2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Mokslinis metodas – tiesos ieškojimas

Pastebėjau, kad nemažai tu „racionaliųjų“ mokslo gerbėjų elgiasi ne ką mažiau fanatiškai nei tų pačių religijų fanatikai. Dažnai pasiruošę perkąsti gerkles dėl savo tiesos, kurią koks nors vienas mokslininkas iškėlė kaip teoriją, bet dar beveik niekas neįrodė. Tai, ko gero, jau galima laikyti mokslo sudievinimu ir pavertimu religija.

Gal tuomet pasikonsultuokime su religijų atstovais apie seksologiją?

. Taip kad argumentas nėra nenuginčijamas.

Apie ka cia diskutuojat? Autorius sako: "Pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti, kas yra mokslas.". Tai kai jis issiaiskins, tada gal ir galima padiskutuoti apie ka nors...

Panašiai, kaip muzikantas apie matematiką. Jei to užtenka, ką gi, tuomet tikrai išsami knyga

Muzikoj matematikos daugiau nei galvoji Kiek man žinoma, kunigų seminarijoje ir šiaip kažkiek teorijos apie seksą duoda, kadangi kunigai turėtų padėti žmonėms įvairiais klausimais. Tame tarpe ir apie seksą. Aišku, be praktikos tos žinios nėra labai gilios, tačiau nėra taip, kad jei jau kunigas, tai negali nieko žinot toj srity.

o tu naiviai tiekiesi, kad į kunigus tik nekaltus bernelius priima?

Svarbiausia kad autorius suprato kad mokslas nieko dar ne įrodė todėl jį laikyti dievu dar per anksti. Tik tikintis žmogus negali suprasti kad nevisiems mums reikia to dievo. Man nereikia kad kažkas nurodinėtų kaip gyventi ką daryt, ko nedaryt. Jis be to negali jis turi tikėt kad kažkas jį stebį ir padeda šioj ašarų pakalnėj. Man kažkodėl to nereikia ir aš nematau problemos kad po mirties nėra nieko tai pat kaip ir prieš gimstant manęs nebuvo. Galbūt jis rimtai negali supras kaip aš galiu išvis netikėt į nieką, todėl padeda svaičiot apie į tikėjimą į mokslą. Aš vis dėlto tykiu, bet tas tikėjimas yra savimi, nors aš tikiu savimi bet aš savęs nelaikau Dievu.

Hm... Aš tikintis ir tikrai galiu suprasti, kad Dievas reikalingas ne visiems, ir gerbiu tokį požiūrį. Tik mane šiek tiek trikdo, kai netikintis žmogus tokio paties požiūrio nesilaiko - yra šventai įsitikinęs, kad Dievo nėra ir nereikia, ir bet kas, galvojantis kitaip, yra nevisprotis (tokių tikrai nemažai).

Kuo žmogus "protingesnis", tuo daugiau jam "nevispročių".

Tai va, matyti, kad ir pats labai "protingas" esi.

(tekstas kaip supratai nesąmonė (net faktas pateiktas klaidingas), kaip ir religinės asocijacijos jį parašiušių veikėjų su bažnyčia, bet atvirkštinėje situacijoje ateistai tuoj būtų saistomi su raudonaisiais).

Menas taip pat neturi jokios racionalios priežasties, ir tikrai menkai padeda mokslo progresui. Taip pat muzikantai, dailininkai neretai atsilieka nuo technologijų. Tačiau kodėl menas bei menininkai nėra vertinamas taip blogai kaip tikintieji? Dažnai netgi atvirkščiai.

Supranti, jei būtum pasidomėjęs bent kiek menų istoriją, suprastum, kad ne tiek menai padeda mokslui, kiek menai yra mokslo rezultatas.

Kodėl taip kategoriškai? Juk yra begalė ateistų su skirtingais tikėjimais ir netikėjimais.

centrinis pagrindas yra "dievas yra". Ir gauname logišką, neiškraipytą bei teisingą teiginį - "krikščionys tiki, kad dievas yra, ateistai netiki, kad dievas yra".

Teiginys arba neiginys, trečias negalimas. Jei kaip tiesa priimamas teiginys tuomet neiginys laikomas klaida ir atvirkščiai. Taigi, kai tikintis kaip tiesą priima teiginį "Dievas yra" šio teiginio neigimą jis laiko klaida. Kai netikintis kaip tiesą priima neiginį "Dievo nėra", klaida jis laiko priešingą teiginį. Teiginiai "Dievas yra" ir neiginiai "Dievo nėra" yra tikėjimo sferoje, nes yra už mokslinio patikrinimo galimybės ribų. Specialiai nevartoju žodžio ateistas, nes yra ateistų I.Kanto filosofijos prasme, kurie "Dievas yra" ir "Dievo nėra" pozicijų atžvilgiu laikosi neutraliai. Taip pat yra ir ateistų poch....tų, kurie tiek degradavę, kad jiems viskas po...ui.

