Nereikia padėti agitatoriams. Netgi geriems.

„Niekuomet tiek nemeluojama, kaip karo metu, po medžioklės ir prieš rinkimus“, — ši frazė įprastai priskiriama Otto von Bismarckui ir naudojama straipsniuose apie rinkimus. Sprendžiant iš visko, Bismarkas ir šiuo atveju yra niekuo dėtas, nors frazė ir radosi „geležinio kanclerio“ laikų Vokietijos politinio gyvenimo kuluaruose. Rinkimuose iš tiesų daug ir reguliariai meluojama, tačiau tai yra tik blankus šešėlis karinio melo — štai tikroji šios frazės prasmė, ir visą jos gelmę galime regėti jau dabar, šiomis neramiomis sausio dienomis, galinčiomis tapti iš tiesų prieškarinėmis.

Viena vertus, visiems viskas lyg ir aišku — informacija apie realų kariuomenės dalių judėjimą ir štabų ketinimus yra slapta, todėl gyventojams nelieka nieko kito, kaip tik be galo vienas kitam perpasakoti anoniminių šaltinių abejotinas naujienas, jas komentuoti ir jomis grįsti toli siekiančias išvadas. Tačiau iš kitos pusės, šis supratimas šiek tiek vienpusis: hiperkritiškumas „savų“ agitatorių kūrybos, „savų“ politikų ir kariškių pareiškimų atžvilgiu dažnai dera su stulbinamu pasirengimu patikėti viskuo, ką praneša priešinga pusė. Negana to, ne kartą teko skaityti ir girdėti tokios pozicijos pateisinimą: taip, galbūt jie ir meluoja, galbūt mano tiražuojama informacija nėra patikima ir net žinomai melaginga, tačiau jeigu ji kenčia nekenčiamam režimui — platinsiu ją. Be to, jie turi teisę meluoti — juk tai jie aukos, juk juos atakuoja ir taip toliau.

Čia būtų galima pateikti daugybę pavyzdžių iš nesenos kazachiškos epopėjos, kur situacijos rimimo fone šalyje dauginosi melagienos apie visaliaudinį pasipriešinimą galiausiai taip ir neįvykusiai rusiškai okupacijai, o internete klaidžiojo jau visai nevykęs „Kazachstano išlaisvinimo fronto“ klipas. Tačiau kam dabar visa tai įdomu?

Visų pirma, reikia atsiminti, kad vos tik reikalo imasi kariškių ar specialiosios tarnybos, įprastos informacijos ar net civilinės propagandos vietą užima karinė. Lyg ir resursai tie patys, tie patys ir profiliai socialiniuose tinkluose, tačiau bazinės temos ateina visai iš kitur.

Karinio melo specifika

Karinė propaganda — specifinis darbo su visuomene žanras, kuris ir pasižymi tuo, kad neturi kokių nors moralinių apribojimų, noriai naudoja anonimiškumą ir nesirūpina paaiškinimais: prieš savaitę, kaip šaltinį nurodydami įvykių liudininką, pasakojo kaip priešai pusryčiams valgo vaikus, o paskui apie tai jau nieko neprisimena, nes kitos savaitės tema — pasakojimas apie tai, kaip priešo kareiviai zoologijos sode prievartavo gyvūnus. Kitaip nei įprastos propagandos ar juolab informavimo, karinės propagandos tikslai – trumpalaikiai ir utilitarūs: tiesiog dabar įkvėpti savo kareivius ir paskleisti abejones ir depresiją priešo gretose, tiesiog dabar ir bet kokia kaina sutelkti savo visuomenę aplink savo armiją ir politinę valdžią, tuo pat metu stengiantis suskaldyti priešišką. Todėl tiesa, humanizmas, reali padėtis, o dažnai ir elementari logika tiesiog ignoruojami: priešas visais prieinamais būdais nužmoginamas, o kaip visa tai atrodo iš šono, ar juolab, kaip atrodys paskui — niekam neįdomu.

