Vytautas Zulonas: Patentai stabdo pažangą (30)
Kiekvienas žmogaus sukurtas daiktas, kūrinys, technologija yra daugiau ar mažiau unikali idėja ir unikali šios idėjos realizacija. Patentų ir autoriaus teisė atsirado dėl noro apsaugoti tokių idėjų kūrėjų bei realizuotojų interesą gauti pajamas iš savo veiklos, taip skatinant naujų technologijų, autorinių kūrinių ir susijusio verslo kūrimą. Tačiau per ilgą laiką šios sistemos akivaizdžiai išsigimė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Teisminiai ginčai dėl patentų pažeidimų tapo absurdiški ir apsunkina mokslo bei technologijų pažangą, patentų registravimas ir įmonių reketavimas dėl neva pažeistų teisių tapo savotišku verslu, kiekvienam programinės įrangos kūrėjui tyrimai dėl programinės įrangos algoritmų atitikties registruotiems patentams užtrunka daugiau laiko, negu sukurti pačią programinę įrangą, o asmuo, klausantis nelegalių muzikos įrašų, laikomas nusikaltėliu ir vadinamas piratu. Ar tikrai ši sistema vis dar sukuria pridėtinę vertę žmonijai?
Patentų istorija siekia net senovės graikų laikus. 500 m. pr. Kr. antikiniame mieste Sibaryje kasmečių kulinarijos varžybų nugalėtojas gaudavo išskirtinę teisę ruošti savo sukurtą patiekalą visus metus. Tačiau patentų teisės istorijos pradžia laikoma Venecija, kur 1474 m. išleistas dekretas, pagal kurį išradėjai galėjo dešimčiai metų patentuoti savo išradimus. Per ilgus metus patentų teisė aprėpė visas technologijų ir pramonės sritis – nuo programinės įrangos iki farmacijos. Ypač šioje srityje pasižymi Junginės Amerikos Valstijos – ši šalis pasaulyje pirmauja pagal patentų skaičių (čia jų registruota daugiau negu visame likusiame pasaulyje).
Autoriaus teisė atsirado kiek vėliau – 1710 m. Britų imperijoje buvo išleistas įstatymas, apsaugantis knygų leidėjus nuo kopijavimo. Autoriaus teisė sparčiai vystytis pradėjo atsiradus naujos leidybos, muzikos įrašų technologijomis, ir įgavo ypatingą svarbą atsiradus galimybei turiniu dalytis internete.
Tenka viską tikrinti
Įsivaizduokite, kad esate mokslininkas, ir ilgus metus dirbate prie technologijos, kuri, pavyzdžiui, padėtų išspręsti energetikos problemas pasaulyje. Baigę darbą suprantate, kad jūsų išradimas susijęs su vienos technologijų milžinės registruotu patentu, nors nieko nekopijavote – tiesiog sugalvojote tą patį, kas jau buvo sugalvota. Technologijų milžinė reikalauja jūsų arba neplėtoti šio išradimo, arba sumokėti milžinišką pinigų sumą. Pirmu atveju ilgų metų darbas nueitų perniek, kitu – technologijų kaina išauga tiek, kad tampa neprieinama daugeliui žmonių ir iš esmės neišsprendžia energetikos problemos.
Kitas scenarijus – dirbate įmonėje, kuriančioje programinę įrangą. Kurdami programinį kodą naudojatės priemonėmis, kurios pasiekiamos daugumai kitų programuotojų, ir nenorom sukuriate algoritmus arba pasinaudojate tais, kurie jau yra patentuoti. Dėl to turite tikrinti kiekvieną sukurtą kodo dalį – lyginti su jau patentuotais sprendimais ir arba mokėti pinigus patento savininkui, arba ieškoti alternatyvių sprendimų, o tai smarkiai pabrangina ir pailgina kūrimo procesą.