Patikėk, puikiai pažįstu tą luomą, tik nenorėjau apie tai plėstis. Nesu ir naivus, nes pažinojau ne vieną kunigų kartą

Aš niekada nemačiau savižudžio sprogdintojo meniniko, dėl to kad jam nepatinka kitas stilius. Kodėl? Menas neprimeta tikėjimo sistemos, neracionalumo sistemos. Mene turi priimti sprendimus būti originalus, o ne vadovautis sustabarėjusiomis dogmomis ir įsakais iš viršaus. Toks menas žlunga nepatrauklus, kitaip nei religija, ką parodo JAV projektas išstumti iš Vakarų Europos kultūros sovietinį realizmą: http://en.wikipedia.org/wiki/Associatio ... al_Freedom Realizmas sustabarėjęs ant darbininkų garbinimą ir kontroliuojamas, nesugebėjo net pasipriešinti moderniam menui. JAV laimėjo tylų karą. Religija kitavertus stengiasi užsirakinti ir užrakinti tikinčiųjų mintis savo narve: Dievas neleido tos naujovės. Kita priežastis, nenaturalus "religijos neliečiamumo" statusas visuomenėje - negalima kritikuoti, negalima rašyti prieš. Religija privalo būti teisi moralės klausimais- religingas žmogus yra geras žmogus, sąžiningas, nesavanaudis. Religija net pateisina kad žmogus atsisako valgio atsisako kariauti, gal net rūko žolę.

Kas yra religija ir kas yra mokslas? Abu jie yra žmonės. Kokie tai žmonės? Per daug platus tai būtų klausimas. Gal geriau: Kuo skiriasi žmonės prijaučiantys religijai nuo žmonių, besivadovaujančių mokslu? Skiriasi savo gyvenimo būdu, požiūriu į gyvenimą, pasaulį. Vienam labiau patinka būti nepriklausomam, savarankiškam, pažiniam, tobulėjančiam, o kitas štai - atsiduoda tikėjimui, kančioms, aukojimuisi, nuolankumui ir kažkieno malonei, žinioms, pasaulio ir gyvenimo aiškinimui. Kas kam labiau patinka. Religijos kaip ir mokslai ar menai turi vieną pradžią - žmogų. Ar tai buvo dailidė, ar pranašas, ar apsisvaiginęs genties šamanas, viskas prasidėjo nuo žmogaus. Mokslo žmogus nori kitų žmonių būti pažinias, protingais, išsilavinusiais. Meno žmonės nori kitus žmones būti jausmingais, emocionaliais, pajaučiančiais. Religijos žmogus nori paklusnių, nuolankių, tikinčių ir neabejojančių vadovu žmonių. Koks žmogus, vadovas, lyderis galėtų norėti tokių pavaldinių, sekėjų? Silpnas, neužtikrintas, neturintis paramos ir pagrindų sau, savo veiklai, organizacijai. Tokių žmonių yra. Nors aš asmeniškai nenorėčiau, kad net mano šuo toks nemąstantis ir nuolankus būtų. Nesveika nei man, nei jam taip būtų. Bet religijų išpažinėjai siekia būtent tokių savo pasekėjų... Kodėl? Nes religijas sugalvojo patys žmonės? Nes neturėjo kuo jų pagrįsti? Nes norėjo valdyti silpnuosius kažkuo humaniškiau ir efektyviau nei botagu ir prievarta? Ar jūs, būdamas visa žinantis, be galo išmintingas ir jausmingas, nuovokus ir visaip kitaip dieviškas, sukūręs visatą ir pasaulius, žmones, nuoširdžiai norėtumėte, kad jus besąlygiškai ir su baime garbintų, jums aukotų ir aukotųsi, už kiekvieną savo netobulumo klaidą jums atgailautų, o jeigu ne - siųstymėt juos amžinybei pragaran kentėti? Atsakykite sau patiems. Bet jeigu yra kažkokia dieviška esybė visatoje, jūs visi eretikai kartu su manimi jau seniai būtumėte kataklizmų nušluoti už progresą ir mąstymą, o žmonija turbūt jokios šventyklos nebūtų sugebėjus pastatyti išsigalvotam dievui...