Viskas kaip lėktuvo nutupdymo Minske akcijoje: specialiųjų tarnybų darbuotojai privertė aviadispečerius vykdyti nurodymus, gi pilotas manė, kad vykdo civilių dispečerių įsakymus ir nutupdė lėktuvą nurodytoje vietoje. Specialiosios tarnybos savo tikslus pasiekė ir vargu ar juos jaudino, kad už tokią kūrybą paskui teks atsakyti politiniu lygiu. Tai visai nekeista, tokioje situacijoje bet kuris kariškis ar spec. tarnybų darbuotojas tik skėstelės rankomis: mano užduotys vienos, politikų — kitos, aš savo darbą atlikau, o paskui tegul civiliokai išsisukinėja, tai jau jų darbas. Lygiai taip pat beprasmiška laukti kokios nors atsakomybės iš užsiimančių karine propaganda: jie atsakingi už taktinių užduočių atlikimą, o rytoj bus naujos užduotys, ir jomis užsiims kiti žmonės kitoje situacijoje. Tas, kas patikėjo eiliniu „nukryžiuotu berniuku“, — pats kaltas, o štai kūrybingos idėjos autorius gal net ir paskatintas slaptu įsakymu. Užtat dabar, net jei kas nors kur nors iš tiesų ką nors panašaus iškrės, tuo patikėti jau bus sunku — bet kuriai pusei. Tad, visai nenuostabu, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje daugelis SSRS piliečių, kurie sovietų valdžia, tarkime taip, nesižavėjo, entuziastingai laukė nacių atėjimo, o visus oficialius ir neoficialius pranešimus apie jų vykdomus žiaurumus nurašydavo įprastai sovietinei propagandai, linkusiai „buržujus“ kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis. Dabar, kai tiek žinome apie nacius ir jų nusikaltimus, mums sunku suprasti, kodėl tiek daug žmonių sutiko jiems padėti. Tačiau pažvelkite į situaciją amžininkų akimis: iš pradžių gimtoji sovietų valdžia 20 metų jums kuo įžūliausiai meluoja, o paskui siūlo patikėti, kad ateinantys vokiečiai išdarinėja kažkokius kruvinus betvarkes. Kaip netrukus paaiškėjo, šiuo atveju ji pavojų netgi nuvertino, bet kas gi galėjo žinoti?

Ilgas karo aidas

Karinė propaganda tokia intensyvi ir jos metodai tokie radikalūs, kad keletas jos veikimo mėnesių ar juo labiau metų, palieka randus ne vienam dešimtmečiui. Ir Antrasis pasaulinis karas tam tikra prasme tapo Pirmojo pasaulinio laikų karinės propagandos pasekme, kuomet vokiečiams buvo itin įtikimai peršama idėja, kad išorės priešas jau tuoj tuoj pralaimės ir tam sukliudyti gali tik vidaus priešai. Nieko keisto, kad milijonų buvusių karių ir daugelio civilių sąmonėje kaizerio režimo griūtis ir Vokietijos pralaimėjimas kare transformavosi į garsiąją „dūrio į nugarą“ teoriją, iš kurios praktiškai ir išaugo hitlerizmas. Čia kyla klausimas: o kodėl gi tada audringa Goebbelso propaganda netapo Vokietijos naujojo revanšizmo postūmiu po pralaimėjimo 1945 m.? Visų pirma, Vokietija buvo paprasčiausiai okupuota ir abi Reicho vietoje atsiradusios vokiškos valstybės — VFR ir VDR — nors ir dėl skirtingų priežasčių ir su tam tikrais niuansais, tokių nuotaikų nepalaikė. Antra, situacija Vokietijoje rodo kitą karinės propagandos veikimo pusę: kažkiek laiko galima įžūliai, talentingai ir betgi visai sėkmingai meluoti savo šaliai ir ganėtinai efektyviai skleisti abejones už fronto linijos, tačiau nuolatinių pralaimėjimų fone tai daryti vis sunkiau, o po galutinio sutriuškinimo ir kapituliacijos — visiškai neįmanoma. Karinė propaganda nekenčia pustonių, ji privalo nepalikti veikiamam objektui jokių abejonių visiška ir besąlygiška jo šalies ir armijos pergale, jo lyderių įžvalgumu ir pergalingumu. Todėl nacių karinės ir politinės vadovybės bandymai nugalinčių sąjungininkų užnugaryje suformuoti ir įkvėpti partizaninį judėjimą buvo praktiškai bergždi: juk norint įtikinant žmogų tęsti pasipriešinimą po karinio savo šalies pralaimėjimo, reikia pripažinti paties pralaimėjimo galimybę, o Hitlerio režimui tai buvo iš principo neįmanoma — kad kariškiai pasirašytų kapituliaciją, politinė vadovybė turėjo likviduotis.

Priešingas pavyzdys — sovietų karinės vadovybės Vokietijos teritorijoje patirti sunkumai: po keturių aršios – „kiek kartų išvysi, tiek kartų ir užmušk“ stiliaus – propagandos metų buvo ne taip jau paprasta kareiviams išaiškini skirtumą tarp blogų nacių ir paprastų vokiečių, su kuriais paskui dar ir socializmą statyti teks. Nuo karo pabaigos praėjo beveik jau visas amžius, tačiau pasaulio masinėje kultūroje Vokietijos atžvilgiu vis dar lieka visas klodas būtent tuomet sukurtų propagandinių klišė. Tai, turbūt, geriausias įrodymas, kad situacinės propagandos srautai nepraeina be pėdsako, o veikia įvykių, šalių ir asmenybių suvokimą ir po daugelio metų. Liūdna, bet jau dabar reikia susitaikyti su tuo, kad ir antivakarietiškos ir antiukrainietiškos Kremliaus propagandos pastangos apnuodija nemenką dalį rusų visuomenės daugeliui metų, ir bendros Ukrainos ir Vakarų propagandos pasekmės pėdsaką paliks. Norint visus šiuos prietarus ir nusistatymus jei ne visai panaikinti, tai bent apgenėti ir apriboti jų įtaką, teks sugaišti daug metų ir skirti didžiulius išteklius.