Abu šie scenarijai yra kasdienybė – pasaulyje nuolat kyla ginčų tarp įmonių dėl patentų, ir tai pareikalauja daug lėšų bei jėgų, kurias būtų galima investuoti į efektyvesnį ir produktyvesnį darbą. Maža to, tas pat vyksta ir gyvybiškai svarbiose žmonijai srityse, tokiose kaip farmacija. Niekas nežino, kiek sukurta vaistų, kurie padėtų išspręsti ne vieną opią problemą, tačiau jie nepasiekia galutinio vartotojo dėl jau registruotų patentų arba dėl to, kad įmonėms jų parduoti
neapsimoka, palyginti su ne tokiais efektyviais vaistais, o patentas suteikia teisę tokį išradimą laikyti stalčiuje. Akivaizdu, kad patentų teisė tapo manipuliacijų objektu ir, užuot užtikrinusi interesą toliau plėtoti technologijas, tapo pažangą stabdančiu veiksniu.
Praeities šešėliai
Rašytojų, kompozitorių, atlikėjų ir visų žmonių, kuriuos galima pavadinti kūrėjais, darbas susijęs su rizika prarasti dalį pajamų dėl nesąžiningos kitų žmonių veiklos. T. y. kūriniai gali būti kopijuojami, naudojami be leidimo, atliekami pasisavinant jų autorystę ir pan. Akivaizdu, kad, be autoriaus teisių apsaugos, žmonės neturėtų didelio intereso profesionaliai užsiimti tokia veikla – jie negalėtų iš to užsitikrinti nuolatinių pajamų.
Tačiau autoriaus teisių sistema tapo įrankiu milijardinėms bendrovėms uždirbti beprotiškus pelnus nesukuriant jokios pridėtines vertės ir pretekstu suinteresuotoms grupėms gvieštis individo laisvės ir privatumo (pvz., ACTA – tarptautinė prekybos sutartis, ginanti intelektinę nuosavybę, tačiau pažeidžianti žmogaus teises). Kol nebuvo galimybės greitai ir patogiai gauti autorinį turinį internetu, tol šios bendrovės atliko labai svarbią funkciją – gamino turinio kopijas ir jas platino. Dabar kiekvienas atlikėjas pats gali lengvai tai padaryti, ir netgi nusistatyti, kokių tikslų jis siekia – užsidirbti kuo daugiau pelno ar pasiekti kuo didesnę auditoriją, populiarinti savo idėjas ar pan. Netgi įžymios muzikos grupės, tokios kaip „Radiohead“, spjovė į įrašų bendroves ir patys pradėjo platinti savo įrašus.
Tokį kelią pasirinkusių atlikėjų sparčiai daugėja. Žinomas turinio dalijimosi portalas „The Piratey Bay“ sukūrė naują projektą, orientuotą į nepriklausomų atlikėjų ir kūrėjų populiarinimą. Šiame portale galima legaliai atsisiųsti muzikos įrašų mokant principu „Pay what you want“ (mokėk kiek nori – angl.). Taip atlikėjai populiarina savo muziką, gauna pajamų ir sėkmingai konkuruoja su didelėmis įrašų bendrovėmis. „The Pirate Bay“ sėkmės įrodymas yra aukštos vietos muzikos hitų sąrašuose visame pasaulyje, kurias užėmė būtent šie atlikėjai ir kūriniai.
Šiuo metu kas minutę į „YouTube“ įkeliama apie 60 valandų vaizdo turinio, kuris laisvai prieinamas žmonėms, turintiems internetą. Holivudo kino bendrovės per metus pagamina iki tūkstančio kino filmų. Šios bendrovės uždirba milijardus dolerių, o „YouTube“ vartotojai dažnai net negauna jokių pajamų už savo atliktą darbą. Būtų galima diskutuoti dėl turinio kokybės, tačiau faktas akivaizdus – nepriklausomai vaizdo turinio kūrėjai turi milžinišką potencialą, kurį pingant ir tobulėjant technologijoms artimiausiu metu galės panaudoti kurti turiniui, kokybe nenusileidžiančiam Holivudo produkcijai.
