Pradžioje buvo Žodis.

Tas Žodis buvo pas Dievą,

ir Žodis buvo Dievas. (Jn 1: 1)

Reikia suprasti, kad Dievas yra nematomas, nesuvokiamas ir neapsakomas, kaip laikas prieš didįjį sprogimą, kuomet nieko nebuvo ir kuomet iš nieko kažkas radosi. Pabrėžiu, tai yra nesuvokiama: nei šiuolaikiniam mokslui, nei paprastam žmogui. Bet pastarosios trys eilutės jau mėgina pažvelgti į tą nesuvokimą ir atskleisti pradžios prigimties paslaptį –

Ir žodis tapo kūnu.

Amerikiečių inžinierius, erdvėlaiviams sukūręs apsauginę dangą nuo užsidegimo žemės atmosferoje, pastebėjo, jog visur aplink mus dominuoja trejybė. Šitai gražiai siejasi su minėtomis Biblijos eilutėmis „Ir žodis tapo kūnu“. Iš nesuvokiamo „niekur“ radosi trejybe paženklinta visata. Visatą sudaro laikas, erdvė ir materija atitinkamai kiekvieną šių elementų sieja dar trys: Laiką – praeitis, dabartis ir ateitis, Erdvę – ilgis, plotis ir aukštis, Materiją – energija, judesys ir fenomenas. Visi šie elementai tapo didžiausiu pasaulyje fenomenu –Kristaus įsikūnijimu, kuris keliaudamas po kraštus paskleidė šviesiausias pasaulio tiesas, iki šių dienų lydinčias mus kiekviename žingsnyje. Sakau šviesiausias, nes ten, kur stoja tikėjimas, viskas nušvinta ir tampa lengvai suvokiama ir suprantama. O kur tikėjimo stokojama, tvyro tamsa ir nesusipratimas. Verta paminėti tikėjimo pavyzdį su kėde. Žmogus, stovėdamas prie kėdės, žino, kad atsisėdęs ant jos nenukris. Jis tai suvokia, nes fiziškai patiria saugumą. Toks pat yra ir tikėjimo vaidmuo išlaikyti žmogų stiprų Dvasia, tik šiuo atveju jis turi sėsti ant kėdės, kurios nemato.

Kalbant apie mokslą religijoje, arba atvirkščiai, negalima nepaminėti daug kur dominuojančios dieviškosios proporcijos skaičiaus FI - 1.61803398874989484… šis skaičius figūruoja Da Vinčio, Bethoveno, Mocarto, Bacho kūriniuose, daugelyje architektūros objektų, DNR grandinėje ir žmoguje. Įdomu tai, kad išmatavus atstumą nuo viršugalvio iki grindų ir nuo bambos iki grindų, pamatysime, kad šių skaičių santykis yra lygus skaičiui FI. Tokį pat atsakymą gausime, išmatavę atstumą nuo peties iki pirštukų ir padaliję jį iš atstumo, kurį rasime, išmatavę atstumą nuo alkūnės iki pirštų galiukų. Suskaičiavę atstumus nuo klubų iki grindų ir nuo kelio iki grindų, rasime, jog šių atstumų santykis taip pat bus lygus skaičiui FI. Atsitiktinumas arba „kūrybos procesas“ nėra chaosas ir viskas vyksta pagal „sistemą“.

Šio straipsnio dėka jau žinome, kad Šventasis raštas lengvai prisitaiko prie kiekvieno mokslinio atradimo ir keliauja kartu jį tinkamai interpretuojant. Taip pat matome, kad yra nepaneigiamas matematinis atitikmuo kiekviename žmoguje – skaičius FI. Dievą moksle paneigti darosi dar sunkiau, susipažinus su žmogiškosios prigimties principo teorija.