Melas ne vardan gėrio

Deja, įžūliai ir begėdiškai meluoti gali ne tik mums nepatinkantys, su kieno požiūriu kategoriškai nesutinkame. Meluoti gali ir potencialios agresijos aukos, ir bandantys juos nuo agresijos išgelbėti, ir tie, kam simpatizuojame. Ir melas netampa gėriu dėl to, kad jis kam nors (ar netgi mums patiems) atrodo kaip „melas vardan gėrio“. Visi karai kada nors baigiasi, o įvykdyti nusikaltimai ir krūvos melo gyvenimą gali nuodyti dar daug metų nutilus šūviams. Rusijos propaganda mėgsta priekaištauti Vakarams ir konkrečiai JAV dėl įrodytų ir plačiai žinomų karinės propagandos melo atvejų — apie Saddamo Huseino cheminį ginklą ar kad Irako kareiviai Kuveite neva išmesdavo naujagimius iš medicinos skyrių. Visi šie ir daugelis kitų atvejų tik įrodo tai, kas jau sakyta — meluoti gali visi. Skirtumas tik toks, kad demokratinėse bendruomenėse, kur nepriklausoma žiniasklaida, šie liūdni faktai anksčiau ar vėliau tampa viešos polemikos ir pasmerkimo objektais. Politinė konkurencija ir tiriamoji žurnalistika priverčia šalių valdžią, armiją ir specialiąsias tarnybas kuo atsargiausiai ir tik kraštutiniu atveju imtis tiesioginės apgaulės — ir tai su nemaloniomis pasekmėmis ateityje. Tačiau nepaisant viso to, atskleistos melo istorijos atsigręžia prieš bandžiusius melu kovoti su blogiu, diskredituodamos juos ir tapdamos puikiu ne tik prieš konkrečias šalis ir vyriausybes nukreiptos propagandos koziriu, bet ir prieš vertybes, kurias jie gina ar tiesiog deklaruoja. Rusijoje viskas dar blogiau ir sudėtingiau. Kokius melo ir iškraipymų įrodymus nedaugelis likusių nepriklausomų žiniasklaidos priemonių ir tyrėjų bepateiktų, tai jokių politinių sprendimų nelemia ir negali sukelti, nes valdžia izoliuota nuo visuomenės ir visi atgalinio ryšio kanalai blokuojami. Dėl to, mūsų vyriausybė, jos specialiosios tarnybos ir propagandininkai gali skleisti pačias neįtikimiausias melagienas nė truputėlio nesibaimindami pasekmių (užtenka prisiminti, kas, ką ir kokiu lygiu prikalbėjo apie nelaimingąjį Malaizijos „Boeingą“ ar skandalingus „novičioko“ panaudojimo atvejus), o bet kokį jų demaskavimą nurašyti kaip tą pačią priešišką propagandą, nurodydami į aukščiau išdėstytus iš tiesų buvusius melus. Jeigu Ukrainos situacija nepalengvės, ir kol kas tam jokių prielaidų nesimato, tai blogiausia dar tik priešaky. Todėl dabar, prie bedugnės krašto, neprošal dar syk sau nuspręsti, kaip elgtis blogiausių scenarijų atveju, pasirinkti poziciją ir užtikrintai ją išlaikyti chaoso ir melo aplinkoje. Kai kas šiame kare dalyvauja kaip propagandininkai — ir jie dirba, privalo kurti ir platinti melagienas, toks jų pasirinkimas. Kai kas nešioja antpečius ir jiems abejonės gal baigtis straipsniu už dezertyravimą. Kai kas dalyvauja šiame purviname žaidime savanoriškai, iš įsitikinimų — proukrainietiškų ir antirusiškų arba atvirkščiai. Bet jeigu profesionaliai ir žmogiškai su konfliktu niekaip nesate susiję, jei neprivalote meluoti ir iš melo skleidimo duonos nevalgote — galite nustoti tai daryti. Jūsų neims gėdinti, jei nepersiųsite ir nekomentuosite kokios nors abejotinos naujienos, kurios rytoj niekas nebeprisimins. Nesutikti su savo vyriausybės pozicija ir ją smerkti — visai netapatu nekritiškam visos priešininko propagandos priėmimui ir platinimui, taip pat ir pačios gėdingiausios ir žemarūšės. Visiškai pakanka laikytis pozicijos, kad karas — blogis visada ir visur, ir nesileisti į vaizdingas detales, kurios rytoj veikiausiai pasirodys esančios karinių agitatorių išsigalvotos.

republic.ru

Komentarai (6)