliška tauta. Taip, ČSR buvo skelbiamas vieningos čekoslovakų tautos kūrimo kursas, tačiau greitai paaiškėjo, kad omenyje turėta slovakų mažumos čekizacija. O slovakai turėjo savo nacionalinį išdidumą, ir nors jų kalba į čekų labai panaši… tačiau visgi – slovakų. Ir jie norėjo kalbėti būtent ja.

Veiksmas sukelia atoveiksmį, ir Slovakijoje ėmė stiprėti autonomijos siekis. O kadangi Praha šiam judėjimui nepritarė, tai Sudetų krizės įkarštyje 1938 metais, slovakų lyderiai ėmė derėtis su Berlynu. Ir netgi vyriausybėje buvę slovakai pripažino, kad, nors Slovakijoje pasipriešinimo ir nėra, tačiau ir nusiteikimo kautis už respubliką nesama.

Beje, ČSR „mažumų hierarchijoje“ žemiausią poziciją užėmė kompaktiškai Sudetuose gyvenę vokiečiai – buvę „engėjai“, sunkus Habsburgų imperijos palikimas. Šiaip jau, tiesą sakant, šalis turėjo vadintis ne Čekoslovakija, Čekovokietija. Tačiau, nors jų bendruomenė pagal skaitlingumą buvo antra, būtent vokiečiai savo kailiu patyrė beveik tas pačias „jaunos valstybės kūrimo“ grožybes, kaip ir rusai buvusiose SSRS respublikose: kalbos priespaudą, mokyklų draudimą, politinę izoliaciją. Čekijos elitas vokiečius laikė ne bendrapiliečiais, o veikiau užsieniečiais, kuriems leista naudotis kai kuriomis teisėmis. Taip, rinkimuose jie dalyvauti gali, bet kas pasakė, kad jų išrinktų deputatų balsai bus išgirsti?

„Paskutiniuosiuose 1935 metų rinkimuose Sudetų vokiečių partija gavo daugiau balsų, nei bet kuri kita… dabar ji yra stambiausia partija, – pranešė lordas Runcimanas, kurį Londonas 1938 metais paskyrė Sudetų vokiečių ir Prahos tarpininku. – Tačiau balsuojant [su vokiečiais mažuma susijusiais klausimais], ji visada gali likti mažumoje, ir dėl to kai kurie jos nariai mano, kad konstitucinė veikla jiems – bevertė“. 

„Čekai skelbia, kad negali paskelbti [Sudetų apsisprendimo] plebiscito, nes jis nenumatytas Konstitucijoje, – kalbėjo Hitleris 1938 metų rugsėjį. – Tačiau, mano nuomone, jų Konstitucijoje užtikrinama tik viena: kad septyni milijonai čekų engtų aštuonis milijonus tautinių mažumų atstovus“. Po šiais žodžiais būtų pasirašę ne tik vokiečiai, bet ir daugelis slovakų ir vengrų (tik, žinoma, su pataisa, kad čekų „priespauda“ nė iš tolo neprilygo tam, ką paskui Hitleris padarys čekams, nekalbant jau apie lenkus ir kitus slavus).

Stipriau ar silpniau „lojalumo krizę“ Čekoslovakijos atžvilgiu patyrė visos stambios tautinės mažumos. Ir kai 1938 metais Hitleris iškėlė ultimatumą Prahai, reikalaudamas perduoti jam vokiečių apgyventas Sudetų žemes, šalis viduje suskilo netgi ne į dvi dalis…

Suomiškas variantas

Iš pradžių ir suomių tautinės vienybės situacija buvo toli gražu ne ideali. Čia tiek daug tautinių mažumų nebuvo, bet buvo dar pavojingesnė „raudonoji mažuma“. Kitaip nei Čekoslovakija, Suomija 1918 metais pergyveno aršų pilietinį karą. Jis pareikalavo 30 tūkstančių gyvybių, o abiejų pusių represijos pareikalavo daug daugiau aukų, nei mūšiai. Laimėjus baltiesiems, buvo nuteista 67 788 raudonųjų suomių. Ir nors didžioji jų dalis per metus buvo amnestuota, suomių visuomenė jau buvo stipriai suskaldyta.

Kartais atrodė, kad Suomijos demokratija – negyvagimė. Visą XX amžiaus trečiąjį dešimtmetį virš šalies kabojo autoritarinio perversmo šešėlis: dešinieji manė, kad šalį galima išgelbėti, tik paleidus parlamentą ir uždraudus 1918-ais metais „ne į ta pusę“ stojusią socialdemokratų partiją. Visi kairieji, nepaisant jų spalvų ir atspalvių, buvo laikomi Raudonosios armijos „penktąja kolona“ ir į pogrindį sugintų komunistų legaliu sparnu. Tuo tarpu socdemai rinkimus reguliariai laimėdavo, tačiau net politinis centras neidavo su jais į koaliciją, ir šaliai kažkokiu stebuklingu būdu vadovaudavo greitai kintanti parlamentinės mažumos vyriausybė.