Pačių kūrėjų noras tapti nepriklausomiems yra įrodymas to, kad anksčiau ar vėliau milžiniškos įrašų, kino bendrovės nugrims į nebūtį ir su savimi nusitemps begalę institucijų bei organizacijų, neracionaliomis ir perteklinėmis priemonėmis kovojančių su autoriaus teisių pažeidėjais, nekokybiško ir per prievartą brukamo turinio kūrėjais. O kova dėl autoriaus teisių, ACTA susitarimas tėra šios pramonės agonijos purslai.
Patentų istorija siekia net senovės graikų laikus. 500 m. pr. Kr. antikiniame mieste Sibaryje kasmečių kulinarijos varžybų nugalėtojas gaudavo išskirtinę teisę ruošti savo sukurtą patiekalą visus metus. Tačiau patentų teisės istorijos pradžia laikoma Venecija, kur 1474 m. išleistas dekretas, pagal kurį išradėjai galėjo dešimčiai metų patentuoti savo išradimus. Per ilgus metus patentų teisė aprėpė visas technologijų ir pramonės sritis – nuo programinės įrangos iki farmacijos. Ypač šioje srityje pasižymi Junginės Amerikos Valstijos – ši šalis pasaulyje pirmauja pagal patentų skaičių (čia jų registruota daugiau negu visame likusiame pasaulyje).
Autoriaus teisė atsirado kiek vėliau – 1710 m. Britų imperijoje buvo išleistas įstatymas, apsaugantis knygų leidėjus nuo kopijavimo. Autoriaus teisė sparčiai vystytis pradėjo atsiradus naujos leidybos, muzikos įrašų technologijomis, ir įgavo ypatingą svarbą atsiradus galimybei turiniu dalytis internete.
Tenka viską tikrinti
Įsivaizduokite, kad esate mokslininkas, ir ilgus metus dirbate prie technologijos, kuri, pavyzdžiui, padėtų išspręsti energetikos problemas pasaulyje. Baigę darbą suprantate, kad jūsų išradimas susijęs su vienos technologijų milžinės registruotu patentu, nors nieko nekopijavote – tiesiog sugalvojote tą patį, kas jau buvo sugalvota. Technologijų milžinė reikalauja jūsų arba neplėtoti šio išradimo, arba sumokėti milžinišką pinigų sumą. Pirmu atveju ilgų metų darbas nueitų perniek, kitu – technologijų kaina išauga tiek, kad tampa neprieinama daugeliui žmonių ir iš esmės neišsprendžia energetikos problemos.
Kitas scenarijus – dirbate įmonėje, kuriančioje programinę įrangą. Kurdami programinį kodą naudojatės priemonėmis, kurios pasiekiamos daugumai kitų programuotojų, ir nenorom sukuriate algoritmus arba pasinaudojate tais, kurie jau yra patentuoti. Dėl to turite tikrinti kiekvieną sukurtą kodo dalį – lyginti su jau patentuotais sprendimais ir arba mokėti pinigus patento savininkui, arba ieškoti alternatyvių sprendimų, o tai smarkiai pabrangina ir pailgina kūrimo procesą.
Abu šie scenarijai yra kasdienybė – pasaulyje nuolat kyla ginčų tarp įmonių dėl patentų, ir tai pareikalauja daug lėšų bei jėgų, kurias būtų galima investuoti į efektyvesnį ir produktyvesnį darbą. Maža to, tas pat vyksta ir gyvybiškai svarbiose žmonijai srityse, tokiose kaip farmacija. Niekas nežino, kiek sukurta vaistų, kurie padėtų išspręsti ne vieną opią problemą, tačiau jie nepasiekia galutinio vartotojo dėl jau registruotų patentų arba dėl to, kad įmonėms jų parduoti
neapsimoka, palyginti su ne tokiais efektyviais vaistais, o patentas suteikia teisę tokį išradimą laikyti stalčiuje. Akivaizdu, kad patentų teisė tapo manipuliacijų objektu ir, užuot užtikrinusi interesą toliau plėtoti technologijas, tapo pažangą stabdančiu veiksniu.