Ši teorija rodo, kokiu tikslumu ir preciziškumu, yra suderinta visata gyvuoti. Jeigu pakeistume nors vieną visatos konstantą, ji visiškai suirtų ar net nebūtų pradėjusi egzistuoti. Jei po didžiojo sprogimo visata būtų pradėjusi plėstis lėčiau, tai visa materija būtų sugrįžusi į pradinį tašką arba virtusi didžiule juodąja skyle. Jei visas šis procesas būtų įvykęs greičiau nei dabar vyksta, tuomet dalelės būtų išsviestos į begalybę, be galimybės formuoti planetas. Šitaip neįvyko dėl kažkokio nesuprantamai įmantraus informacijos perdavimo į mūsų tiriamąją terpę, kuri visą vyksmą nustatė, kaip suderintą mašiną, kuri nestoja (kol kas). Kad gyvybė galėtų egzistuoti, gravitacijos jėga turi būti daugiau nei 1040 kartų silpnesnė negu elektromagnetizmo jėga. Tačiau nei žvaigždės, nei galaktikos neegzistuotų, jeigu gravitacija nedominuotų. Vadinasi, pasaulis turi būti taip sutvarkytas, kad kitos jėgos tiesiog pasinaikintų, palikdamos gravitaciją – silpniausią iš jėgų – dominuoti. Tai pasiekiama, kai visata yra elektriškai neutrali – elektronų skaičius turi sutapti su protonų skaičiumi tiksliau nei 10-37 tikslumu.

Vien šių kelių konstantų (nors jų yra daug daugiau) pakanka mokslo žmonėms suprasti, kad Dievas yra neįsivaizduojamai protingesnis už žmogų ir atliko velniškai didelį darbą viską taip sudėliodamas (jau darosi panašu į matricą J). Mažiausias nukrypimas nuo normų – ir mūsų čia nebūtų nė kvapo.

Pabaigai – keletas žodžių apie informacijos teoriją. Nors informacijos atsiradimo kilmę paaiškinti labai komplikuota ir sudėtinga, dvi pagrindinės tezės teigia:

• DNR yra ne tik tiesiog molekulė su savita struktūra – tai yra kodas, kalba ir informacijos saugojimo mechanizmas;

• Visi kodai yra sukuriami sąmoningai veikiant protui; iki šiol mokslui nežinomas būdas, kaip koduota informacija galėtų atsirasti natūralių procesų metu.

Kad rastųsi informacija, reikalingas tarpininkas. Pvz., popieriaus lapas, oras, elektromagnetinės bangos, bet kad ir kaip ilgai lauktum, nei popierius, nei kompiuteris pats negali parašyti laiško – tam reikia protingos būtybės. Čia matome dar vieną spragą, pasireikšti Dieviškajai kūrimo jėgai. Žinoma, gali egzistuoti galimybė, jog visata nepaliaujamai didina savo organizacinį laipsnį ir leidžia vystytis dominuojančioms sudėtingoms sistemoms, kaip, pavyzdžiui, žmogaus protas (tai dar neįrodyta). Ir vis dėlto, lieka neaišku – iš kur galėjo atsirasti tokios galimybės įgyvendinimo planas ir kam priklauso pati idėja?

Visata – tai tarsi kosminis žaidimas su taisyklėmis, sukurtomis dar prieš žaidimui atsirandant. Žaidimo baigtį dažniausiai lemia atsitiktinumas, tačiau statistiškai žaidimo pabaigos nusakyti negalime. Negalime ir tvirtinti, jog žaidime dalyvauja Dievas ar kaip nors jis veikia, nes mūsų matomi faktai neprieštarauja mūsų suvokimui, o laikantis sąlygos, kad žaidimą lemia atsitiktinumas, yra atmetama detalaus plano galimybė. Nepaisant to, išlieka faktas, kad nei žaidimas, nei taisyklės pačios negalėjo atsirasti.

Mokslą ir religiją matau darnų. Nepaisant jokių neigimų ir teigimų, nes jie tėra tik dar vienas tiesos aspektas. Kaip sakė mūsų mylimas Einšteinas, „Religija be mokslo yra akla, o mokslas be religijos yra raišas”.

Komentarai (89)