Daug dešiniųjų judėjimų ir šiuckoras (nacionalinės gvardijos, sudarytos iš valstiečių ir nacionalistiškai nusiteikusios inteligentijos) reguliariai vykdydavo ginkluotus susirėmimus su žygiuojančiais po raudonomis vėliavomis socialdemokratais, grobė kairiuosius politikus ir aktyvistus, siaubė tipografijas. 1932 metų vasarį šalis atsidūrė prie antro pilietinio karo slenksčio: šiuckorai apšaudė Mäntsälä mieste vykusį socdemų darbinį susirinkimą, o paskui dešiniųjų lyderiai įsakė šiuckorams mobilizuotis ir „galutinai išspręsti“ „raudonųjų“ klausimą. Atsakydama, vyriausybė įsakė armijai maištą nuslopinti. Paskutiniu momentu situaciją išspręsti pavyko, tačiau įtampa liko.

Tuo tarpu suomių juodmarškiniai (buvo ir tokių), be kovos su raudonaisiais, savo programos tikslu paskelbė ir „vienakalbę Suomiją“, iki ribos įtempdama santykius su švedų mažuma. Suomių ir švedų studentų muštynės įkarščiu nenusileido susidūrimams tarp darbininkų ir šiuckorų.

Žodžiu, kai sovietinė propaganda 1939 metais priešininką vadino „baltasuomiais“, tai buvo ne šiaip išsireiškimas, o nuoroda į naujus 1918-uosius, į eilinį imperialistinio karo virtimą pilietiniu. Kodėl gi to neįvyko?

Nes suomių politinis elitas bendrai pasirodė esantis kur kas pragmatiškesnis ir toliaregiškesnis už savo Čekijos ir Baltijos šalių kolegas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dauguma suomių suvokė, kad „kursas dešinėn“ su jo „valstybės stiprinimo“ lozungais ir ketinimais kairiuosius iš politikos išstumti jėga, visuomenei ne menkiau pavojingas, nei komunizmas: tuometinėje Europoje pavyzdžių netrūko. Galiausiai tauta susivienijo ne pagal dešiniųjų taisykles – demokratijos atsisakymo kaina, – o pripažindama socialdemokratiją lygiateisiu partneriu.

1937 metais Agrarinei sąjungai priklausantys centristai sudarė sąjungą su socialdemokratų partija ir sudarė „raudonos - žalios koalicijos“ vyriausybę. Jos parlamentinė bazė ir tautos parama buvo platesnė, nei bet kurios ankstesnės. Ji sugebėjo pasiekti ne tik tarpklasinį, bet ir tarpnacionalinį kompromisą su Suomijos švedais – nepaisydama „tikrųjų suomių“ nepasitenkinimo.

Būtent „raudonai-žaliai“ vyriausybei teko atremti Maskvos iššūkį 1939 m. Ir jos paklotas visuomenės santarvės pagrindas šį išbandymą atlaikė. Švedijos laikraščiai stebėjosi: 1939 metų gruodį mūšio prie Tolvajärvi didvyriais tapo darbininkai šauktiniai iš Tampere, kur 2018 metų mūšiuose baltieji sušaudė daugelio jų tėvus. O jiems vadovavo papulkininkis Pajari, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje aktyviai dalyvavęs „klasiniuose susirėmimuose“ šiuckoro pusėje.

Tačiau patiems šauktiniams iš darbininkų čia nebuvo nieko keisto: į mūšį jie ėjo, kviečiami savo vyriausybės. Kuri, be viso kito, tų pačių socialdemokratų pastangomis, dar iki karo pradėjo versti Suomiją visuotinės gerovės valstybe: pensijos ir kasmetinių atostogų įstatymus Suomija įvedė pirmoji iš Skandinavijos šalių. Jiems buvo ką ginti.

Kaip buvo priimamas sprendimas

Žinoma, tai nereiškia, kad suomių politikai a priori protingesni už čekų. Tiesiog, kaip sakė vienas iš Žiulio Verno romano herojų, būtinybė – geriausias mokytojas. Kilus konfliktui su SSRS, Suomija niekieno pagalbos (išskyrus Švediją, bet ir tai reikštų santykių su švedų tautine mažuma normalizavimą) tikėtis negalėjo. Teliko spręsti maksimalaus savo pajėgų mobilizavimo „namų darbus“.