Praeities šešėliai
Rašytojų, kompozitorių, atlikėjų ir visų žmonių, kuriuos galima pavadinti kūrėjais, darbas susijęs su rizika prarasti dalį pajamų dėl nesąžiningos kitų žmonių veiklos. T. y. kūriniai gali būti kopijuojami, naudojami be leidimo, atliekami pasisavinant jų autorystę ir pan. Akivaizdu, kad, be autoriaus teisių apsaugos, žmonės neturėtų didelio intereso profesionaliai užsiimti tokia veikla – jie negalėtų iš to užsitikrinti nuolatinių pajamų.
Tačiau autoriaus teisių sistema tapo įrankiu milijardinėms bendrovėms uždirbti beprotiškus pelnus nesukuriant jokios pridėtines vertės ir pretekstu suinteresuotoms grupėms gvieštis individo laisvės ir privatumo (pvz., ACTA – tarptautinė prekybos sutartis, ginanti intelektinę nuosavybę, tačiau pažeidžianti žmogaus teises). Kol nebuvo galimybės greitai ir patogiai gauti autorinį turinį internetu, tol šios bendrovės atliko labai svarbią funkciją – gamino turinio kopijas ir jas platino. Dabar kiekvienas atlikėjas pats gali lengvai tai padaryti, ir netgi nusistatyti, kokių tikslų jis siekia – užsidirbti kuo daugiau pelno ar pasiekti kuo didesnę auditoriją, populiarinti savo idėjas ar pan. Netgi įžymios muzikos grupės, tokios kaip „Radiohead“, spjovė į įrašų bendroves ir patys pradėjo platinti savo įrašus.
Tokį kelią pasirinkusių atlikėjų sparčiai daugėja. Žinomas turinio dalijimosi portalas „The Piratey Bay“ sukūrė naują projektą, orientuotą į nepriklausomų atlikėjų ir kūrėjų populiarinimą. Šiame portale galima legaliai atsisiųsti muzikos įrašų mokant principu „Pay what you want“ (mokėk kiek nori – angl.). Taip atlikėjai populiarina savo muziką, gauna pajamų ir sėkmingai konkuruoja su didelėmis įrašų bendrovėmis. „The Pirate Bay“ sėkmės įrodymas yra aukštos vietos muzikos hitų sąrašuose visame pasaulyje, kurias užėmė būtent šie atlikėjai ir kūriniai.
Šiuo metu kas minutę į „YouTube“ įkeliama apie 60 valandų vaizdo turinio, kuris laisvai prieinamas žmonėms, turintiems internetą. Holivudo kino bendrovės per metus pagamina iki tūkstančio kino filmų. Šios bendrovės uždirba milijardus dolerių, o „YouTube“ vartotojai dažnai net negauna jokių pajamų už savo atliktą darbą. Būtų galima diskutuoti dėl turinio kokybės, tačiau faktas akivaizdus – nepriklausomai vaizdo turinio kūrėjai turi milžinišką potencialą, kurį pingant ir tobulėjant technologijoms artimiausiu metu galės panaudoti kurti turiniui, kokybe nenusileidžiančiam Holivudo produkcijai.
Pačių kūrėjų noras tapti nepriklausomiems yra įrodymas to, kad anksčiau ar vėliau milžiniškos įrašų, kino bendrovės nugrims į nebūtį ir su savimi nusitemps begalę institucijų bei organizacijų, neracionaliomis ir perteklinėmis priemonėmis kovojančių su autoriaus teisių pažeidėjais, nekokybiško ir per prievartą brukamo turinio kūrėjais. O kova dėl autoriaus teisių, ACTA susitarimas tėra šios pramonės agonijos purslai.
(1)
(0)
(1)