Čekoslovakijoje – kitaip. „Privalome turėti vieną draugą, kuris visados ateis mums į pagalbą, ir tai bus prancūzai“, – pareiškė vienas iš ČSR įkūrėjų Tomáš Garrigue Masaryk. Turėdama kišenėje karinę sąjungą su Prancūzija, Praha Berlyno atžvilgiu jautėsi pakankamai užtikrintai, ir sąjungos su „vidiniu vokiečiu“ neieškojo. Tai truko iki tol, kol 1938-ųjų rugsėjį išaiškėjo, kad Prancūzija ir Anglija naujo pasaulinio karo dėl čekų pradėti neketina.

Ir čia ČSR prezidento poste T.G.Masaryką pakeitusiam Edvardui Benešui teko rinktis: priimti Hitlerio ultimatumą ar kariauti vienam. Lygiai toks pasirinkimas – tik vietoje Hitlerio buvo Stalinas – kilo ir suomiams. Labai svarbu, kaip buvo priimami sprendimai.

Prahoje viską slapčia svarstė mažas Benešo Politinis komitetas, kurį sudarė keli ministrai. „Parlamentas bus sukviestas tik lemiamu, kritiniu momentu“, – sakė prezidentas. Tačiau, nusprendęs pasiduoti, Benešas, nusižengdamas Konstitucijai, jo taip ir nesukvietė. „Kaip ketinate paaiškinti liaudžiai tokią nepopuliarią tiesą [apie kapituliavimo būtinybę]? Bet kuris, pasisakantis už karą, nešios ant rankų“, – teisinosi jis.

Ministrų kabinetas susirinko paskutiniuoju momentu, antspaudais patvirtinti jau priimtą sprendimą. Pagrindiniu punktu tapo VRM ministro pranešimas apie priemones, skirtas „sulaikyti laukiamą liaudies reakciją, idant gatvė nesikištų į politinius reikalus“. Išoriškai demokratiškos Čekoslovakijos, kaip ir autoritarinių Baltijos šalių, likimą galiausiai sprendė vienas žmogus – prezidentas. „Čekoslovakijos liaudžiai pavyko įveikti demokratišką režimą“, – su pasitenkinimu apie Sudetų krizės sprendimą į Berlyną rašė Vokietijos pasiuntinybė.

Suomijos vyriausybė iš karto pareiškė, kad susitarimus su SSRS dėl sienos perkėlimo, – jeigu jie bus pasiekti, – privalės peržiūrėti ir trimis ketvirtadaliais balsų patvirtinti parlamentas. Su frakcijos vadovais vyko konsultacijos, gautas vienbalsis pritarimas minimalioms nuolaidoms (suomiai sutiko SSRS atiduoti tik kelias smulkias saleles, nedideles teritorijas Karelijos sąsmaukoje; ir jokių sovietų karinių bazių Suomijoje).

Tuo tarpu ne vienas žymus politikas, tarp kurių ir Gynybos tarybos pirmininkas maršalas Mannerheimas, ragino suteikti gerokai didesnes nuolaidas, siekiant neerzinti Maskvos. Tačiau tokie ketinimai sutiko pasipriešinimą: socialdemokratais, dar neseniai laikyti Kremliaus „penktąja kolona“, tiesiog negalėjo labiau nusileisti SSRS. Juk taip būtų patvirtintos jų adresu dešiniųjų išsakytos insinuacijos! Paradoksalu, bet „raudonai-žalio“ kabineto pozicija pasirodė esanti nenuolaidesnė, nei galėjo būti „baltojo“.

Įdomu, kad dar trečiajame dešimtmetyje dešinieji kūrė visai įgyvendinamą planą: padarytų Mannerheimą šiuckoro vadu, o paskui, padedant jo durtuvams, įvesti Suomijai „tinkamesnį“ politinį režimą. Būtent taip nutiko, pavyzdžiui, Latvijoje: 1934 metais išlaisvinimo karo herojus Kārlis Ulmanis, remdamasis aizsargais, – latvišku šiuckoro analogu, – išvaikė parlamentą ir tapo nekeičiamu „tautos vadu“. Tačiau Mannerheimas dvejojo, planas taip ir liko ant popieriaus.

Kārlis Ulmanis, kaip ir jo kolegos Lietuvoje, Estijoje ir Čekoslovakijoje, 1940 metais pasirinko „mažesnį blogį“, atidavę šalį be šūvio. Mannerheimą likimas ir neryžtingumas trečiajame dešimtmetyje, nuo tokio pasirinkimo apsaugojo. Ir nors paminklai tam, kas neįvyko, paprastai nestatomi, tačiau maršalas jo nusipelnė. Su užrašu: „Nuo dėkingos suomių liaudies, kurios demokratinio režimo Mannerheimas nenorėjo įveikti“.

Taip, Lenkija 1939 metais irgi nenusileido Vokietijos reikalavimams. Tačiau kitaip nei Suomijos atveju, Varšuva turėjo galiojančias sutartis apie karinę sąjungą su didžiosiomis valstybėmis – Anglija ir Prancūzija. Suomiai sprendimą priėmė, likę vienui vieni.

Komentarai (1)